|
Drąsiai skelbkite ir liudykite tiesą klystantiems
Mieli broliai ir seserys Kristuje, Telšių vyskupijos
krikščionys katalikai,
Kalėdų šventė mūsų žvilgsnį kreipia į Juozapo ir Marijos šeimą, kurioje Dievas tapo žmogumi mūsų Broliu. Šiandien, kai ypač mūsų, Vakarų, pasaulyje iškilo ypač daug problemų normalios šeimos egzistavimui bei jos supratimui, tas žvilgsnis į šventąją Nazareto šeimą būtinas, norint nepasiklysti šiandien peršamų neteisingų šeimos problemų sprendimo būdų labirintuose.
Dievas, gelbėdamas žmones nuo praeities, dabarties ir ateities klystkelių, panorėjo tapti, gimti Kūdikiu normalioje vyro ir moters Juozapo ir Marijos šeimoje. Nors, Visagalio Dievo, Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios veikimu, Dievas tapo žmogumi, gaudamas žmogaus prigimtį kūną Mergelėje Marijoje, tačiau Dievas panorėjo, kad Marijos vyras šv. Juozapas čia, žemėje, būtų Jėzui Jo globėjas, žemiškasis tėvas, šalia Jo Dangiškojo Tėvo. Tuo Dievas davė atsakymą, kokią Jis, mūsų Kūrėjas, yra suplanavęs šeimą, kurioje, pagal Jo nustatytą tvarką normaliai gali augti, vystytis ir bręsti laimingam tiek žemiškam, tiek amžinajam gyvenimui žmonių vaikai. Tai negali būti tik dviejų tėčių ar dviejų mamų šeima. Vaikas turi augti ir bręsti globojamas ir mylimas tikro tėčio ir tikros mamos. Skaudu, kai šios elementarios tiesos nebesupranta kai kurie mūsų laikų žmonės, politikai, visuomenės veikėjai. Mūsų, kaip krikščionių, pareiga yra liudyti ir skelbti šių dienų pasauliui normalios šeimos didingumą bei grožį. Tai liudija Šventoji Nazareto Šeima, apie tai skaitome ir Šventajame Rašte kaip Dievo žodį ir įspėjimą visų laikų žmonėms. Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu (
). Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili (
). Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė (t. y. neapsaugojo nuo pasidavimo) juos tokiam neskaistumui (
). Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai (
) ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius (
) užsidegė geiduliais vienas kitam (
). Jie nesirūpino pažinti, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera (
). Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius (Plg. Rom 1,18-31).
Šiame Šventojo Rašto tekste kalbama apie situaciją žlungančioje pagoniškos Romos imperijos civilizacijoje, tuometinėje vergovinėje santvarkoje. Keista, kad žmonijai įžengus į XXI amžių seniai atgyvenusios pagoniškos Romos imperijos klaidos ne tik platinamos, bet ir mėginamos įteisinti įstatymais toje pačioje Europoje kaip kažkas nauja ir modernu. Net kai kuriais atžvilgiais grėsmę kelianti, tačiau šiuo klausimu sutinkanti su sveiku krikščionišku mokymu islamo civilizacija, vis labiau įsitvirtinanti Vakarų pasaulio šalyse, nepriverčia blaiviau pažvelgti į šią dirbtinai eskaluojamą temą. Kristaus įsteigta Bažnyčia negali neskelbti žmonijai Dievo tiesos, kurią ji turi Šventajame Rašte. Bažnyčia nekursto neapykantos klystantiems žmonėms. Ji kviečia atmesti klaidas ir kilti iš jų, nes, kaip sako Šventasis Raštas, Dievas nenori nusidėjėlio pražūties, bet kad taisytųsi ir būtų išgelbėtas. Keista, kad šiandien kai kas drąsiai šaukia, kad griežti ir kategoriški Bažnyčios hierarchų pasisakymai ne prieš klystančius žmones, bet prieš klaidas yra netoleruotini ir neleistini. Kaip ir senaisiais Romos imperijos laikais, reikalaujama uždrausti Bažnyčiai skelbti Dievo Žodį. Skelbiama tolerancija klaidai, elgesiui prieš prigimtį ir kartu kurstoma neapykanta bei netolerancija Bažnyčiai, kviečiančiai laikytis Dievo į žmogaus prigimtį įrašyto įstatymo. Argi tai tikra, autentiška tolerancija?! Bažnyčia ragina: mylėkite kiekvieną žmogų, neatstumkite nei klystančių, nei nusidedančių! Tačiau tai nereiškia, kad turite priimti, palaikyti, aukštinti jų klaidingą, nuodėmingą elgesį. Tad drąsiai skelbkite, liudykite ir klystantiems tiesą, nes tai yra tikroji artimo meilė mylėti kartu su Kristumi nusidėjėlius, bet ne klaidas ar nuodėmes.
Pataikaudami žiniasklaidos platinamai ideologinei populistinei konjunktūrai, katalikai praranda savo identitetą, savo tikėjimą ir Dieviškąjį Apreiškimą, jį savavališkai revizuoja pagal tą konjunktūrinį spaudimą. Tokiu atveju tenka cenzūruoti, kupiruoti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymo Tradiciją. Ir iš tikėjimo Dievu, Jo Žodžiu bei Bažnyčios mokymu telieka tik tikėjimas žmonių daugumos nuomone. O tai tikrai nėra nei išganymo, nei autentiško tikėjimo kelias.
Raginu visus vyskupijos tikinčiuosius branginti normalią šeimą ir nepasiduoti šių dienų madingiems iššūkiams. Giliai įsijaučiant į Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą, likti ištikimiems šviesai ir tiesai, kuri ateina iš aukščiau iš mūsų visų Kūrėjo Dievo.
Jonas Boruta, SJ,
Telšių vyskupas
© 2005 "XXI amžius"
|