Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Klausimai

Jauniaus Augustino piešinys

Stebint Lietuvos Vyriausybės krizę, netikėtai iškilusią pastaruoju metu dėl, atrodytų, visiškai su jos darbu nesusijusios „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorijos, iškyla labai daug klausimų, iš kurių pats svarbiausias ir įdomiausias yra šis: ko taip labai pabūgo premjeras Algirdas Brazauskas, kad atsisakė bendrauti su būsimąja Seimo komisija ir pagrasino atsistatydinsiąs, o visa koalicija iširs, jeigu toji komisija bus sukurta?

Vėlesnės Premjero ir jo kolegų pastangos gelbėti koaliciją priminė saviveiklinių aktorių vaidinamą spektaklį, kai ir patys aktoriai niekam tikę, ir režisieriaus geresnio neturi, ir scenos rekvizito jokio nėra. Pasinaudoję sutrikimu socialdemokratų stovykloje, darbiečiai įsmeigė koalicijos pirmininkui peilį į nugarą, savo parašais parėmę konservatorių siūlymą sudaryti laikinąją Seimo komisiją Premjero šeimos verslui ištirti. Tiesa, netrukus „darbiečiai“ persigalvojo ir parėmė Premjero prašymą negadinti jam karjeros.

Paminėsime ta proga, jog tas pasiūlymas anaiptol nebuvo „blogiečių“ konservatorių pinklės naiviam „geriečiui“ – socialdemokratų lyderiui. Tas pasiūlymas atsirado tuo metu, kai A. Brazauskas apsiskelbė esą suradęs patį geriausią pirkėją „Mažeikių naftos“ akcijoms pirkti, ir tas pirkėjas – Rusijos naftos gigantas „Lukoil“. Ko gero, tai ir buvo ta proga, kurią likimas taip draugiškai padovanojo konservatoriams. Jie tuoj pat pademonstravo, jog nėra politikos žaidimų naujokai ir, kartą jos nusitvėrę, tos progos daugiau nebepaleis.

Palinkėję konservatoriams sėkmės tą progą ir ateityje tvirtai išlaikyti, pasižiūrėsime, ką ji žada rinkėjams, mokesčių mokėtojams, pagaliau pačiai Lietuvos valstybei. Taigi kokie povandeniniai akmenys slypi šioje istorijoje, kuriuos tautai pamačius atsirastų toji baisioji grėsmė koalicijai ir pačiam A. Brazauskui?

Pradėsime nuo ištakų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atgijo privati iniciatyva, sujudo sukruto pirmieji būsimi kapitalistai. Kitaip tariant, prasidėjo tas procesas, kurį K. Marksas įvardijo kaip kapitalo kaupimo dėsnio pasireiškimą. Lietuviškasis kapitalas formavosi ir kaupėsi nesibodėdamas nei beprotiško valstybės iždo vogimo, nei plėšimų ir žudynių. A.Brazauskas, būdamas vicepremjeru pirmojoje vyriausybėje, turėjo neribotas galimybes ne visai skaidriems sandėriams sudaryti ir realizuoti, juolab kad ir įstatymai tuo metu dar mažai ką reglamentavo.

Praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje Interpolo Londono biuras kreipėsi į Lietuvos biurą ir prašė padėti išsiaiškinti, kieno pinigus plauna Londono bankuose vienas Australijos kilmės lietuvis verslininkas, gaunantis didžiules pinigų sumas į savo sąskaitas, iš kurių jos po keleto dienų dingsta be pėdsakų. Lietuvos biuras Londono kolegoms operatyviai (per keletą dienų!) atsakė, jog tokių duomenų, kad tas lietuvis plautų pinigus, neturi. Kadangi mūsų interpolicininkai tuo metu dar buvo tik pradėję savo veiklą ir tokiems tyrimams neturėjo patirties nei teorinių žinių, be to, buvo įpratinti dėl visko atsiklausti valdžios leidimo, galimas dalykas, kad imtis tyrimo jie taip ir neišdrįso.

Tačiau mes, praėjus dešimt metų, esame sukaupę tam tikrą patirtį, stebėdami verslo plėtrą Lietuvoje, todėl galime iškelti ir savo prielaidą, kuri sako, jog mūsų policininkai, ko gero, bus pabūgę užkabinti pernelyg aukštus Lietuvos pareigūnus. Atsakymas į šį klausimą tampa dar įdomesnis, jeigu įsidėmėsime, kad tas lietuvis verslininkas ilgą laiką gana artimai bendravo su Premjeru. Mes jokiu būdu nenorime su šiuo klausimu susieti Premjero. Kad ir kas būtų tas laimingasis, jau švariais tapusių pinigų savininkas, jis turi būti žinomas tautai – kad ir dėl to, jog ateityje nebeturėtų galimybės siekti Seimo nario, ministro ar premjero posto.

Mes suprantame, jog opozicija – tai ne prokuratūra, ji neprivalo ir neturi teisės tardyti savo kolegų. Todėl mums suprantama, jog jie gali pasidrovėti pakankamai atvirai sudaryti ir pateikti jai rūpimus klausimus. Dar daugiau, mes suprantame, jog opozicija norėtų, kad kas nors (nebūtinai prokuratūra) sumanytų ir galų gale užduotų tuos klausimus. Taip pat mums suprantama, jog Seimo nariui gali būti psichologiškai per sunku savo kolegai užduoti nepatogų klausimą, kuris anam galėtų kainuoti karjerą. Manysime, jog opozicijos užuominą ir slaptą viltį supratome. Tai leidžia mums pateikti pirmąjį klausimą:

Klausimas Nr. 1. Kieno pinigai anuomet buvo plaunami Londono bankuose?

Kristina Butrimienė, visą gyvenimą (iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę) dirbdama paprasta bufetininke, negalėjo sukaupti didelių santaupų. Tuo labiau, dirbdama maitinimo įstaigoje, kuri turėjo ypatingą statusą ir aptarnavo aukštus pareigūnus, ji neturėjo ir tos galimybės, kuria naudojosi paprastos šio verslo atstovės, – falsifikuoti ir vogti kavos, nes tokiu atveju būtų tuoj pat praradusi darbą. Užsiimti pogrindiniu komerciniu bizniu sovietiniais laikais ji taip pat negalėjo dėl tų pačių priežasčių. Taigi jos pareigos buvo kuklios, o pajamos buvo kaip ir visų Lietuvos žmonių.

Pasaulinė šešėlinio ir nusikalstamo verslo atstovų praktika verčia ieškoti būdų, kaip nuslėpti savo pajamas ir sukauptą turtą. Visuotinai žinoma, jog pinigai, pelnyti iš lošimų, mokesčių slėpimo, narkotikų, prostitucijos ir panašių verslų, yra pavedami valdyti patikimiems žmonėms, ieškoma bankų, kurie juos išplautų, t. y. legalizuotų, parodytų, jog jie gauti tariamai legaliai. Tuomet jais jau galima naudotis viešai, nes jų kilmė tampa tarsi švari. Už tokias paslaugas bankai paprastai ima didžiulius procentus – iki pusės plaunamos sumos. Tai ir suprantama, – bankas, imdamasis plauti nešvarius ar kruvinus pinigus, taip pat dalyvauja nusikaltime, jį slėpdamas ir klastodamas įkalčius. Todėl suprantamos ir labai griežtos bausmės, kuriomis baudžiami nešvarių pinigų skalbėjai. Ne paslaptis, jog šiuo mafijos patyrimu sėkmingai naudojasi politikai. Lietuvos politikai, deja, ne išimtis. Turėdami tai omenyje, pateiksime antrąjį ir trečiąjį klausimus:

Klausimas Nr.2. Ar A.Brazauskas, sukaupęs pakankamai lėšų, nesumanė įsigyti „Draugystės“ viešbučio?

Klausimas Nr.3. Ar K.Butrimienė nebuvo tas patikimas žmogus, kurį pasirinko A. Brazauskas tariamu savo turto savininku ir kuriam pavedė tą turtą įsigyti, duodamas tam pinigų, ir vėliau jam valdyti?

