| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Paskutinio lietuvio saleziečio Italijoje netekus AA brolis jubil. Vincas Petras Aleksandravičius
Lapkričio 16 dieną Italijoje, Romos šv. Jono ligoninėje, iškeliavo į Amžinybę salezietis brolis Vincas Petras Aleksandravičius. Spalio 19 dieną buvo sulaukęs 94 metų. Laidotuvių šv. Mišios buvo aukojamos prie popiežiaus Pijaus XI saleziečių instituto esančioje Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikoje. Šv. Mišias aukojo saleziečių instituto direktorius kun. Leonardas Mančinis ir administratorius kun. Robertas Tarenzis. Palaidotas lapkričio 18 dieną prie Romos esančiose Gvidonijos saleziečių kapinėse. Brolio Vinco netektis skaudžiai palietė visą saleziečių bendruomenę, Jono Bosko dvasinius sūnus svetur ir Lietuvoje esančius giminaičius, ypač mane. Vincas Petras Aleksandravičius gimė 1911 m. spalio 19 d. Tauragės aps., Švėkšnos parapijoje, Užlaukio kaime. Pradžios mokyklą ir dvi progimnazijos klases baigė Švėkšnoje. Sužinojęs iš Saleziečių žinių apie saleziečių veiklą, ir pats panoro tapti don Bosko sekėju. 1928 metų liepą Švėkšnoje susitiko su iš Italijos parvykusiu saleziečiu kun. Antanu Skelčiu. Šis lemtingas susitikimas padėjo jam įgyvendinti šią svajonę. 1928 metų rudenį V.P.Aleksandravičius išvyko į Italiją. Pradėjo studijuoti Peroza Ardžentinės vietovėje, netoli Turino, esančioje lietuviams rengti įstaigoje. Kartu su kitais lietuviais mokėsi italų kalbos, o San Baninjo amatų mokykloje mokėsi knygrišybos, piešimo ir kitų dalykų. Mokyklą baigė su pagyrimu. Ir šio mokslo V.P.Aleksandravičiui nepakako. Jis norėjo tapti saleziečiu. 1934 metų vasarą lankėsi Lietuvoje. O rudenį ir vėl su kitais lietuviais išvyko į Italiją. Su jaunatvišku ryžtu siekė savo tikslo. 1935 metais V.P.Aleksandravičius davė amžinuosius įžadus. Moksliniu darbu Knygų įrišimas, dailė ir aukotojas užbaigęs studijas, tapo mokytoju ir mokytojavo San Baninjo amatų mokykloje iki 1938 metų. 1938 metais Milane paskelbus knygų įrišimo dailės konkursą, V.P.Aleksandravičius jame dalyvavo ir laimėjo pirmąją vietą Pjemonto regione. Tai jam suteikė galimybę lavintis pas prof. Eduardą Oreliją, kur lietuvis studijavo grafiką. 1939 metais jis buvo pakviestas į Milaną dėstyti tipografijos kursą. Prasidėjus karui, nuvyko į šv. kun. J.Bosko gimtinę, kur saleziečiai steigė dideles spaustuves. Čia broliui V.P.Aleksandravičiui teko dėstyti viską, ką tik žinojo apie poligrafijos dalykus. O pas žymų knygų iliustratorių Niką gilino žinias apie iliustracijų techniką. Pokario metais broliui V.P.Aleksandravičiui teko darbuotis Vatikano Poligloto spaustuvėje, kur susidomėjo piešimo araldika, prisidėjo prie Araldijos projekto įgyvendinimo. 1950 metais salezietis kun. prof. Juozas Zeliauskas atgaivino Saleziečių žinių leidimą lietuvių kalba. Iš Poligloto spaustuvės parinkęs lietuvišką raidyną brolis V.P.Aleksandravičius pasirūpino, kad jos būtų spausdinamos tinkamu šriftu. 1952 metais V.P.Aleksandravičius ryžosi vadovauti nedidelei spaustuvei, kuri spausdino knygas ir kitus leidinius lietuvių kalba. Šioje spaustuvėje jis paruošė lietuvių poligrafų būrelį, kurie tapo tikrais spaudos specialistais. 1972 metų pavasarį brolis V.P.Aleksandravičius pasiuntė į Tarptautinį raidynų kūrėjų konkursą savo sukurtą lietuvišką poligrafinį raidyną ir susilaukė aukšto įvertinimo. Jo pasiūlymai sudomino net garsiąją Turino Neibrolo leidyklą. Brolis V.P.Aleksandravičius vis stebino naujais pasiūlymais. 