|
Apie tai, kas rūpi
Vytautas LANDSBERGIS
Lietuvos visuomenės dvasinė sumaištis tęsiasi, ir pasaulėžiūros tuštumos, nelyginti ozono skylės, didėja. Tai tikrai ne vieno ar kito pareigūno krizė ir net blogiau nei institucijų persigimimas. Valstybės tarptautiniai tikslai pasiekti, o valstybė nekokia. Todėl, kad tautos herojus ne ūkininkas, mokslininkas, karys arba mokytojas, bet sukčius. Todėl ir sukčių valstybė, ko gero, eina į savo raidos kulminaciją, ir džiaugsmas, pasididžiavimas Lietuva, jei nebūtų krepšinio, ne veltui šiais laikais labai sunykęs. Depresijos ir mesijų laukimas tęsiasi, laukiama net svetimųjų valdžios.
Šią dvasinę krizę lėmė ne vien kokie nors dvigubi standartai, kurių pasaulyje anaiptol netrūksta, bet kur kas gilesnės ir platesnės priežastys.
Neturime jų pamiršti, lyg pro plyšį šaudytume į vieną paskirą taikinį. Kartkartėmis net į slibino galvą, bet ne į slibiną.
Priminsiu: nelaisvės dešimtmečiais įskiepytas vargšų materializmas ir siauri pragyvenimo interesai, paskui naivios viltys greitai ir daug gauti. Bendruomenių sunaikinimas ir pakrikusios visuomenės grupių supriešinimas. Nepriklausomybės metais, deja, dar labiau suklestėjęs apgaudinėjimas ir biurokratinis engimas lyg tose pačiose sovietinėse įstaigose. Dėl ko mes ėjome prieš visa tai, jeigu toliau turim visa tai, žmonės klausia, tai ir mes pasiklauskim savęs.
Korupcija, kaip žinome, auganti geometrine progresija ir užkrėtusi patį valstybės pagrindą tiesiogiai paperkamą arba kitaip valdomą teisėtvarką. Čia, kaip ir švietimo ar sielovados darbe, viską lemia pasišventusio žmogaus moralinė kokybė, tačiau kas teisėtvarkoje tuo rūpinasi? Kur mūsų teisėtvarkos herojai, atsispyrę grėsmėms ir turto pagundoms vardan tiesos ir teisingumo?
Jų šiek tiek yra, neabejoju, kai kuriuos nušauna, tačiau tai mūsų vargšės visuomenės keistuoliai. Ar mokytojai panevėžiečiai nuveda mokinius prie prokuroro G.Sereikos kapo, ar paaiškina, nuo kokio Lietuvos priešo rankos jis žuvo.
Kas ir kur viešai kalba apie garbę, apie sektiną gyvensenos garbingumą?
Manau, daugelis Lietuvoje išgyvena kažkokį balos jausmą, bet nedaugelis dėl to laimingi. O čia glūdi ir politiniai pavojai pačiai valstybei.
Žmonių nuomonė Lietuvoje vis labiau darosi bet kurio politinio melagio, keikūno, linksmintojo ir vaišintojo lengvu grobiu. Nelygu mašnos storis, kiek ten prisigrobta ar iš už tvoros primesta dvarininko vaišėms ir kitokiems vadinamųjų viešųjų ryšių mulkinimams.
Toks dabar veriasi paprastas kelias į valdžią, ir matom, kaip į ją nauju ypu kopia susikompromitavęs sukčius. Prisuko sau iš valstybės arba Europos, tai gal ir mums prisuks trupinėlį, mąsto Lietuvos pilietis. Klastojo dokumentus savo karjerai, tai gal ir mums suklastos, nė mokytis nereikės?
Geriau būtų, jeigu čia būtų tik humoras. Veikiau realybės šou, kurį lėmė valdymo ir teisėtvarkos ydingumas, išugdęs daugelio piliečių nepasitikėjimą jau pačia savo atsikovota valstybe.
Žmonės, ateikit ir išmėžkit! Ateikit į rinkimus ne už alaus butelį! lyg būtų lengva tarti tuo adresu, kur dar turėtų būti ugnies, bet ne didėjanti tuštuma. O kas žino adresą? Neduok Dieve, jeigu tokia tuštuma tai stoka bendrojo žvilgsnio į priekį, apskritai motyvacijos gyventi kaip šaliai ir tautai. Kurti savo šalį, o ne tik stumdytis ir spardyti pievoje kokio seimūno išartas kaukoles.
Apie žmonių nusivylimą valstybe kalbame jau ne vieneri metai. Iš kur toks reiškinys? O ar tie kalbėtojai nuėjo pas pačius žmones kalbėtis, kad kartu paieškotų vaistų? Dauguma naujųjų politikų eina, kad kalbėdami dar pagilintų nusivylimą, mat iš to pirmiausia populistams avantiūristams bus nauda.
Dabar ši praktika ir slinktis jau darosi grėsminga pagrindinėms piliečių laisvėms, teisinės valstybės likučiams, civilizacinei Lietuvos krypčiai į demokratinių šalių šeimą. Europos, ne tik Lotynų Amerikos, istorija primena atvejus, kai netgi demokratinės pagal formą valdžios gavimo procedūros pavirsdavo slenksčiu į fašizmą.
