Atnaujintas 2005 gruodžio 14 d.
Nr.94
(1395)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prichvatizacijos raugulys

Pamynę teisę į privačią nuosavybę, po 1917 metų perversmo, bolševikai laikėsi nuostatų: „grobk, kas prigrobta“, nusavink, nacionalizuok ir viską atiduok į vienintelės partijos kišenę. Įvykus SSRS griūčiai, atsirado naujas nusavinimo būdas – „prichvatizacija“; buvo grobiama ne tik tai, kas buvo prigrobta, nacionalizuota, bet ir tai, kas priklausė jau atkurtai Lietuvos valstybei, t.y. jos žmonėms. Partinės nomenklatūros vadai važinėjo po rajonus, susitikinėjo su bendrapartiečiais, užtikrindami neliečiamybę grobėjams, ragino grobti kolūkių bei įmonių turtą. Nors Valstybės kontrolė prokuratūrai dėl grobstymo pateikė įspūdingai gausią medžiagą, buvo iškelta šimtai bylų, tačiau visos jos buvo numarintos tik todėl, kad visi grobstytojai, kurie turėjo sėstis į belangę, tebesėdėjo valdžios kėdėse.

Didelės vertės turto privatizavimas už grašius, neradus tokiam reiškiniui lietuviško pavadinimo, buvo įvardytas iš rusų kalbos kilusiu ir pasigriebimą atitinkančiu žodžiu – prichvatizacija. Dėl grobimo reiškinio akivaizdaus išplitimo žodis naujadaras bendrinėje lietuvių kalboje lengvai prigijo.

Privatizuojamų objektų sąrašus, jų kainas nustatinėja turto fondas, kuris pavaldus Vyriausybei. Privatizavimo komisija yra daugiau priežiūros, Seimui atskaitinga institucija, tačiau jos vadovą taip pat skiria Vyriausybės vadovas. Taigi privatizavimo procesuose pagrindinį vaidmenį atlieka Vyriausybė, jai pavaldus turto fondas bei taip pat jai pavaldi šakinė ministerija.

Nė ypatingomis proto ar raumenų galiomis nepasižyminčių verteivų staigus virsmas milijonieriais nustekentoje Lietuvoje tik patvirtina, kad privatizavimas, kurį „tvarkė“ Vyriausybė, prilygo prichvatizacijai.

Sakoma, kad kai kam neteisybė pasimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Tačiau pasimiršta tik kai kam. Ji nepasimiršta tiems, kieno prakaitu buvo uždirbti ir nusavinti tie milijonai.

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip komunistai negalėjo negrobti. Tačiau akivaizdžią neteisybę nuslėpti, senatimi ar melu pridengti neįmanoma. Tai liudija valgyklos „Šešupė“ bei viešbučio „Draugystė“ privatizavimo skandalas – prichvatizacijos raugulys.

Algimantas ZOLUBAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija