Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ganytojas, matęs tikrą žmonių gyvenimą

Vyskupo Kazimiero Paltaroko gimimo 130-osioms metinėms

Kan. Bronius ANTANAITIS

Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius, 1952 metų gegužė. Tai paskutinė vyskupo nuotrauka

Atlikęs Dievo ir tautos šventą darbą, 1875 m. gegužės 17 d. į Amžinybę iškeliavo vyskupas Motiejus Valančius – didysis žemaitis. Tęsti tą šventą Dievo tautos darbą dieviškoji Apvaizda pažadino vyskupą Kazimierą Paltaroką – didįjį aukštaitį, gimusį tais pačiais metais spalio 22 dieną Linkuvos parapijoje, Gailionių kaime. Tėvai ūkininkai užaugino dukrą Oną ir sūnus Juozą, Kazimierą ir Jurgį. Motina Uršulė – labai dievobaiminga, darbšti, nuoširdi, vaišinga, balsinga. Tėvas Juozas – tvirto būdo, rimtas, turįs didelį žmonių pasitikėjimą, nes renkamas sodžiui atstovauti, blaivus, tiesiakalbis, kalbėti galįs net keturiomis kalbomis. Nepaprastai religingas. Jo namuose skambėdavo šventos giesmės, ypač šeštadienių ir sekmadienių rytais. Šventomis dienomis niekada neapleisdavo šv. Mišių. Grįžęs į namus iš bažnyčios papietaudavo, pailsėjęs imdavo maldaknygę, kalbėdavo rožinį ar eidavo laukų apžiūrėti. Gegužinės pamaldos būdavo seklyčioje. Nebuvo girtavimo, net svaigalų į namus neįsileisdavo. Jis sakydavo: „Nei rūkiau, nei porcijos nekaštavojau“.

Iš tėvo vyskupas paveldėjo tiesiakalbingumą. Tėvas mokė vaikus skaityti iš knygnešių atneštos maldaknygės „Šaltinis“, kaip iš kokios enciklopedijos (lietuviška spauda buvo caro uždrausta). Po to mokėsi Joniškėlio mokykloje. Atėjus šeštadieniui, Juozukas kviesdavo Kaziuką į namus: „Eikime namo, arklių pasiilgau“. Nedrįsdavo sakyti, kad mamos pasiilgęs. Kaziuką pasilikti sulaikydavo knyga. Iš Joniškėlio jis išvyko mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją.

Kaziukas nusprendė stoti į Kauno kunigų seminariją. Išlaikė egzaminus. Reikia išvažiuoti. Rytą pabudo, o motina sėdi prie lovos ir sako: „Vaikeli, jei tik nenori, nevažiuok. Jei važiuoji, neišstok. Jei kartais tektų išstoti, tai neišsižadėk savo krašto, kaip kiti padaro, išvažiuoja kur kitur, užmiršta savuosius. Sugrįžk į namus“.

Kunigų seminarija – tai šventa dvasios lavinimo įstaiga: joje vyrauja pamaldumas, mokslas, drausmė. Bet nelinkusiems į tvarką esti sunku. Meditacijos, šv. Mišios, konferencijos, dvasiški skaitymai labai daug duoda sielos kultūrai. Tai šepetys, kuris valo dulkes ne tiek iš viršaus, kiek iš vidaus.

Baigus Kauno kunigų seminariją, Kazimieras siunčiamas studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją (nes po 1831 metų sukilimo seminarija Vilniuje buvo uždaryta). 1898 metais atvykęs į Petrapilį, rado kunigus profesorius: Maironį, Jurgį Matulaitį, K.Jaunių, A.Grigaitį, P.Būčį, B.Čėsnį. Ketverių metų studijos buvo apvainikuotos teologijos magistro laipsniu, parašius disertaciją „Sielos nemirtingumas“. 1902 m. kovo 9 d. Petrapilio katedroje K.Paltarokas įšventinamas kunigu. Ketverius metus dirbo Liepojoje kunigu, taip pat ir mokyklos kapelionu. Susirgo plaučių ir gerklės ligomis. 1906 metais išvyko į Surviliškį dirbti vikaru pas kan. Lansbergį. Čia parašė trijų tomų pamokslų knygą „Vadovas sakyklai“, Senojo ir Naujojo Įstatymo šventą istoriją, platino blaivybę, rinko aukas naujai bažnyčiai statyti.

1911 metais paskirtas į Kauno kunigų seminariją. Dėstė filosofiją, socialinius klausimus, teologijos pagrindus, lotynų kalbą. Kilus karui ir 1914 metais kunigų seminarijai pasitraukus į Vašakėnų dvarą (Troškūnų parapiją), po to – į Smolenską, K.Paltarokas ją lydėjo, globojo. Grįžęs per Suomiją ir Vokietiją į Lietuvą, remontavo seminarijos rūmus, kad grįžę klierikai turėtų kur gyventi.

1916 metais parašė „Tikybos pirmamokslį“, kuriuo naudojosi visa Lietuva. 1917 metais paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, 1918 metais – Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos kanauninku. 1922 metais paskirtas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos ekstraordinariniu profesoriumi ir katedros vedėju. 1926 m. balandžio 5 d. popiežius Pijus XI nominavo Panevėžio vyskupu. Gegužės 2 dieną konsekruotas vyskupu Kauno Arkikatedroje.

1926 m. gegužės 30 d. atvyko į Panevėžį tarnauti vyskupu. Nuo 1949 m. rugpjūčio 10 d. – ir Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro pareigos iki mirties 1958 m. sausio 3 d. 21 valandos, kai vyskupo lazdą pakeitė grabnyčia. Rytą suskambo Vilniaus bažnyčių varpai, paskelbę labai liūdną žinią: mirė mylimas, rūpestingasis ganytojas vyskupas K.Paltarokas. Prie pašarvotų palaikų 7-ą valandą ryto buvo aukojama šv. Mišių auka. Laukiančiųjų atsisveikinti eilė net naktį nusitęsė Liudo Giros gatve. Sausio 4 dieną po paaukotų šv. Mišių palaikai išlydėti į Šv. Teresės bažnyčią prie Aušros Vartų. Ten – vėl iškilmingos šv. Mišios, pamokslai. Didžiulė minia per miestą lydėjo iki Šv. Rapolo bažnyčios. Nuo čia automobiliu vežė į Panevėžį. Įvažiavus į Panevėžio vyskupiją, žmonės pakelėse su degančiomis žvakėmis laukė grįžtančio mylimo ganytojo. Artinantis prie Raguvos pasitiko gūdus bokšto varpas, apraudantis grįžtantį ilgametį ganytoją. Pulkas žmonių – su degančiomis žvakėmis rankose, su ašaromis akyse. Sustojus, atidarius mašinos duris, klebonas dekanas kan. J.Andrijauskas ir žmonės bučiavo karstą ir ašaromis laistė, palydėjo giesme. Temo, bet žmonių pakelėse buvo vis daugiau. Koks žmonių jautrumas! Kas juos pamokė? Dėkingumas ir meilė mylimam vyskupijos ganytojui! Važiuojant pro Miežiškius, klebonas kun. P.Rauduvė su laidotuvių procesija, varpams gaudžiant, aidint giesmei „Viešpaties angelas“ pašlakstė karstą švęstu vandeniu, visi jį bučiavo, šlakstė ašaromis. Panevėžin įvažiuojant, prie Velžio kelio, irgi laukė didžiulė minia. Žmonės neleido vežti paruošto katafalko, vyrai, ant pečių paėmę karstą, nešė apie tris kilometrus į Katedrą gaudžiant bažnyčių varpams, nepaisydami šalto oro. Perpildytoje Katedroje besimeldžiantiems buvo aukojamos šv. Mišios. Po pamaldų palaikai pašarvoti prie Švč. M.Marijos altoriaus. Nenutrūko dieną ir naktį besimeldžiančių ir atsisveikinančių, bučiuojančių mylimo vyskupo kojas tikinčiųjų eilė iki pat 7-os dienos iškilmingų pamaldų. Laidotuvėms vadovavo vysk. J.Steponavičius, dalyvavo arkiv. T.Matulionis, vysk. V.Sladkevičius, Rygos vysk. Strocas, prelatai, kanauninkai, 200 kunigų. Vyskupas buvo palaidotas Katedros kriptoje. Kapo nišą dengia paminklas su epitafine lenta, parengta skulptoriaus J.Vasilevičiaus. Virš Katedros kriptos durų – vysk. K.Paltaroko biustas.

Nesulaikomai prabėgo 130 metų nuo vyskupo K.Paltaroko gimimo ir 47 metai po jo mirties, bet mylimo ganytojo dvasia tebealsuoja Panevėžio vyskupijoje. Kodėl jis buvo toks artimas? Ogi visa Lietuva mokėsi iš vyskupo parašyto „Tikybos pirmamokslio“, 32 metus jis stiprino Sutvirtinimo sakramentu jaunimą, 200 klierikų gavo kunigystės šventimus iš vienintelio neareštuoto vyskupo Lietuvoje nuo 1947 iki 1955 metų. Jis 1955 m. rugsėjo 11 d. konsekravo Panevėžio Katedroje du vyskupus – J.Steponavičių ir P.Maželį. Kaip tikras karys, vyskupas budėjo, saugojo dvasinį Bažnyčios ir tautos gyvenimą. Būdamas plačios erudicijos, prabildavo ne tik gerais pamokslais, paskaitomis, bet ir savo raštais. Parašė trijų tomų „Vadovą sakyklai“. Į iškilusias laiko aktualijas atsiliepė 53-iais ganytojiškais laiškais socialiniais klausimais, Panevėžio vyskupijos monografija, knyga „Šv. Karalaitis Kazimieras“, apie 80 didesnių ir mažesnių leidinių. KVC ir kurija leido laikraštį „Panevėžio garsas“, vėliau pavadintą „Panevėžio balsas“. Vyskupas bendravo su visais žmonėmis, kad pažintų gyvenimą, žmonių problemas, galėtų prabilti, patarti. Jis matė žmonių silpnybes. Mokė, perspėjo, tvirtino jų ryšius su Dievu ir tarpusavio gyvenime sakramentiniu gyvenimu, Dievo malone, malda. Matė jų ašaras, stengėsi jas šluostyti, žaizdas gydyti. Jo meilė nebuvo akla. Jis troško pats būti arti Dievo ir kitus prie Jo priartinti Eucharistijoje. Eucharistinis kongresas turėjo būti naujo gyvenimo pradžia, šaltinis, trykštantis iš Švč. Sakramento gaivinančios jėgos. Eucharistija yra vienybės ir veikimo sakramentas. Kristus, įsteigęs Švenčiausiąjį Sakramentą, meldėsi: „Šventasis Tėve, išlaikyk dėl savo vardo tuos, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“.

1928 metais buvo surengtas pirmasis Lietuvoje visos šalies Eucharistinis jaunuomenės kongresas, 1933 m. liepos 1-2 d. – antrasis bendras Eucharistinis kongresas minint 1900 metų nuo Kristaus nukryžiavimo. 1937 metais – trečiasis vyrų Eucharistinis kongresas minint 550 metų nuo Lietuvos krikšto, 75 metus (jubiliejiniai) nuo vysk. M.Valančiaus blaivybės brolijos įsteigimo, Lietuvos blaivinimo. Kartais sakoma, kad Lietuvos katalikiškumas moteriškas, jos pamaldumas davatkiškas. Tuo tarpu Panevėžio vyskupijos tikintys vyrai labai pamaldžiai dalyvavo minėtame kongrese.

Tikėjimo sąmoningumui puoselėti, Dievo garbės pareiškimui vyskupo rūpesčiu buvo įkurta 18 parapijų, pastatyta 15 bažnyčių ir tos meilės išraiška – gražuolė Katedra. Buvo statoma kunigų seminarija, bet karas sutrukdė darbus užbaigti. Dabar tose patalpose įsikūrė Vyskupo Kazimiero Paltaroko vidurinė mokykla. Perėmęs vyskupiją, K.Paltarokas rado 171 kunigą, o 1939 metais jau buvo 241 kunigas. Jaunimą, ateitininkus, moksleivius, studentus jis laikė dideliu turtu, sakė, kad juos reikia saugoti, branginti. Todėl išsiugdė ir pašaukimų kunigystėn, net kitoms vyskupijoms, parengė Panevėžio vyskupijos sinodą.

Vyskupą lydėjo pareigos jausmas. Jis nežinojo, kas yra atostogos. Dievo buvo apdovanotas gera sveikata, gabumais, gera atmintimi, proto įžvalgumu. Giedojo gražiu baritonu, turėjo gilų grožio ir meno pajautimą, tvirtą valią, didį darbštumą, ganytojo rūpestingumą (skirdamas parapijon kunigą, naktimis nemiegodavo, nes nežinojo, ar šis tęs pirmtako kunigo darbą). O brangiausia dovana – tvirtas tikėjimas. Jame derėjo proto, valios ir širdies harmonija. Mokslininkas, akademikas, homiletikas, sociologas, rašytojas, gabus organizatorius, blaivybės platintojas, karštas lietuvis patriotas, tikėjimo gynėjas, visas jėgas ir gabumus atidavęs vyskupo pareigoms, vyriško šventumo vyskupas. Bet, darbo naštos, išgyvenimų, vyskupų, kunigų, tautiečių areštų, trėmimų į Sibirą išvargintas, mirė 82 metų (jo tėvas mirė 95, motina – 97-erių). Visu gyvenimu vyskupas tarnavo Dievui ir žmonėms. Yra užrašęs žodžius: „Ir miręs norėčiau jums patarnauti“. O prieš šv. Kalėdas, gruodžio 21 dieną, pasisodino mane šalia ir gūdžiu balsu prabilo: „Aš važiuosiu namo. Jūs čia liekate du ar trys. Laikykitės vyriškai“. Tai buvo tarsi testamentiniai žodžiai.

© 2005 "XXI amžius"