Jau buvome tą dvelksmą pajutę R.Pakso ir almaksų epopėjoje. Dabar ateina dar sunkesnis, rafinuotesnis išmėginimas per organizuotą valdžios ėmikų, linksmųjų diplomantų partiją su neribotais Rytų pinigais. V.Uspaskichas daug pavojingesnis Lietuvai už A.Brazauską, kurį iškėlėme tartum problemą Nr.1. V.Uspaskichas pavojingas Lietuvai iš esmės, nes ir Lietuva, deja, darosi pavojinga pati sau.
Paminėjau fašizmą. Blogieji pavyzdžiai Lietuvai čia pat, už rytinės tvoros. Ir tolyn ligi senųjų trėmimo vietų, kur užmiršti kapų kapai. Dabar net paminklą Kremlius uždraudė ten pastatyti. Rusijos ligos tuoj daro įtaką Lietuvai, kuri nesunkiai gali atsidurti toje pačioje palatoje. Vertybių kultūros srityje pagal tai, kas mus, lietuvius, žavi ar tik nebūsime jau ten pat. Keiksmų ir popsų kultūroje tebesame okupuoti arba vėl iš naujo okupuojami.
Kagėbynas įžūlėja kaip niekad. Rusijoje jie jau turi visą valdžią, tai kodėl Lietuvoje dar ne viskas valdoma? Per valdomus teismus atsiveria neribotos galimybės pasitvarkyti viską. O neribotos tai bespriedielas toj šaly, kurioje tvarka (bus tvarka!) jau įvesta. A.Klimaičio byla prieš politinius kalinius ir XXI amžių jau visai arti bespriedielo. Dar pora ir garsesnių politinių pavardžių papildytų šio revanšo panoramą.
O ką visame tame vaizdelyje veikia Tėvynės sąjunga?
Blogiausia, jeigu kritikuodami šį tą taptume pūvančios sistemos dalimi. Ir susmulkėtume likdami patenkinti savo susmulkėjimu. Arba mėgintume supanašėti su kvailokai atrodančiu establišmentu per neskoningus šou.
Išties kuo šiandien gyvena Tėvynės sąjunga? Gal svarbiausi klausimai vidiniuose debatuose išmesti ar neišmesti iš partijos kokį būrį seniūnų arba dailininką A.Šaltenį?
Juk jau priartėjome net prie tokio didžiųjų savų problemų supratimo.
Kaip ir didžioji Lietuvos problema toli gražu ne A.M.Brazauskas. Nei jo reikia vadinti geruoju (kabutėse), nei V.Uspaskicho bloguoju (kabutėse), nes tada kabutės yra V.Uspaskicho naudai.
Kas kita, kuomet Audronius Ažubalis iškelia klausimą dėl blogos reputacijos privataus verslininko dalyvavimo Vyriausybės viršūnių posėdžiuose, kur paliečiami ir valstybės paslapčių dalykai, čia dalykas rimtas ir solidi kalba. Ir Sigitas Kaktys ėjo solidžiai, teisiškai, gindamas Mažeikių teisme ne vien save, bet principą ir teisinę valstybę. Kad Lietuvos rytas iš to šaipėsi bulvariniu Respublikos stiliumi, tai apgailėtina, ir tiek.
Aš nenoriu aptarinėti įvairių, juolab improvizuotų, politinių veiksmų einamaisiais klausimais, kur būna ir taktinių klaidų, ir lengvabūdiškumų, už kuriuos paskui tenka brangiai mokėti. Turime būti geriau pasirengę puolimams prieš asmenis. Mes vis dar išsiskiriame kaip partija, kalbame apie vertybes, primename pilietines dorybes, dar ne visai susiliejome su sistema, todėl visa nomenklatūrinė kairė mus reguliariai daužys ir samdys daužytojus, nebent jau jiems ateitų paskutinioji. O kartais ateina.
Savo ruožtu galėtume bendrauti su tais padoresniais ar atsakingesniais politikais, kurie nebūtinai nori vadintis apgavikų partija ir ateitų pas savo viršininką su paprastu klausimu: Mylimas Viktorai, gal galėtum parodyti mums tą diplomą, kurį laikai Kėdainiuose ir žadėjai jau kitą dieną atvežti į Vilnių, bet kažkodėl daug mėnesių neatveži?
Tačiau labiausiai su visuomenės ir valstybės masto klausimais reikėtų eiti į mūsų partijos skyrius ir plačiąją publiką. Kadaise, Andriaus Kubiliaus iniciatyva, buvome pradėję akciją Sakyk, žmogau, o paskui pametėme, pamiršome. Kaip ir daugelį mūsų išsikvepiančių idėjų, ją pasiėmė kiti. Mes verčiau mušamės tai Seime, tai televizijose ir galvojame, kad plačiam rinkėjų ratui tai patinka, o žmonės tai tik rinkėjai. Aš manau, kad žmonės pirmiausia žmonės, o tik po to rinkėjai. Ne vienam nuo monotoniškų muštynių jau ir koktu darosi. Daugelis, ypač kaime, nė nežiūri tų politinių televizijų, nes atvažiuoja šoumenai su žvangučiais ir patys išaiškina.
Todėl Sakyk, žmogau reikia gaivinti kaip nuostatą ir kaip visuotinį nuoširdų pokalbį, ir tegu tai vėl vyksta pirmiausia tarp mūsų, jau šiame suvažiavime.
Pasikalbėkime, kas mums rūpi.
© 2005 "XXI amžius"
|