Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Benediktas XVI įvertino 2005 metus

Šventojo Tėvo išskirtinė II Vatikano Susirinkimo vertinimų analizė

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI prieškalėdiniame susitikime su Romos Kurijos nariais

Visą tarptautinę bendruomenę sukrėtusi popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis ir jo epochinio pontifikato pabaiga, naujo popiežiaus Benedikto XVI išrinkimas didžiulio žiniasklaidos dėmesio susilaukusioje kardinolų konklavoje, ypatingas susitelkimas į Eucharistijos celebravimą su šiai temai skirta Pasauline jaunimo diena Vokietijoje bei Vyskupų Sinodo asamblėja Romoje, pagaliau prasmingas II Vatikano Susirinkimo uždarymo 40-mečio bei įvairių jo dokumentų aptarimas – visi šie pastarųjų mėnesių intensyviai išgyventi įvykiai leidžia pritarti daugelio ekspertų tvirtinimui, kad besibaigiantys 2005-ieji buvo tikrai istoriniai metai Bažnyčios gyvenime, turėsiantys didelės įtakos ir jos ateičiai.

Būtent šiems įvykiams didžiausią dėmesį skyrė popiežius Benediktas XVI savo įspūdingoje kalboje per gruodžio 22 dieną įvykusį tradicinį prieškalėdinį susitikimą su Romos Kurijoje dirbančiais kardinolais, vyskupais ir kitais tarnautojais. Jis vėl jautriai prisiminė savo pirmtako paskutiniųjų gyvenimo dienų pamokas, akcentavo Eucharistijos adoravimo viltingą atgimimą tarp jaunimo bei pabrėžė II Vatikano Susirinkimo dokumentų interpretavimo teisingumo svarbą. Dėl būdingo kuklumo tik trumpai užsiminęs apie išrinkimą į apaštalo šv. Petro sostą, Šventasis Tėvas dar kartą patvirtino savo pasitikėjimą Dievu, sakydamas, kad visų maldos yra svarbiausias jo stiprybės šaltinis.

Vertingos Jono Pauliaus II kentėjimo pamokos

Savo kalbos pradžioje popiežius Benediktas XVI prisiminė kančios paženklintas savo pirmtako Jono Pauliaus II paskutiniąsias gyvenimo dienas ir pažymėjo, jog fizinės negalios išgyvenimas buvo svarbi jo pamoka žmonijai. Beje, nors dabar daugiausia aptariamos mirusio Popiežiaus sunkios ligos detalės, išryškėjusios praėjusį pavasarį „iki visiško kalbos praradimo, tačiau, kaip pripažįsta ir Benediktas XVI, tai buvo „ilga kančios kelionė“. Iš tikrųjų pasikėsinimas į Jono Pauliaus II gyvybę, sukėlęs jo tolesnį sveikatos būklės prastėjimą, įvyko 1981 metų gegužę, tai yra nepraėjus nė trejiems metams nuo jo pontifikato pradžios. Faktiškai beveik visa likusi Jono Pauliaus II 26 metų trukmės pontifikato pusė buvo kupina silpnesnių ar stipresnių sveikatos sutrikimų, kurių bruožai palaipsniui tapo vis ryškesni.

Taigi Jono Pauliaus II mokymas apie kančios prasmingumą nėra abstrakti „teologinė ar filosofinė teorija, bet jo asmeninės kančios kelionės ilgai brandintas vaisius“. Kaip didžioji Kristaus kančia per naująją meilės plotmę pažaboja blogį ir galutinai jį įveikia, taip kiekvieno žmogaus patiriamas skausmas, negalia ir kentėjimas turi savyje „išganymo pažadą“, moko Jonas Paulius II savo asmenine patirtimi. Visa tai, anot jo įpėdinio popiežiaus Benedikto XVI, formuoja atsakingą uždavinį Bažnyčiai: ji turi daryti viską, kad pasaulyje būtų mažiau kančių ir neteisingumo, kuris sukelia nekaltųjų kentėjimą, bet kartu turi padėti žmonėms iš naujo atrasti kančios prasmę, kurią jie galėtų vienyti su Kristaus kančia įveikiant pasaulio blogį.

O šis blogis, kaip rašė savo paskutinėje šiemet publikuotoje knygoje „Atmintis ir tapatumas“ popiežius Jonas Paulius II, išgyvenęs komunizmo ir nacizmo režimų piktadarystes praėjusiame XX amžiuje, blogis gali įgyti „gigantiškas proporcijas“, naudoti valstybines struktūras ir netgi tapti sistema. Tačiau jis nėra nenugalimas ir „neturi galutinio žodžio pasaulyje“ dėl Dievo gailestingumo priešpriešos, veikiančios visoje žmonijos istorijoje. Pažymėtina, kad popiežius Jonas Paulius II kaip tik mirė jo paties įsteigtos Dievo gailestingumo šventės, dabar visoje Bažnyčioje celebruojamos kitą sekmadienį po Velykų, išvakarėse.

