|
Kas ką išbrauks
Petras KATINAS
Premjeras A.Brazauskas ir Seimo pirmininkas A.Paulauskas kategoriškai nesutinka su prezidento V.Adamkaus paskelbtu besibaigiančių 2005 metų rezultatų vertinimu. Taip pat iš aukščiausiosios valdžios vadovų ir partijų lyderių pasipylė ironiškos ir gana piktokos pastabos dėl Prezidento teiginio, jog praėję metai nesuteikė jam pasitenkinimo, kaip ir Lietuvos žmonėms, ir jeigu galėtų, jis šiuos metus išbrauktų iš savo gyvenimo. V.Adamkus pabrėžė, kad jo netenkino bendravimas su valdančiąja Seimo dauguma bei Vyriausybe. Abi šios institucijos užsiiminėjo daugybe įvairiausių darbų, bet tiktai ne tokiais, kuriuos turėtų dirbti, sakė V.Adamkus. Atskiro Prezidento vertinimo susilaukė teisėsaugos sritis ir teisėjų darbas. V.Adamkus teigė, jog visuomenė, labai pagrįstai ir teisėtai vertindama mūsų teisėsaugos vietą, nustūmė ją į patį dugną. Matyt, tokį valstybės vadovo vertinimą sukėlė pirmiausia net keli mūsų teisėsaugos šulų, tarp jų ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko V.Greičiaus paskutinieji pareiškimai, kuriuose beveik be užuolankų buvo pabrėžiama, kad teisėjai yra tarsi valstybė valstybėje, uždara kasta, į kurios reikalus niekas neturi kišti nosies ir negali ką nors bloga apie juos pasakyti. Be abejo, Prezidentūra žino ir apie vieno Kauno teisėjo, buvusio SSKP sekretoriaus pamaloninimą kolaborantui ir Lietuvos nepriklausomybės priešui. Taip pat visos teisėjų grupės sprendimas paskelbti nekaltu Konstituciją ir įstatymus pažeidusį buvusį prezidentą R.Paksą ar suteikiant teisę nuolat gyventi Lietuvoje skandalingam Rusijos verslininkui, kurį tas pats R.Paksas norėjo padaryti ne tik savo pagrindiniu patarėju, bet ir generolu. Todėl teisus profesorius B.Genzelis teigdamas, kad jokia valstybė neišgyvens, jeigu nesugeba sutvarkyti savo teisėsaugos. Teiginys, jog nesugeba, vargu ar visiškai teisingas. Nomenklatūrinei ir oligarchinei valdžiai tokia teisėsauga ir teisėjai labai reikalingi. Jeigu jau kyšininkas ar sukčius paleidžiamas iš teismo salės, tai ką jau kalbėti, jei į teisiamųjų suolą atsitiktinai paklius kokia nors stambi valdžios žuvis. Aukščiausiojo Teismo (beje, Prezidento skirto) pirmininko samprotavimai primena vyriausiojo stalininių laikų prokuroro A.Vyšinskio kalbas. Tad gal ir nebereikėtų tokios karališkai mokamos iš visų mokesčių mokėtojų kišenės teisėjų armijos, o būtų geriau grąžinti stalinines troikas? Visa normali arba bent jau normalesnė žiniasklaida, išskyrus, žinoma, prorusišką leidinių grupę, rašo, kad ciniškas nuosprendis dėl kolaboranto ir prasidėjęs laisvės kovų istorijos klastojimas tampa pavojingu reiškiniu valstybei, toliau sąmoningai kursto nepriklausomybės niekinimo tendencijas, kurių jau ir taip pernelyg apstu. Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V.Landsbergis pažymėjo, kad faktai rodo, jog valstybė gali būti užvaldyta per teismus. Netgi Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovai, dažnai pro pirštus žiūrintys į įvairius savo kolegų išsidirbinėjimus vertinant nesenos mūsų istorijos įvykius, paskelbė pareiškimą, kuriame nuogąstaujama dėl to, kad teisminio persekiojimo priemonėmis bandoma užgniaužti istorijos vertinimus. Kauno apskrities žurnalistų sąjungos skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis irgi paskelbė straipsnį tuo klausimu, jog Vilkai avelės kailyje ėmėsi istorijos klastočių.
Bet Prezidentas, kalbėdamas apie teisėsaugos amebiškumą, prasilenkimą su teisės normomis, darbo etika, politine kultūra ir morale, kažkodėl dėl tokių dalykų neprisiėmė ir savo atsakomybės. Juk teisėjai, taip pat ir Aukščiausiojo Teismo vadovas V.Greičius, buvo skiriami Prezidento teikimu ir jam pritarus. Tad ko gi dabar verkšlenti? Juk daugeliui buvo aišku, kad dauguma teisėjų tiesiog persisunkę sovietiniu raugu. Ir jokie karališki atlyginimai to raugo neišsklaidys.
Matyt, jau visiškai pribrendo reikalas Prezidentui nedelsiant imtis iniciatyvos dėl naujų teisėsaugos įstatymų, konkrečiai, dėl Antikorupcinio įstatymo. Kalbos, kad Prezidentas dabartinės valdančiosios daugumos visiškai nustumtas nuo valstybės vidaus reikalų ir vidaus politikoje teturi minimaliausias galias, tėra tiktai bandymai užtušuoti Prezidentūros neveiklumą ar nesugebėjimą veikti. Juk niekas nedraudžia Prezidentui pasinaudoti įstatymų pateikimo iniciatyvos teise. Ir vargu ar net ciniška, vien savo kišene besirūpinanti Seimo dauguma drįstų atmesti kad ir tą patį Antikorupcinį įstatymą, na, kad ir panaikinant nusikaltėlių išsigelbėjimo ratą senaties terminą. Visuomenės dauguma tam pritartų. O gal Prezidentūroje nėra tokių patarėjų, kurie sugebėtų ar norėtų parengti tokių įstatymų projektus? Tuo atžvilgiu Prezidentas tikrai gali nurašyti praėjusius metus į nuostolius. Jeigu taip tęsis ir toliau, tai ir apie 2006-uosius pataikaujant Premjerui ir valdančiajai grupuotei bus galima pakartoti tą patį.
Politologas Lauras Bielinis aiškina, jog valstybės vadovas gali daryti įtaką politiniam gyvenimui tiktai tuo atveju, jeigu jis turi paramą Seime. Pasak L.Bielinio, dabartinėje valdančiojoje daugumoje vykę ir tebevykstantys skandalai sudarė tokią situaciją, kad Prezidentas tapo visiškai nepajėgus ką nors padaryti ar pakeisti valstybės viduje. Nes neturi į ką atsiremti. Tačiau reikia ieškoti tos atramos. Juk sociologinių apklausų duomenys aiškiai rodo, jog dauguma visuomenės juo pasitiki. Kita vertus, prisiminkime, su kokiu ryžtingumu kažkada kovėsi V.Adamkus versdamas buvusį premjerą G.Vagnorių. Teisus jis buvo tada ar ne, parodys istorija. Bet šis ir kiti valstybės vadovo žingsniai rodo, kad didesne blogybe jis laiko dešiniuosius, ypač Tėvynės sąjungą. Kas iš to išėjo visi matome: buvusi nomenklatūra ir jų statytiniai užvaldė absoliučiai visas valdžios ir verslo sferas. Paradoksas, bet, deja, taip yra. Koketuodamas su buvusios nomenklatūros patriarchais ir naujaisiais nuvorišais toli nenuvažiuosi. Taip galima sulaukti ir tokių laikų, kai, anot profesoriaus B.Genzelio, darbiečių lyderiai, besityčiojantys iš kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę, suįžūlėjusios teisėsaugos pagalba ims sodinti į kalėjimus buvusius sąjūdiečius ir visus, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę. Signalas tam duotas, kai Vyšinskio ir jo parankinių mokslus išėję teisėjai ir prokurorai į valias išsišaipė iš savo kolegų, neva nesugebėjusių pateikti argumentuotų kaltinimų kolaborantų mylėtojui, Durnių laivo paskvilio autoriui. Politologė Jūratė Laučiūtė tokius veiksmus vadina smegenų deficito demonstravimu. Deja, ne tik. Vėl ryškiai pastebima nuo sovietinių laikų užsilikusi nepagarbos žmogui tendencija, dargi ciniškesnė nei okupacijos metais. Todėl nereikia stebėtis, kai viena valstybės tarnautoja, turinti rūpintis kultūrinių vertybių išsaugojimu, didžiausia istorine ir kultūrine vertybe skelbia sovietinių simbolių išsaugojimą ant Aleksoto tilto Kaune.
Praėję metai dar kartą parodė vis labiau įsivyraujantį pesimizmą ir nihilizmą visuomenėje. Ir baisiausia tai, kad tie reiškiniai vis labiau įsigali tarp jaunų žmonių, neturinčių sovietinio palikimo užkrato. Apklausų duomenys rodo pavojingą tendenciją, jog nemaža dalis jaunų žmonių savo tėvyne laiko tą vietą, kurioje galima užsitikrinti materialinę gerovę. Tai rodo, kad jaunajai kartai jau įdiegta, jog materialinės vertybės yra kur kas svarbesnės už dvasines. O jeigu kas apie tai prabyla ir įvardija kaltuosius, dėl ko taip atsitiko, bemat apkaltinamas tolerancijos stoka. Tačiau kokios tolerancijos ir kam korupcijai, žudymams, dvasinei krizei? Reikia pagaliau skirti toleranciją nuo indiferencijos. Kokia gali būti tolerancija, anot poeto ir eseisto Rolando Rastausko, kai jau nebekreipiama jokio dėmesio ne tik į svetimas, bet ir savas ašaras. Pagaliau visuomenės abejingumą skatina ir valdžios institucijos, pradedant pačia aukščiausiąja. Bet kur žiūri Valstybės saugumo departamentas, pagaliau Prezidentas, kodėl V.Uspaskicho ir kitų lyderių skelbiama dezinformacija apie nevalstybines visuomenines organizacijas įtartinai žodis žodin sutampa su Rusijos FSB vadovo generolo Patruševo samprotavimais? Ir tai skelbiama vienu metu ir Maskvoje, ir Vilniuje.
Bet viltis visada išlieka. Visuomenės pragiedruliai jau pastebimi. Kuriasi kaimo ir kitos žmonių bendruomenės. Žinomi visuomenės veikėjai reikalauja skaidrumo ne tik skirstant ES fondų pinigus, bet ir užkulisinių valdžios žmonių žaidimų analizės bei įvertinimo. Tikėkimės, jog baigiantis 2006-iesiems nei Prezidentas, nei Lietuvos žmonės jau nebekalbės, kad dar vieneri metai buvo prarasti. Sunkiausiais mūsų istorijos laikotarpiais Lietuvoje visada atsirasdavo šviesių asmenybių, tokių kaip vyskupas M.Valančius, V.Kudirka, J.Basanavičius, pagaliau Lietuvos žadintojai, paprasti kaimo vyrai knygnešiai. Tiesa, dabar iš kolchozinės baudžiavos nualinto ir išniekinto Lietuvos kaimo tikėtis naujų bielinių gal ir neverta. Tačiau juk yra dar Lietuvos šviesuolių ir idealistų, kuriems Tėvynė tebėra švenčiausias žodis. Į juos ir dėkime visas viltis. Vienas žinomas inteligentas prieš šventes aiškino, jog tėvynės meilė yra sentimentai. Nežinia, ką jis norėjo tuo pasakyti. Tačiau šių eilučių autoriui giliai įstrigo žinomo lenkų patrioto, buvusio Amerikos lenkų kongreso vadovo, ilgamečio Laisvosios Europos radijo lenkų laidų tarnybos direktoriaus Jano Novako-Jezioranskio žodžiai, pasakyti 2000 m. birželio 2 d. Varšuvoje vykusioje Lenkijos ir Lietuvos Seimų narių asamblėjos VI sesijoje. Štai ką jis pasakė: Nesumenkinkime sentimentų. Kadangi meilė tėvynei irgi yra sentimentas. O juk tai motyvas, kuris mobilizuoja žmones, visų mūsų energiją, motyvuoja mūsų elgesį, o praeityje generavo, mobilizavo ryžtą paaukoti savo gyvybę už tėvynę.
© 2005 "XXI amžius"
|