Ta aplinkybė, jog A.Brazauskas vedė K.Butrimienę praėjus keleriems metams po pirmojo „Draugystės“ viešbučio etapo, atsakymą į trečiąjį klausimą daro nebūtiną, atsakymas nesunkiai pastebimas. Tačiau visoje šioje istorijoje gana negražiai pradeda figūruoti Rusijos „Lukoil“ naftos kompanija. Tai „Lukoil“ pinigais Lietuvos socialdemokratai skynė pergales rinkiminėje kovoje į Seimą. Tuo metu į areną išeina I. Paleičikas, įšventintas į A.Brazausko šeimos draugus. Jis buvo dar vienas patikimas asmuo, padėjęs Brazauskui ar jo širdies draugei K.Butrimienei įsigyti „Draugystės“ viešbutį. Visuotinai žinoma, jog politikoje draugų nėra, o yra interesai. Todėl I.Paleičiko pavadinimas „šeimos draugu“ yra gryna fikcija, už kurios slepiasi nežinia kieno interesai. Ir dar neaišku, ar tie interesai nėra kenksmingi Lietuvai. Tai mums duoda progą dar kai ko paklausti:

Klausimas Nr.4. Ar Lietuvos premjeras A.Brazauskas, siekdamas įgaliojimų vadovauti „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimui, savarankiškai priima savo sprendimus ir nėra niekuo įsipareigojęs kuriems nors Rusijos vyriausybei artimiems sluoksniams, „Lukoil“ ar piliečiui I.Paleičikui?

Jeigu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, visiems neskaidriems sprendimams, padarytiems privatizuojant „Draugystės“ viešbutį, jau būtų sukakusi senatis. Todėl A.Brazauskas yra palyginti saugus, jeigu kas nors (pavyzdžiui, generalinis prokuroras) išdrįstų inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Bet mes nežinome, kas dar buvo įsivėlęs į šį ir į kitus panašius procesus. O to, kad tokių procesų Lietuvoje buvo daugiau negu pakankamai, nėra ko slėpti. Tai kasdieninė praktika, kitokios nė nebuvo. Privatizavo ne tie, kas turėjo pinigų, o tie, kas buvo valdžioje.

Tačiau moralinės atsakomybės išvengti būtų vargu ar įmanoma. Tačiau tai yra ne kas kita, kaip korupcinė praktika ir ta korupcija yra išsikerojusi aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose. Socialdemokratų prisipažinimai, jog valdžia esanti tik turtingų žmonių privilegija, paties A.Brazausko prisipažinimas, jog gyventi gali tik tada, jeigu turi milijoną, liudija, jog valdžios samprata jų sąmonėje yra įgavusi iškreiptas, fantasmagorines formas. Tie kliedesiai, skambantys iš valdančiosios koalicijos atstovų lūpų pačiu aukščiausiu lygiu, verčia susirūpinti, ar jie supranta, kas iš tikrųjų jie yra, ar teisę atstovauti tautai nebus kartais uzurpavusi saujelė piliečių, kurių elgsena nėra adekvati situacijai. Todėl neišvengiamai iškyla dar vienas klausimas:

Klausimas Nr.5. Kiek giliai į Lietuvos valdžios struktūras yra įsiskverbęs korupcinės kilmės kapitalas? Kokia yra turtingų Lietuvos valdžios asmenų turto kilmė?

Suradus atvirus ir teisingus atsakymus į ankščiau pateiktus klausimus, būtų įmanoma nustatyti daugelį tiesos momentų, – kas mus valdo, kas formuoja Lietuvos valdžios vidaus ir užsienio politiką, ko lietuvių tautai iš savo išrinktųjų reikia tikėtis artimiausioje ateityje.

Tik kažin ar jie mums atvirai atsakys. Nei jie, nei platieji visuomenės sluoksniai, atrodytų, dar nepribrendę atviram pokalbiui. O gaila, nes jau seniai laikas. Lietuvai jau gana gelbėtojų ir globėjų, kurie sugeba tik gelbėti savo kailį, kai jis svyla, ir globoti savo artimuosius, kai jie susikompromituoja. Dar palūkėsim, kol turim kantrybės.

Jonas Kazimieras BURDULIS

© 2005 "XXI amžius"