Būtina gaivinti Eucharistijos adoravimo tradiciją

Apžvelgdamas praėjusių Eucharistijos metų kitus svarbiausius įvykius – Pasaulio jaunimo dienas, kuriose pats dalyvavo, ir Vyskupų Sinodą – popiežius Benediktas XVI juos analizavo per pagarbinimo arba adoracijos prizmę, „adoraciją Prisikėlusiojo Viešpaties, kuris yra Eucharistijoje kaip Kūnas ir Kraujas, Kūnas ir Siela, Dievas ir Žmogus“. Šventasis Tėvas sakė, kad jis niekada neužmirš tarptautinio jaunimo susitikimo Kelne akimirkų, ypač jo kulminacijos, kai buvo adoruojamas eucharistinis Kristus: „sukrečianti tyla sujungė ir įkvėpė beveik milijoną jaunų žmonių, kai Viešpats Sakramente buvo išstatytas ant altoriaus“.

Priminęs praėjusių Pasaulio jaunimo dienų temą „Atvykome Jo pagarbinti“, kuri gali būti suprasta kaip piligrimystė ieškant Dievo tiesos, Benediktas XVI aiškino, kad „vienintelė prasminga adoracija gali tikrai mus išlaisvinti ir suteikti atramą, kurios mums reikia veikimui, kad būtų pakeistas pasaulis“. Taigi iš šio asmeninio susitikimo su Viešpačiu išryškėja ir Eucharistijos socialinė misija, kurios „tikslas yra ne tik pašalinti kliūtis, kurios skiria mus nuo Viešpaties, bet ir tas, kurios padalija mus pačius tarpusavyje“.

Savo kalboje Romos Kurijos nariams, aptardamas svarstymus, vykusius spalio mėnesį surengtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurios tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė“, Šventasis Tėvas, be kita ko, pastebėjo kai kuriuos su eucharistiniu pamaldumu susijusius buvusios liturginės reformos perlenkimus. Pavyzdžiui, po II Vatikano Susirinkimo vykdant reformą kartais į šv. Mišias su Komunijos priėmimu ir Eucharistijos adoravimą ne pamaldų metu buvo žiūrima kaip į tarpusavio priešingumą. Nuvertindami adoracijos tradiciją „tuo metu kai kurie kalbėjo, kad eucharistinė Duona yra skirta ne kontempliacijai, bet suvalgyti“, aiškino Popiežius.

Tačiau iš tikrųjų yra ne taip, nes tik adoracijoje Eucharistija gali būti teisingai priimta. „Eucharistijos priėmimas reiškia adoravimą To, kurį mes priimame. Ir tik taip mes galime tapti viena su Juo“, - tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pažadėjo, kad jo rengiamame posinodiniame apaštaliniame paraginime bus aptartos ir kitos Sinodo tėvų „Siūlymuose“ („Propositiones“) išdėstytos Bažnyčios turtingo eucharistinio gyvenimo problemos, kurių sprendimas reikalingas eucharistiniam tikėjimui stiprinti. Popiežius taip pat pasidžiaugė, jog eucharistinis pamaldumas vėl bunda visoje Bažnyčioje ir jis duoda realių vaisių.

Reformai suprasti reikalinga teisinga interpretacija

Per naujojo pontifikato aštuonis mėnesius pastebėta, kad popiežius Benediktas XVI svarbius, netgi direktyvinius vertinimus pateikia ne dekretais ar šv. Mišių homilijomis, bet gyvena pokalbyje su dvasinio luomo nariais – kunigais ir vyskupais, tarp kurių jis jaučiasi ypač patogiai. Štai ir praėjusiame susitikime su Romos Kurijos dikasterijų vadovais ir bendradarbiais Šventasis Tėvas pateikė precedento neturintį ypač objektyvų II Vatikano Susirinkimo, kurio uždarymo 40-metis buvo paminėtas prieš porą savaičių, apmąstymą, išdavas ir jų vėlesnį priėmimą.

Pažymėjęs, kad tam tikroje Bažnyčios dalyje Susirinkimo priėmimas iki šiol yra nelengvas, popiežius Benediktas XVI pripažino, jog problemos iškyla dėl dviejų tarpusavyje konfliktuojančių jo interpretacijų. Vieną tų interpretacijų jis sąlyginai pavadino „tęstinumo praradimo ir lūžio hermeneutika“, kuri įgavo populiarumą žiniasklaidoje ir viename iš moderniosios teologijos sektorių. Tačiau yra kita „reformos hermeneutika“, kuri rodo Bažnyčios nuolatinį atsinaujinimą neprarandant jos istorijos vientisumo. Pirmoji interpretacija pavojingai veda į atitrūkimą tarp „ikisusirinkiminės“ ir „posusirinkiminės“ Bažnyčios bei bandymą atskirti Susirinkime priimtų dokumentų tekstus nuo vadinamosios Susirinkimo „dvasios“.

Šios interpretacijos šalininkai teigia, kad Susirinkimo dokumentai, ieškant vienybės priimti kompromiso keliu, ne visai atspindi pačios Susirinkimo „dvasios“ naujumą ir pažangumą. Todėl jie tvirtina, kad būtina sekti ne Susirinkimo tekstais, bet jo „dvasia“ ir drąsiai žengti į priekį reikalaujant naujų permainų pertvarkant Bažnyčios gyvenimą, gal net sušaukti III Vatikano Susirinkimą, kuriame būtų užbaigta jų pageidaujama „bažnytinė revoliucija“. Popiežius Benediktas XVI pažymi, kad toks požiūris rodo aiškų paties Susirinkimo, kaip tokio, klaidingą supratimą, nes jis prilyginamas vos ne „steigiamajai asamblėjai, kurioje eliminuojama senoji konstitucija ir sukuriama nauja“.

Tačiau Šventasis Tėvas primena, kad tokio mandato Susirinkimo tėvams niekas nėra davęs ir jie netgi negali to daryti, nes „Bažnyčios esminė konstitucija eina iš paties Viešpaties, kuri mums buvo duota, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą“. Pasiremdamas Evangelijos mokymu Benediktas XVI patvirtino, kad apaštalų įpėdiniai vyskupai per gautąjį Sakramentą yra tos Viešpaties dovanos globėjai, „Dievo slėpinių prižiūrėtojai“, ir dėl šios savo atsakomybės turi rodyti ypatingą „ištikimybę ir išmintį“, kuri turi visiškai išsiskleisti Susirinkimo eigoje.

Tęstinumą garantuoja nekintantys principai

Toliau savo analitinėje apžvalgoje Popiežius nurodė, kad minėtai lūžio hermeneutikai yra priešinga tikroji reformos ir tęstinumo hermeneutika, kuri buvo atskleista Jono XXIII kalboje 1962 m. spalio 11 d. atidarant II Vatikano Susirinkimą ir Pauliaus VI pranešime jį uždarant 1965 m. gruodžio 8 d. Šventasis Tėvas priminė gerai žinomus Jono XXIII žodžius, kad Susirinkimas „nori perduoti (Bažnyčios) doktriną visą ir gryną, be jokio atskiedimo ar falsifikavimo. Būtina, kad šis tikras ir nekintantis mokymas būtų ištikimai gerbiamas, kuo plačiau studijuojamas „ir tinkamai pateikiamas mūsų laikų poreikiams“. Jono XXIII pasiūlytas planas buvo reiklus, skatino „ištikimybės ir dinamiškumo sintezę“, ir vadovavimasis šiomis nuorodomis priimant Susirinkimą brandino naujus vaisius Bažnyčios gyvenimui.

Akcentavęs Pauliaus VI išsakytas mintis uždarant II Vatikano Susirinkimą, kai jis motyvuotai perspėjo dėl galimo „nevientisumo hermeneutikos“ atsiradimo, Šventasis Tėvas paaiškino, jog dėl „didžiųjų debatų, susijusių su žmogiškąja būtimi moderniaisiais laikais, Susirinkimas turėjo ypatingu būdu atsidėti antropologijos aptarimui“. „Jis turėjo kelti klausimus dėl ryšio tarp Bažnyčios ir jos tikėjimo iš vienos pusės ir dėl santykio žmogaus su šiuolaikiniu pasauliu – iš kitos, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Šis klausimas tampa dar aiškesnis, jeigu vietoje apibendrintos sąvokos „šių dienų pasaulis“ mes pasirinksime kitą ir tikslesnę: Susirinkimas turėjo rasti naują definiciją ryšiui tarp Bažnyčios ir moderniosios epochos“.