1968 metais jis atvyko į Romą ir apsigyveno popiežiaus Pijaus XI saleziečių įstaigoje. Čia žmonės mokėsi įvairių amatų. Mokslas trukdavo penkerius metus. Brolis V.P.Aleksandravičius šioje įstaigoje dirbo spaudos ceche, įgyvendindamas savo sumanymus. Daugelis išleistų leidinių buvo su jo pieštais paveikslais. Popiežiaus Pijaus XI institute jis dirbo iki senatvės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, brolis Vincas buvo atvykęs į Lietuvą. Aplankė savo artimuosius, lankėsi pas saleziečius Kaune, Kauno dienos redakcijoje. Grįžęs į Italiją, atsiuntė į Lietuvą daug savo darbų originalų ir kopijų. Tie darbai rodo jo talentą, yra dvasingi, atlikti labai preciziškai. Brolis V.P.Aleksandravičius buvo Dievo Apvaizdos man siųstas kaip tėvas, brolis, patarėjas ir dvasinis užtarėjas. Teko stebėtis ir gėrėtis brolio Vinco išmintimi ir supratimu, artimo meile, tėvišku prielankumu. Ir visa tai iš jo esu patyręs per kelerius bendravimo su juo metus, kai siekėme įamžinti saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kun. A.Skelčio atminimą. Brolio Vinco supratimas, jo dvasinė ir moralinė parama suteikė man daug jėgų, ryžto, ištvermėms ir vilties. Jis supažindino italus saleziečius su saleziečių vienuolijos Lietuvoje pradininko kun. A.Skelčio iškilia asmenybe ir jo veikla. Mano siekiai ir rūpesčiai tapo mums bendri, lydimi brolio Vinco ir ten esančių italų saleziečių maldų ir tėviškos meilės. Dar suspėjau brolį Vincą pasveikinti 94-ojo gimtadienio proga, palinkėjau sulaukti 100 metų, nors ir priminiau, kad jau ne tiek daug mums teliko bendrauti žengiant žemiškos kelionės takais. Tenka apgailestauti, kad taip ir buvo. Paskutinis brolio Vinco man rašytas laiškas jau buvo iš ligoninės spalio 24 dieną. Jis gėrėjosi tuo, kas pasiekta, ir pastangomis siekiant įamžinti kun. A.Skelčio atminimą, skatino toliau tęsti numatytą programą. Padėjo, grįžęs iš ligoninės, pagaminti kultūros paveldo saugomo objekto ženklą, kuris būtų pritvirtintas prie kun. A.Skelčio pusantro šimto metų turinčio gimtinės namelio. Parašytas jam atsakymas lapkričio 4 dieną ir buvo paskutinis mūsų bendravimo ryšys Tenka pripažinti, kad iš saleziečių neteko man patirti tokio dvasinio prielankumo, tėviškos meilės ir supratimo bei atjautos, kurią teko patirti iš brolio Vinco mylinčios ir jautrios širdies. Ir jo netektis paliko mane tarsi našlaitį. Belieka pasitikėti jo dvasiniu užtarimu iš aukštybių, pasiekus Amžinojo Tėvo namus. Brolis Vincas pritarė sumanymui kitais metais paminėti 100 metų sukaktį, kai A.Skeltys, pirmas lietuvis Italijoje, tapo Don Bosko idėjos sekėju saleziečiu. Kun. A.Skelčio kapo paminklas, statytas prieš 45 metus, teracinis, jis trupa, nėra ilgaamžis. Šiai sukakčiai paminėti būtų tikslinga jį restauruoti, pakeisti. Ir šiai idėjai brolis Vincas buvo palankus. Deja, kun. A.Skelčio kapo paminklo eskizas dėl finansinių sunkumų galbūt ir liks neįgyvendintas. Iškeliavus broliui V.P.Aleksandravičiui į Amžinybę, baigėsi lietuvių saleziečių veikla Italijoje, kurioje būsimasis saleziečių vienuolijos Lietuvoje pradininkas A.Skeltys kadaise praleido 30 gyvenimo metų, palikdamas ten savo dvasinių sūnų pėdsakus. Paskutinė brolio Vinco atminimo įamžinimo priemonė, skirta Tėvui A.Skelčiui, ir buvo jo tapytas kun. A.Skelčio portretas, atsiųstas 45-ųjų jo iškeliavimo į Amžinybę metinių sukakties proga šių metų liepą. O paskutinį rašytą laišką jis užbaigė dvasiniais palinkėjimais: Tegul gerasis Jėzus Jums padėkoja mano vardu savo gausiomis malonėmis, suteikdamas geros sveikatos, kad galėtumėt užbaigti numatytų darbų programą, kad kun. A.Skelčio atmintis būtų tinkamai įamžinta dabarties ir ateities kartoms Nuoširdžiai Jums dėkoju, visi mes už Jus meldžiamės, prašydami Dievo Jums geros sveikatos. Gerbiu Jus! Tesuteikia jam Viešpats amžinąją ramybę ir džiaugsmą. Stanislovas Eugenijus PONIŠKAITIS
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |