|
Įsileiskime į savo širdį Jėzų
Telšių vyskupo Kalėdų ganytojiškas laiškas
Mieli broliai, seserys, Telšių vyskupijos tikintieji krikščionys,
ilgai lauktų Kalėdų nakties šv. Mišių skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai skelbia gana prieštaringus išgyvenimus. Pranašas Izaijas apie Išganytojo, Emanuelio, Dievo su mumis gimimą kalba labai pakiliai ir džiaugsmingai: Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje (
). Nes Kūdikis mums gimė (
). Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės kunigaikštis. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę; tvirtins ir palaikys ją (
) teisumu dabar ir per amžius (Iz 9, 1-6). Tai šviesi ir didinga laukiamo Mesijo gimimo vizija.
Tačiau Evangelijoje pagal Luką pasakojimas apie šios pranašystės išsipildymą toks pribloškiančiai paprastas ir net skaudus. Nei didybės, nei trykštančio džiaugsmo
Toks varganas gimimas! Daug vargingesnis nei mūsų. Evangelistas Lukas pasakoja Jėzaus gimimo įvykį: Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. (
). Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. (
) prisiartino jai metas gimdyti, ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos žmonių užeigoje (Lk 2,1-14). Taip buvo priimtas ilgai jų lauktasis Mesijas. Dievas, atėjęs pas juos ir pas mus, Dievas su mumis, Emanuelis.
Bernardas Brazdžionis, giliai įsijautęs į šį išganymo istorijos paradoksą, rašė:
prijos prie miesto du pavargę pakeleiviai
O vakaras, o vakaras, o juodu kur sustos?
Kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos
Tu, Meilės Motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?
Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo,
Ir kiemsargiai, ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau
Gal ciecorius, gal kaifas, kur po prasto vyno neužminga,
O artinasi jau Evangelija, o jau
Taip artinasi prie gyvenusių, gyvenančių ir gyvensiančių žmonių Evangelija džiugioji Naujiena. Ji artinasi prie jų visų ir per tolesnius įvykius po Mesijo gimimo Betliejuje. Tie įvykiai, mūsų supratimu, ne tik džiugūs, bet skausmingi ir tragiški. Juk karalius Erodas sumano nužudyti gimusį Mesiją kartu su visais Betliejuje tuomet gimusiais kūdikiais. Gelbėdama dieviškojo Kūdikio gyvybę Šventoji Šeima bėga į svetimą kraštą, į Egipto tremtį. Erodui mirus vargingai grįžta į Galilėjos kaimelį Nazaretą, kur 30 metų Jėzus auga, bręsta ir dirba paprasto kaimo amatininko darbą. Ir tik treji viešo Evangelijos skelbimo metai! Po pradinio pasisekimo liaudies susidomėjimo suėmimas, kančia ir mirtis ant kryžiaus ir tik po mirties pergalė prisikėlimas.
Ir ši istorija džiugioji išganymo Naujiena. Dievas taip pamilo mus, nors ir nusidėjėlius, kad atidavė už mus save, savo Sūnų. Dievas myli mus silpnus, net nusidedančius, Jam net besipriešinančius, net nesuprantančius Jo skelbiamos Džiugiosios Naujienos turinio. Dievas myli mus, mūsų laukia savo Džiaugsmo karalystėje. Ramybė žemės keliais link jos keliaujantiems žmonėms!
Argi nekeista, kad tokio paradoksalaus, bet kartu ir nuostabaus Dievo bijo išsilavinę ir turtingi žmonės? Bijo Jį pažinti, bijo Jį pamilti.
Balandžio 24 dieną, savo popiežiškosios tarnystės pradžioje, per iškilmingas šv. Mišias popiežius Benediktas XVI prisiminė savo pirmtako Jono Pauliaus II tokiose pat iškilmėse pasakytus žodžius:
Šią akimirką mintimis grįžtu 1978 m. spalio 22 d., kai čia, Šv. Petro aikštėje, popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo tarnybą. Ausyse vis dar aidi jo tuometiniai žodžiai: Nebijokite: atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui! Popiežius šiais žodžiais kreipėsi į pasaulio stipriuosius, galinguosius, bijančius, jog Kristus atims ką nors iš jų galios, jei jie Jį įsileis ir suteiks tikėjimo laisvę. Taip, Jis tikrai iš jų būtų kai ką atėmęs: korupcijos, iškraipytos teisės, savivalės valdžią. Bet Jis iš nieko nebūtų atėmęs to, kas priklauso žmogaus laisvei, jo kilnumui, teisingos visuomenės statydinimui. Popiežius taip pat kreipėsi į visus žmones, ypač jaunus. Argi kas nors iš mūsų nėra kaip nors bijojęs, jog Kristus, jei Jį įsileistume, jei Jam visiškai atsivertume, gali ką nors iš mūsų gyvenimo atimti? Ar neturėtume atsisakyti ko nors didaus, nepakartojamo, kas gyvenimą daro tokį gražų? Ar netaptume suvaržyti ir netekę laisvės? Popiežius ir vėl pasakė: Ne! Tas, kas įsileidžia Kristų, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas daro gyvenimą laisvą, gražų ir didį. Ne! Tik tokioje draugystėje atsiveria gyvenimo durys. Tik tokioje draugystėje atsiskleidžia didžiulis žmogiškosios būties potencialas. Tik tokioje draugystėje patiriame tai, kas gražu ir kas išlaisvina.
Popiežius Jonas Paulius II panašiu padrąsinimu baigė savo popiežiškąją tarnystę. Jo paskutinis laiškas viso pasaulio jaunimui, kviečiantis į XX Pasaulio jaunimo dienas, vykusias šiemet (2005 m. rugpjūtį), kupinas raginimo nebijoti Kristaus:
Brangieji, svarbu išmokti stebėti ženklus, kuriais Dievas mus šaukia ir mums vadovauja. Kai suvokiame, jog esame Jo vadovaujami, širdis išgyvena gilų autentišką džiaugsmą, drauge gyvai trokštame Dievą sutikti ir stengtis Jį klusniai sekti.
Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija (Mt 2,11). Iš pirmo žvilgsnio nieko nepaprasta. Vis dėlto tas Kūdikis skiriasi nuo kitų: Jis yra viengimis Dievo Sūnus, kuris apiplėšė pats save, atsisakydamas savo šlovės (Fil 2,7), ir nužengė į žemę mirti ant kryžiaus, Jis nužengė pas mus ir tapo beturtis, kad atskleistų mums dieviškąją šlovę, kuria džiaugsimės danguje.
Kas galėtų išrasti didesnį meilės ženklą? Pasilikime pilni nuostabos prieš Dievą, nusižeminusį net iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2,6-8). Savo neturte Jis atėjo atnešti išganymą nusidėjėliams; tas, apie kurį šv. Paulius sako, kad būdamas turtingas dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą (2Kor 8,9). Kaip išreikšti dėkingumą Dievui už tokį didžiadvasišką gerumą?
Tikėjimu žengdami Atpirkėjo keliu nuo vargingos prakartėlės iki apleidimo ant kryžiaus, geriau suvokiame Jo meilės, atpirkusios žmoniją, slėpinį. Marijos prakartėlėje paguldytas Kūdikis yra Dievas ir Žmogus, kurį išvysime prikaltą prie kryžiaus. Tas pats Išganytojas yra Eucharistijos sakramente. Betliejaus tvartelyje kaip vargingas naujagimis Jis leidosi būti pagarbinamas Marijos, Juozapo ir piemenų: konsekruotoje Ostijoje adoruojame Jį sakramentiškai esantį kūnu ir krauju, siela ir dievyste, atsiduodantį mums kaip amžinojo gyvenimo maistas. Šventosios Mišios tampa tikru meilės susitikimu su Tuo, kuris atidavė patį save už mus: brangūs jaunieji bičiuliai, nedvejodami priimkite Jo kvietimą į Avinėlio vestuvių pokylį (Apr 19,9). Klausykite Jo, deramai pasirenkite ir artinkitės prie Altoriaus Sakramento.
Popiežiaus Jono Pauliaus II paraginti ir pakviesti, šiais metais šventėme Eucharistijos metus. Jaučiu, kiek daug Viešpaties malonių patyrėme dalyvaudami tiek atskirų parapijų, tiek dekanatų, tiek visos Telšių vyskupijos Eucharistiniuose kongresuose! Tikiu, kad užsimezgusi mūsų draugystė su Eucharistiniu Jėzumi nenutrūks ir mus stiprins tolesnėje gyvenimo kelionėje, o ypač jaunimui padės padaryti didesnius ir drąsesnius pasirinkimus, sprendžiant pašaukimo kunigiškon ir vienuoliškon tarnystėn klausimus.
