Neapgaudinėkime savęs ir kitų
Rokiškio dekanate yra 19 parapijų, tiek pat gražių mūrinių bei iš tvirtų rąstų dar prosenelių pastatytų bažnyčių. Šiuo metu jose dirba tik dvylika kunigų. Obelių Šv. Onos bažnyčios klebonas kun. Juozapas Kuodis ir Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Raimondas Kazlauskas aptarnauja po tris parapijas, kitose kunigai aptarnauja po dvi parapijas, tik Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčią aptarnauja vienas, devintą dešimtį skaičiuojantis kunigas. Žinodamas tokią nelengvą padėtį, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas aplankė daugiau nei pusę šio dekanato bažnyčių. Visose buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, sakomi turiningi, gyvenimo išminties kupini pamokslai. Vyskupas tikinčiuosius ragino daugiau bažnyčią lankyti, Dievo, Marijos globa pasitikėti. Taip pat rasti jėgų nugalėti šiandieninius gyvenimo sunkumus, esamas klaidas.
Žiobiškio parapijoje apsilankęs vyskupas kvietė visus sekmadieniais šv. Mišiose dalyvauti. Seni ir jauni rankas pakėlė tam pritardami, Ar atsisakysite girtuokliavimo? irgi visi rankas pakėlė. Atrodė, kad po šio vyskupo apsilankymo Žiobiškio padangė pragiedrės. Vyskupas išvažiavo ir viskas po senovei. Gal tik menka dalis tuos pažadus vykdo. Bažnyčia kaip buvo apytuštė, taip ir tebėra. Svyruojančių gretos neretėja. Kaip gali gyvenimas keistis, jei daugelis iš klampynių nebeišbrenda. Tėvų pavyzdžiu vaikai seka. Patarlė sako: Obuolys nuo obels toli nerieda. Aimanuojame, kad vaikai slidžiais keliais eina. Kodėl patys savęs nematome?
Neseniai buvo Rugsėjo pirmoji mokslo metų pradžia. Tą dieną vieną moksleivį pusgirtį į komisariatą vedėsi. Buvo ten ir merginų. Taip buvo visur, neatsiliko ir Rokiškis. Iš tiesų toli nuklydome. Tėvai vaikų, mokytojai mokinių nebeturi galimybių auklėti. Anksčiau tėvai vaikams beržinės košės ar dirželio nepagailėdavo. Mokytojai, negalėdami prasikaltusiųjų sutvarkyti, kampe pastatydavo, po pamokų palikdavo. Pabandyk dabar tai daryti! Visi įstatymus žino ir kur reikia kreipiasi. Mokyklose vaikai į kurias nori pamokas eina, kurios nepatinka, tų nelanko.
Atsimenu laikus, kai mokiausi Salų žemės ūkio mokykloje. Buvome daugiau nei du šimtai moksleivių. Visi esamai tvarkai paklusome. Žinojome, kada gulti, kada keltis, kaip laisvalaikį leisti. Visi buvome jauni, judrūs, jaunyste džiaugėmės. Labai graži vieta buvo: Dviragio ežeras, pakrantėje didelis, gražus parkas, bet nebuvo meilės bučinių, neperskiriamų rankų susikabinimo. Visi jautėme, kad esame moksleiviai ir tėvų saugomi bei išlaikomi. Tais laikais kaimuose kiekvienoje šeimoje po kelis vaikus augo. Iš mažų dienų prie darbo buvo pratinami. Kiek paaugę, galvojo apie tolimesnį gyvenimą, savo ateitį. Būdami 16-18 metų, nė vienas nesiruošė šeimos kurti. Kurie negalėjo mokslo siekti, nes jis buvo brangus, o dauguma neturtingų tėvų vaikai, tie kitais keliais į gyvenimą skverbėsi. Daugelis mokėsi staliaus, kalvio, statybininko, siuvėjo, batsiuvio ar kitokio amato. Vyrai, tik iš karinės tarnybos grįžę ir specialybę turėdami, jau apie gyvenimo pradžią galvojo ir ieškojo gyvenimo draugės. Merginos, dvidešimt metų sulaukusios, piršlių laukdavo, o jų kraičių skrynios jau buvo pilnos. Susituokus ne vienerius metus visko užtekdavo. Prisimenu vieną seną močiutę, kuri, būdama gal devyniasdešimt metų, dar turėjo iš jaunystės gražių rankšluosčių, staltiesių, paklodžių. Ji mirdama viską paliko vaikaičiams.
Dabartinis mūsų gyvenimas visai kitoks. Nebereikia piršlių, kraičių skrynių, o jaunuoliai, vos pilnametystės sulaukę, su tokiu pat šeimą kuria, vienas kito nespėję gerai pažinti. Vos vaikelis spėja gimti, jau skiriasi. Vaikai paliekami tėvams, o jaunosios mamytės lyg antelės vėl galvą suka, kaip ką suvilioti. Jų ateitis labai miglota. Daugelis jaunimo prie darbo neįpratę, o mėgsta linksmai, laisvai gyventi. Užtat dabar daug vaikų savo tėvų nepažįsta, arba tėvai nežino, kur jų vaikai.
Mūsų gyvenime dabar svarbu vien smagumai, malonumai. Daugelis domisi ne kaip darbo rasti, kaip pragyventi, o kuriame restorane gražiau šokama, dainuojama, kur įdomiau laiką praleisti. Todėl nėra ko stebėtis, kad šiukšlynuose nuo ankstaus ryto kapstomasi, ant parduotuvių laiptų apsnūdę ar miegodami valkatos sėdi. Gatvėse rankinės atimamos, per langus lendama ar mašinos vagiamos. Daugelis mano, kad tai ne nelaimė, o tokia tradicija.
Jonas TALUTIS
Kazliškis, Rokiškio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|