| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kad Tėvynėje būtų šviesiau Algimantas ZOLUBAS
Lapkričio 11 dieną geografijos mokytojui ir dėstytojui, kraštotyrininkui, Sibiro kankinės Adelės Dirsytės artimam giminaičiui, jos atminimo įamžinimo puoselėtojui Stasiui Ivanauskui būtų sukakę 80 metų. Deja, rytoj, gruodžio 31 dieną, šv. Mišiose Šv.Jono Bosko bažnyčioje Vilniuje minėsime jo mirties pirmųjų metinių sukaktį. Mane, kaip buvusios Vilniaus I darbo jaunimo mokyklos mokinį, ir S.Ivanauską, kaip tos mokyklos geografijos mokytoją, likimas suvedė 1952 metais. Taip jau būna, kad kai kurie mokytojai mokinių atmintyje išlieka visam laikui. Taip ir iš mano bei mano bendramokslių atminties mokytojas per daugelį metų nepasitraukė, nes buvo ryški asmenybė, per dėstomą dalyką sugebėjo ugdyti meilę Tėvynei, nors nei pats dalykas, nei dėstymo metodika anuomet tam neskatino. Buvo matyti, kad mokytojas savo dalyką mėgsta, puikiai išmano, tačiau ypač gerai jutome, kad mokytojas mus myli, myli Lietuvą ir tą meilę nuoširdžiai stengiasi perduoti mums. O tuomet tokie dalykai buvo tabu. Antrasis susitikimas ir jau nenutrūkęs bendravimas su mokytoju įvyko po daugelio metų, kai laisvės vėjas sklaidė raudoną rūką, kai užgniaužtas žodis veržėsi iš nelaisvės. Tuomet, prisiminę mokyklą, mokytojus, aptarę jų pažiūras, džiaugėmės, kad tos kartos mokytojai, be mažų išimčių, buvo Lietuvos patriotai, o mokiniai gebėjo juos atpažinti, išgirsti jų nutylėjimus, perskaityti tai, ką jie užrašydavo tarp eilučių. Sužinojau apie mokytojo artimą giminystę su A.Dirsyte, mokytoja ir pasaulyje išgarsėjusia Sibiro lietuvaičių maldaknygės autore. Sužinojau apie bolševikų sušaudyto Lietuvos generolo Ladigos našlės butą ir jo gyventojus Trakų gatvėje Vilniuje, kur buto šeimininkės Stefanijos Ladigienės ir mokytojos A.Dirsytės pakviesti rinkdavosi arba glaudėsi patriotai jaunuoliai. Stasys Ivanauskas gimė Gaidžūnų kaime, Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Tėvui išvykus į Urugvajų užsidirbti pinigų, motina persikėlė gyventi pas savo tėvą Antaną į Pramislavos vienkiemį (Kėdainių r.). Jis lankė Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą, Šėtos progimnaziją ir Kėdainių gimnaziją, kurią baigęs, 1942 metais įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. Mokėsi iki universiteto uždarymo. Dirbo ūkio vedėju amatų mokykloje, buhalteriu Vilniaus liaudies universitete, vyr. laborantu Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1946 metų rudens iki 1950-ųjų pavasario pedagoginiame institute studijavo geografiją. Baigęs studijas, S.Ivanauskas liko dirbti dėstytoju institute, vadovavo kraštotyros praktikumui, lauko praktikai. Be to, dirbo geografijos mokytoju jau minėtoje vidurinėje vakarinėje mokykloje, vėliau buvo perkeltas į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą (čia dirbo iki pensijos). Su žmona, lietuvių kalbos mokytoja Aldona, išaugino tris vaikus, kurie, įgiję aukštąjį išsilavinimą, sėkmingai darbuojasi. Iki nepriklausomybės atkūrimo mokytojas turėjo Antano vardą, mat 1944 metais, vengdamas eiti į frontą su sovietine armija, išsirūpino dokumentus jaunesnio brolio Antano (g. 1928 m.) vardu. Todėl Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (t.2. Vilnius. 1986. P.84) randame žinių apie Antaną Ivanauską ir įvardytus jo darbus. S.Ivanauskas parašė Lietuvos geografijos vadovėlį, kuris buvo išverstas į rusų ir lenkų kalbas, jo laidos nuo 1964 metų buvo kartojamos. Lietuvos mokytojai tebesinaudoja jo knyga Lietuvos TSR geografijos dėstymas. Už 1974 metais išleistą vadovėlį Lietuvos geografija VII-VIII kl. jam buvo skirta respublikinė premija, o 1976 metais suteiktas mokytojo metodininko vardas (atnaujintas 1993 m.). Iš parašyto Lietuvos geografijos vadovėlio moksleiviai mokėsi iki 1993 metų. 1990-aisiais parašė prie vadovėlio priedą, kuris 1993 metais buvo išverstas į rusų ir lenkų kalbas. Nuo 1967-ųjų mokyklose naudojami geografo sudaryti kontūrinių žemėlapių sąsiuviniai. Už ilgametį ir sąžiningą darbą LR Prezidento dekretu 1997 metais Stasys Ivanauskas buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Kita S.Ivanausko užklasinės veiklos sritis buvo kraštotyra, turizmo organizavimas. Kaip patyręs keliautojas ir turizmo instruktorius, jis rengė orientacininkus, kurie ne kartą sėkmingai atstovavo Lietuvai įvairiose varžybose. Jis kaip konsultantas dalyvavo mokomųjų kino filmų Lietuvos paviršius, Nauji geografijos puslapiai (LTSR pramonė) kūryboje. Pasitraukus iš pedagoginės veiklos, S.Ivanausko pastarųjų metų didžiausias rūpestis buvo Sibiro kankinės, Sibiro lietuvių maldaknygės autorės, kandidatės į palaimintąsias bylos iškėlimas, pristatymas Bažnyčiai ir visuomenei. Apie A.Dirsytę (1909-1955), Sibiro lietuvaičių maldaknygės autorę, iškentėjusią dešimt metų Vorkutos, Taišeto ir Magadano lageriuose, iškankintą, fiziškai palaužtą, tesulaukusią 46 metų ir mirusią Chabarovske, S.Ivanauskas iš asmeninio bendravimo su mokytoja, iš susirašinėjimo su ja turėjo ką pasakyti įvairiuose leidiniuose, susitikimuose, proginiuose minėjimuose. S.Ivanausko rašiniai XXI amžiuje, Valstiečių laikraštyje, Dienovidyje, Vorutoje, jo rūpesčiu Kėdainiuose pastatytas paminklas A.Dirsytei atminti ne tik padėkos ženklas jai, bet ir paskata gyviesiems tęsti į Amžinybę iškeliavusios mokytojos veiklą, kad Tėvynėje būtų šviesiau. Kad Tėvynėje būtų šviesiau, abu mokytojai dirbo ir meldėsi. Stasys mylėti Tėvynę mokė per Lietuvos geografiją, Adelė per jos sukurtas maldas. Prieš metus mokytojai susitiko Amžinybėje. Tebūna jie pavyzdžiu mūsų mokytojams ir moksleiviams, teskatina darbui ir maldai. Kad Tėvynėje būtų šviesiau.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |