Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pakilti iki Dievo troškulio

Kun. Algirdas Dauknys

Naujamiestis ir Berčiūnai – nedideli miesteliai netoli Panevėžio. Tačiau jie jau yra tapę traukos centru tiems Lietuvos žmonėms, kuriems krikščioniškosios vertybės yra patikimiausios gyvenimo gairės. Naujamiesčio ir Berčiūnų dvasinę aplinką kuria klebonas kun. Algirdas DAUKNYS. Jis yra poliglotas, mokantis anglų, prancūzų, rusų, lenkų, italų, ispanų, lotynų, graikų, hebrajų kalbas, intensyviai studijuojantis arabų kalbą. Be Kauno kunigų seminarijos, yra baigęs Briuselio teologijos institutą, ten įgijęs teologijos licenciato laipsnį. Gyvai besidomintis įvairiomis meno šakomis, filosofija, naujausiais gamtos mokslų atradimais. Puikus pašnekovas, sugebantis visiškai „pasinerti“ į pokalbį, spontaniškai reaguoti į pašnekovo išsakytas mintis, žavėti intelektualiniais ekskursais, cituoti F. Dostojevskį ar R.M.Rilkę originalo kalba…

Panevėžio apskrities žmonės kun. A.Dauknį pernai išrinko europietiškiausiu žmogumi. Matyt, viena iš priežasčių, kodėl šiai nominacijai buvo pasirinkta jo kandidatūra, buvo ta, kad kunigas Naujamiestyje įkūrė pirmąją Lietuvoje Europos mokyklą. Tokios mokyklos įkūrimo idėja ir buvo pokalbio su kun. A.Daukniu „išeities taškas“.

Papasakokite apie Europos mokyklos įkūrėją, mokyklos atsiradimo aplinkybes.

Europos mokyklos įkūrėjas yra kunigas jėzuitas Pjeras van Stapenas. Jis ilgai dėstė mokykloje ir nusivylęs galop ištarė: neįmanoma perduoti Dievo mokyklos suole, nes kliudo tam tikri mokykliniai kompleksai, kurie tarsi paralyžiuoja Gerosios Naujienos funkcionavimą. Pamatęs, kad jo pastangos neduoda vaisių, P. van Stapenas netgi susirgo depresija.

Tuomet jis įkūrė keletą bendruomenių Prancūzijos pietuose, tarp atokių tarpeklių. Į tą kalnuotą rajoną pakvietė grupelę draugų, kurie ėmėsi atstatyti begriūvantį kaimą. Vietiniai gyventojai jau buvo puolę į neviltį, nes pas juos niekas anksčiau neatvažiuodavo, niekam jie perdaug nerūpėjo. Ir P. van Stapenas su savo bičiuliais pastebėjo dideles permainas žmonėse: juos suvienijo bendras darbas, bendra malda, bendruomeninis gyvenimas.

Kadangi efektas buvo labai pozityvus, kunigas Briuselyje įkūrė antrąją tokią bendruomenę, kur suvienijo įvairiose Europos institucijose dirbančius žmones.

Kokia yra Naujamiestyje įkurtos Europos mokyklos specifika? Juk tokios mokyklos idėja turėtų būti pritaikyta konkrečiai aplinkai, situacijai?

Mūsiškės mokyklos inspiracijoje – P. van Stapeno idėjos ir Roberto Šumano palikimas. Mes matome, kad kai kurios Europos Sąjungos kūrėjų idėjos yra užmirštamos, išduodamos. Todėl ryžtamės apie tai kalbėti. R.Šumanas 1959 m. gegužės 9 d. yra parašęs deklaraciją, kurioje teigė: jeigu net ir puikiai funkcionuojančioms struktūroms, mechanizmams, biurokratiniam aparatui nepavyks įkvėpti sielos, projektas gali būti pasmerktas žlugti.

Europos mokykla Naujamiestyje įkurta bendradarbiaujant su Panevėžio apskrities Europos informavimo centru. Jo direktorė Alina Misiūnienė pasiūlė imtis bendro projekto – per poeziją, tapybą, plastines formas kalbėti apie Europos vertybes.

Europos mokyklos projektas yra kelių pakopų. Pirmiausia tai vasaros stovykla, į kurią atvyksta jaunimas iš Lietuvos ir Belgijos. Pastebėjome, kad lietuviai daro neblogą įtaką belgams, ir atvirkščiai.

Ką mūsiškiai pirmiausia gali duoti belgams?

Tai, ką šie jau yra praradę, – natūralų, žmogišką bendravimą. Mes dar neišpardavėme, neiššvaistėme savo tėvų, senelių, protėvių palikimo. Mokėjimo priimti, bendrauti, dalytis. Ten širdies bendravimo jau reikėtų ieškoti.

Dažniausiai susitinka du akademikai, du profesoriai, du verslininkai, bet retai arba beveik niekada – du žmonės. Nekalbama žmogiškuoju, o tik „vaidmenų“ lygmeniu.

Kiekvienas toks susitikimas „vaidmenų“ lygmeniu palieka vis tuštesnę, vis labiau sužeistą sielą. Didžiausias gydymas ir vyksta, aš nenorėčiau sakyti, per kolchozo atlapas duris, nes širdis – visgi ne kolchozo daržinė. Tačiau reikia išmokti būti savimi. Kažkur mes galime būti suprasti, priimti, galime nuoširdžiai bendrauti. Tad štai: mūsų Europos mokyklos projekto antrasis etapas – nuvežti jaunuolius į Belgiją. Vasarį ten važiuosiu aptarnauti Belgijos lietuvių bendruomenę, tad kartu vešiuosi ir jaunimo grupę. Aplankome Europos Parlamentą, susitinkame su komisarais, kalbamės apie žmogiškąsias vertybes. Naujamiesčio mokyklos siekį galima įvardyti kaip Europos žmogiškojo veido kūrimą.

Tad yra trys idėjos: Europos žmogiškasis veidas, mūsų, Europos, siela bei R.Šumano ir Žako de Lioro suformuluotas teiginys: Europoje viskas tvarkoje, tik reikia daugiau širdies. Tad mes tas tris metaforas – Europos žmogiškąjį veidą, Europos sielą ir Europos širdį – tarsi „sujungėme“.

Trečiasis mokyklos etapas – surenkame jaunimo grupę ir važiuojame į Čekiją, Lenkiją, Latviją, susitinkame su įtakingais kultūros, švietimo, politikos žmonėmis ir kalbamės su jais apie tai, kas pamažu užmirštama, – apie Europos sielą.

Kaip jūs, dirbdamas su jaunimu, vertintumėte jaunimo dvasinių vertybių skalę?Ar jaunimui yra svarbios dvasinės vertybės?

Negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai. Yra tam tikra mokyklos programa, ir mes kviečiame į ją įsitraukti. Kartais galvoju: kodėl tie vaikai čia atvažiavo? Juk jie galėtų dūkti, maudytis, kvailioti, gerti. Mokyklos durys atviros, visi laukiami, jeigu nepažeidžiama mokyklos drausmė. Kai kurie vaikai į stovyklos gyvenimą įsitraukia labai greitai, kai kurie – po ilgesnio laiko.

Neseniai atlikome įdomų praktinį darbą. Iš pradžių buvo pristatytas Popiežiaus laiškas Jaunimo dienoms Kelne, o po pietų vyko praktiniai užsiėmimai. Nuvažiavome Lėlių teatro traukinuku į Panevėžį ir ieškojome, kas Panevėžyje reprezentuoja sielą, kas – veidą ir kas – širdį. Vėliau vykome į Burbiškio dvarą ir klausėme: kas gi yra tas dvaras – širdis, veidas ar siela? Tai nėra vien tik pramoga, nes mąstome, kokia metafora geriausiai tiktų. Reikia suvokti šių metaforų etimologiją. Kas yra širdis? Tai, kas varinėja kraują, variklis. Sustoja širdis, nebėra ir gyvybės. Kas yra siela? Siela – vienybės išraiška. Tai, kas mus visus jungia į bendruomenę, kas mus daro atsakingus už kitus. Sielos nematome, nes ji – žmonių bendravime. Kas yra veidas? Tai tarsi užsienio reikalų ministerija, tai mūsų kūno vieta, kuria bendraujame su kitais žmonėmis. Ištikus pavojui gręžiamės veidu. Jeigu gera žinia, irgi atsigręžiame veidu.

Lietuvoje yra mažų kaimelių, kuriuose gyvena tik keli žmonės. Tokiuose kaimeliuose gali rasti ir mažytę koplytėlę. Ji atspindi tenykščių žmonių vienybę, bendravimo nuoširdumą. Kodėl ji negalėtų reprezentuoti kaimelio sielos? Žmonės, ją statydami, intuityviai įkūnijo tai, ką jie toje uždaroje erdvėje jautė.

Kodėl gi ne? Be jokios abejonės! Vaikai sako, kad Panevėžio siela galėtų būti Miltinio teatras. Bet juk ir prieš Miltinį buvo Panevėžys. O kas prieš Miltinį kūrė Panevėžį? J.Lindė-Dobilas, B.Petkevičaitė-Bitė? Panevėžio sielą kūrė ir tebekuria konkrečios asmenybės, turi įtakos ir tam tikros tradicijos. Jūsų minėtame kaimelyje koplytėlė gali būti ir siela, ir veidas. O žmonių, kurie myli savo kultūrą, istoriją, gyvenimas yra siela arba net širdis, jeigu iš ten kyla iniciatyvos, inspiracijos, nauji planai.

O stovykloje viskas priklauso nuo tų žmonių, kurie susirinkę: ar jie „pagaus“ idėją, ar ne – štai kur iššūkis! Jeigu pirštinė nepakelta, tu – frustracijoje, jie – frustracijoje, įvyksta nesusikalbėjimas.

O būna šitaip?

Būna… Būna. Tai yra žmonių pasaulis. Pavyzdžiui, pernai stovykloje buvo vienas vyrukas, kuris išgerdavo. Mes nutarėme paprašyti, kad išvažiuotų ir nebesikankintų, tai jis tuomet pasakė: aš noriu čia likti! Ir aiškina: jeigu aš nesikeiksiu mokykloje, tai manęs nepastebės, jeigu gatvėje nenusikeiksiu penkis kartus stipriau, iš manęs tyčiosis! Man atrodo, kad stovyklą verta rengti ir dėl tokių žmonių.

Kokia yra jūsų metodika dirbant su jaunimu, diegiant jiems krikščioniškąsias vertybes?

Nežinau, ar turiu savo metodiką. Nes kiekvieną kartą turi prieiti prie žmogaus be savo ankstesnio įdirbio. Antraip iš tavęs labai greitai gali pasityčioti. Iš tavo patirties, tavo praktikos. Vaikai žino, kaip tai reikia padaryti!

Šįmet mes bandėme išgyventi ne tik be alkoholio, bet ir be kortų, ausinukų, radijo klausymosi, televizoriaus. Vienas vaikinukas, baigiantis stovyklai, pasakė: aš ir nepastebėjau, kad per visą laiką mes nežiūrėjome televizijos laidų! Man tai buvo įdomu.

Jūs liekate ištikimas savo principams, pedagoginėms nuostatoms, bet keičiate „priėjimą“ prie vis kitų jaunų žmonių?

Man atrodo, kad aš vis labiau senstu. Nėra taip paprasta tai pripažinti. Kiekvienos kartos, net kas 2-3 metai, keičiasi vertybės, požiūriai ir t.t. Kai kuriais klausimais- moralės, kultūros-diskutuojame nuolat.

Būna atvejų, kai suprantu, jog esu visiškai bejėgis pakeisti vidines žmogaus nuostatas. Tada prisimenu senąjį šventųjų metodą – tuos žmones, kurie gyvena stovykloje, pavesti Dievui. Bandyti kalbėti žmonėms, kad geriausiai juos gali suprasti Dievas. Dievas ištikimiausias savo meile. Šioje stovykloje bandėme prieštarauti tam, kas neatitinka mūsų vertybinių principų. Tai ne prieštaravimas dėl prieštaravimo, bet parodymas, kad tau skauda. Tavo vienintelė reakcija – skausmo liudijimas. Kalbėti su Dievu apie tuos žmones. Ir skųstis Dievui, pavesti Dievui. Kviesti, kad Jis darbuotųsi žmonių širdyse. Deja, mums nėra lemta pasiekti žmogaus širdies.

Jūs taip manot?..

Aš esu įsitikinęs. Bet koks mūsų prisilietimas, kad ir koks jis šventas būtų, gali neduoti vaisių. Dangų dalija Dievas. Mes galime būti tik laidininkai. Vykę, mažiau vykę... Pirmosios Europoje mokyklos, stovyklos beveik visi jaunuoliai atliko išpažintį vienuoliams. Ankščiau mes daug keliaudavome ir dabar daug keliaujame, tačiau ir kultūros kelias nepasiekia širdies. Kultūra kultivuoja dirvą, bet jeigu toje dirvoje nepasėjama Amžinybės sėkla, Dangaus šviesa, tai žmogus išsineša tam tikrą pažinimą, bet...Todėl tikslas buvo nuolatos siekti Dangaus.

Mūsų gyvenimas blaškosi tarp pareigos ir troškimo. Ruošiantis Jaunimo dienoms Kelne evangelizuotojo iš Belgijos Žosefo Basteno, labai šviesaus žmogaus, ir mano kalbėjimai rėmėsi Popiežiaus tekstais. Kalbėjome, kad troškimai nebūtų netikri. Labai svarbu išgryninti troškimus, kad jie pakiltų iki Dievo troškulio, galingo Dievo troškulio. Tada viskas atsistotų į savo vietas. Norėtume, kad mūsų stovykla prisidėtų prie Dievo ieškojimo, kad žmoguje būtų atblokuotas Dievo kodas, kad Jis kalbėtų visa jėga. Ir padėtų jauname žmoguje „surikiuoti“ visa kita.

Ką turite omenyje sakydamas „išgryninti troškimus“?

Mums daug kas įdomu, kol esame jauni. Pasišnekėti vakarais, neplauti indų, valiūkiškai pereiti per miestelį. Tai nedraudžiama. Bet, pavyzdžiui, vaikas blogai išplovė indus, o kitas pastebėjo – taukuoti puodeliai! Išsiaiškinome, kas neišplovė, ir tam vaikui nelabai smagu buvo. Mes esame tarsi viena grandinė, tad negalime gyventi izoliuotai vieni nuo kitų. Gal „šokti“ iš karto prie Dievo troškulio labai iliuziška, bet jeigu žmogus pradeda kalbėti su savo Dievu, atlieka išpažintį – Dieve, aš nusidėjau… Ar gali būti tobulesnė metodika, jeigu pats vaikas pradeda kalbėti su Dievu? Mūsų paskirtis – palydėti žmogų į Dievo Šviesos Konstituciją. Kad jis pradėtų tvarkyti savo gyvenimą Šviesoje, o ne paslapčiomis, norėdamas kažką apgauti, apdergti... Kai grynėja širdies ryšys, žmogus pradeda kitaip bendrauti. Pats nuostabiausias dalykas – vaiko širdis. Jo siekimas gyventi su Dievu. Ir pasaulis iš tikrųjų tada taps geresnis. Žmonės, esantys šalia tokių vaikų, negali nesikeisti, nes tokių vaikų skausmas turi ypatingos galios.

Žmogus neretai blaškosi tarp minios balso ir sąžinės balso. Lygiai taip pat jis blaškosi tarp pareigos ir troškimų, bet išgryninkime troškimus ir nebereikės blaškytis. Tada pareiga labai gražiai sąveikaus su troškimu. Jeigu pareiga „užmuša“ dvasią, vadinasi, yra kažkas nenormalaus. Gal tiesiog reikia suvokti pareigą ir išgryninti troškimą. Krikščionio pozicija nėra moralistinė arba stoiška pozicija: reikia ne iškėlus galvą eiti per pasaulį, bet bandyti prakalbinti žmogaus širdį, kad joje suskambėtų Dievo melodija. Kad Dievas galėtų kalbėti žmogaus širdyje.

Dėkoju jums už pokalbį. Telaimina Dievas jūsų siekius.

Kalbėjosi Birutė Janulevičiūtė-Ivaškevičienė

Juozo DapŠausko nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"