Jonas Paulius II laiške pasaulio jaunimą ragino: Brangūs jaunuoliai, jūs aukojate Dievui savo buvimo auksą, tai yra laisvę, sekdami Juo iš meilės, ištikimai atsiliepdami į Jo kvietimą (
) Pagarbinkite vienintelį tikrąjį Dievą, pripažindami Jam pirmutinę vietą gyvenime. Stabmeldystė yra nuolatinė žmogaus pagunda. Deja, yra žmonių, problemų sprendimo ieškančių religinėse praktikose, nesuderinamose su krikščioniškuoju tikėjimu. Daromas didelis spaudimas, kad patikėtumėte lengvais sėkmės ir galios mitais; pavojinga patikėti miglotomis šventybės sampratomis, kur Dievas pristatomas kaip kosminės energijos forma ir kitais nesuderinamais su Katalikų Bažnyčios mokymu būdais.
Brangūs jaunuoliai, nepasiduokite melagingoms iliuzijoms ir praeinančioms madoms, neretai paliekančioms tragišką dvasinę tuštumą! Atmeskite pinigus, vartotojiško gyvenimo ir užslėptos prievartos pagundas, kartais pateikiamas žiniasklaidoje.
Tikrojo Dievo garbinimas yra pasipriešinimo visoms stabmeldystės formoms aktas. Garbinkite Kristų: Jis yra Uola, ant kurios galite kurti savo ateitį ir teisingesnį bei solidaresnį pasaulį. Jėzus yra Ramybės kunigaikštis, atleidimo ir susitaikinimo šaltinis, galintis padaryti broliais visus žmonijos vaikus.
Jėzaus klusnumas ir Jo garbinimas veda mus daryti drąsius pasirinkimus, imtis kai kada didvyriškų sprendimų. Jėzus yra reiklus, nes trokšta mums tikros laimės. Jis kai kuriuos iš mūsų šaukia palikti viską, kad jie sektų paskui Jį kunigiškuoju arba vienuoliniu gyvenimu. Kas išgirs tą kvietimą, tegu nebijo atsakyti Jam taip ir didžiadvasiškai seka paskui Jį. Tačiau šalia tų ypatingo pasiaukojimo pašaukimų yra taip pat kiekvienam pakrikštytam būdingas pašaukimas aukšto standarto kasdienį krikščioniškąjį gyvenimą, pasireiškiantį šventumu. Kai sutinkame Kristų ir priimame Jo Evangeliją, gyvenimas keičiasi ir esame raginami dalytis su kitais savo patirtimi.
Brangūs jaunuoliai, Bažnyčiai, naujajai evangelizacijai reikia tikrų liudytojų: vaikinų ir merginų, kurių gyvenimas būtų perkeistas jų susitikimo su Kristumi; vyrų ir moterų, galinčių perteikti tą patirtį kitiems. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi esame pašaukti į šventumą, ir tik šventieji gali atnaujinti žmoniją. Daugelis ėjo pirma mūsų tuo evangelinio didvyriškumo keliu; raginu jus dažnai atsigręžti į juos, meldžiant jų užtarimo.
Šioje gražioje ir šviesioje Kristaus Gimimo šventėje ir aš, Jūsų vyskupas, nieko gražesnio ir kilnesnio, nieko reikalingesnio mums, mūsų Tėvynei, mūsų mielai Žemaitijai negaliu palinkėti, kaip atsiliepti į šiuos jau Amžinybėn iškeliavusio Popiežiaus paraginimus nebijokime Kristaus nei Jo Evangelijos rodomo kelio; nebijokime kartu su Juo aukoti save, savo gyvenimus kilniems tikslams siekime šventumo, o Jūs, mielas jaunime, nebijokite atsiliepti į Kristaus kvietimą kunigiškon ir vienuoliškon tarnystėn. Būkite drąsūs! Tik Kristuje rasite tai, ko kilniausia savo širdies dalimi ilgitės!
Te didžių švenčių metu mūsų širdyse skambės priespaudos metais mūsų liaudies giedotos Kalėdų giesmės žodžiai:
O širdie, išgirski jį, Jėzų įsileisk!
Jam neleisk laukt prieangy Jėzų įsileisk!
Kai ateis širdin jisai, glausk su meile jį karštai
Bus Kalėdos amžinai. Jėzų įsileisk! Jėzų įsileisk!
Jonas BORUTA, SJ,
Telšių vyskupas
© 2005 "XXI amžius"
|