Toliau Šventasis Tėvas metė istorinį žvilgsnį į buvusius sunkumus šiuose santykiuose, tarp jų G.Galilėjo teismą, radikaliąją Prancūzų revoliuciją, sandūrą su liberalizmu, du pasaulinius karus, ženklinusius nacizmo ir komunizmo ideologijų iškilimą, prieštaringą mokslo pažangą, istorinę ir kritinę Šventojo Rašto interpretaciją. Daugeliu atveju tikėjimas puikiai adaptavosi nurodydamas sprendimo būdus, kuriuos patvirtino realus visuomenės gyvenimas. „Katalikai valstybininkai parodė, jog šiuolaikinė sekuliari valstybė gali egzistuoti, tačiau ji nėra neutrali vertybių atžvilgiu, bet gyvuoja įsiliedama į krikščionybės etinę terpę, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Tad išsivystęs katalikų socialinis mokymas tapo svarbiu modeliu ir atsvara radikaliam liberalizmui bei marksistinei valstybės teorijai“.

Taigi sudėtingomis bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėmis vykęs II Vatikano Susirinkimas turėjo rasti atsakymą į trijų lygmenų klausimus: nauja definicija santykiuose tarp tikėjimo ir šiuolaikinio mokslo; būtinumas apibrėžti naujas galimybes Bažnyčios ir moderniosios valstybės bendrystėje; išspręsti susiformavusią religinės tolerancijos problemą. Pastaruoju atveju šis aktualumas buvo ypač stiprus Bažnyčios santykiuose su Izraelio tikėjimu, prisimenant nacionalsocialistinio režimo nusikaltimus bei ilgą ir prieštaringą krikščionių ir žydų santykių istoriją. Šventasis Tėvas pripažino, kad sprendžiant visus minėtus klausimus galėjo atsirasti tam tikras nevientisumas – juk kai kurios problemos, pavyzdžiui, liberali istorinė Biblijos interpretacija buvo visiškai nauja, tačiau tęstinumą turėjo užtikrinti bendrieji nesikeičiantys priėjimo principai ir vidinės motyvacijos. „Konkrečios šių sprendimų formos neamžinos, bet priklauso nuo istorinių situacijų. Jos gali keistis“, - aiškino Popiežius.

Bažnyčia lieka „prieštaravimo ženklas“

Dėl laiko stokos nesigilindamas į atskirą II Vatikano Susirinkimo vertinimą savo kalboje Romos Kurijai jis ilgiau apsistojo ties aktualiu religijos laisvės klausimo sprendimu. Šventasis Tėvas patvirtino, kad, paskelbdamas atitinkamą deklaraciją „Dignitatis humanae“, II Vatikano Susirinkimas pripažino esminį šiuolaikinės valstybės principą, o kartu sugrįžo prie senojo Bažnyčios paveldo. Iš tikrųjų ankstyvieji krikščionys pripažino tuomet dar pagoniškos valdžios autoritetą ir uoliai atliko pilietines pareigas, tačiau „atsisakė jai melstis ir tuo atmetė valstybinę religiją“, sakė popiežius Benediktas XVI. Taip pat ir mirdami už savo tikėjimą pirmieji krikščionys kankiniai gynė sąžinės laisvę ir teisę išpažinti savo tikėjimą. Bažnyčia, įgyvendindama savo misijinę paskirtį, taip pat turi gerbti religijos laisvę, kas skatina įvairių tikybų žmonių vienybę bei santarvę tarp tautų.

Baigdamas savo analizę Šventasis Tėvas pripažino, kad „II Vatikano Susirinkimas savo naująja definicija ryšių tarp Bažnyčios tikėjimo ir tam tikrų esminių moderniosios minties elementų peržiūrėjo ir netgi ištaisė kai kuriuos istorinius sprendimus“. Tačiau šis tariamas nevientisumas iš tikrųjų tik išsaugojo ir pagilino Bažnyčios vidinę prigimtį ir tikrąjį identitetą. Kita vertus, tie, kurie tikėjosi, kad su Bažnyčios „atvirumu pasauliui“ ir naujosios epochos pripažinimu išnyks visa įtampa bei įsivyraus visiška darna, „neįvertino pačio šiuolaikinio laikotarpio vidinių įtampų ir prieštaravimų“, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Taigi Bažnyčia ir toliau lieka „prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34), ir „Susirinkimas negalėjo siekti panaikinti šio evangelinio prieštaravimo žmonijos pavojų ir klaidų akivaizdoje“. Jis tiktai stengėsi sušvelninti ar nustumti į šoną kai kuriuos nereikalingus bei neteisingai suprastus priešingumus, kad „mūsų pasauliui būtų pateikti Evangelijos reikalavimai visoje jų didybėje ir grynume“. Tad reikia su padėka priimti šiuos II Vatikano Susirinkimo nuopelnus, ir jeigu jo mokymas bus priimtas „vadovaujantis teisinga interpretacija, jis gali tapti galinga jėga, visada reikalinga Bažnyčiai atsinaujinti“.

© 2005 "XXI amžius"