|
Privalome rinkti parašus
Perskaičiusi A.Lelešio straipsnį Laukiame aktyvaus pritarimo (XXI amžius, 2005 09 23, Nr. 71), drįstu atsiliepti į galimą diskusiją. Tačiau ar tai bus diskusija, o ne pavienių patriotų šauksmas? Ar nesame nusivylę nepriklausomybe tikėjimo, doros, mokslo ir kultūros išniekinimu? Norime suversti visą bėdą sovietmečiui? Gerai. Bet tame katile ne mes vieni buvome, o dabar pasaulyje mirties kultūros šaukliais tampame būtent mes! Kodėl? Kodėl ne Rusija, ne Estija, pagaliau ne kokia kita šalis?
Kritiniu tautai momentu jos siela gręžiasi į žmogų, jo pradžią, jo buvimą ar nebuvimą čia, šalia mūsų. Reikia galvoti apie tautos išlikimą, jos genetinę struktūrą ir vietą istorijoje. Jei ir pavėluotai, vis tiek reikia galvoti ir kaip įmanoma gerinti situaciją.
Parašų rinkimas reikalingas. Tačiau ar dideli darbai ir dar didesnės viltys nenueis vėjais? Prisiminkime Bažnyčios pastangas užgniaužti slibino nasrais besišiepiančią mūsų žiniasklaidą. Parašai buvo surinkti, valdžiai įteikti, bet jos atmesti. Tautos balsas nuėjo vėjais... Ir vėl galėtume paklausti: kodėl? Bet atsakymą visi žinome. Ir nieko negalime pakeisti... Toliau nuodijame vaikus, jaunimą mokome juos žiaurumo, ištvirkavimo ir vienadienio gyvenimo.
Tad dar kartą iškyla klausimas: ar reikia rinkti parašus? Atsakymas vienas: taip! Negalima visiems snausti neroniškų irštvų pavėsyje! Bet reikia gerai apgalvoti, už ką tuos parašus rinksime. Ar už tai, kad būtų uždrausta viešai daryti abortus, ar tik už tai? Daug ko negalima daryti viešai, tai yra įstatymiškai, bet tai daroma apeinant įstatymus.
O gal reikia rinkti parašus dėl tautos atgaivinimo, tikėjimo, mokslo, kultūros ir pagaliau paties žmogaus apsaugai tinkamai pagarbai unikaliausiam Dievo kūriniui? Dabar žmogus, paprastas darbininkas ar net inteligentas, bet neturintis jokio užnugario, dažnokai lieka nereikalingas, kaip daiktas. Šitoks požiūris žlugdo tautą, naikina ją greičiau negu abortai. Nes iš Tautos išeina įvairiais keliais, kaip iš skęstančio laivo... Nevilties labai daug žmonėse. Tik kas ją mato? Matome Europą, darome imidžą... Kaip? Oro burbuliukais?
Neieškokime blogio sėklos svetur. Ji čia, mūsų pašonėje. Jei esame pavydūs (ir dar kaip!), jei godūs ir savanaudžiai kaipgi galėsime būti vieningi? Menu pirmajai klasei skirtos Saulutės vieną gražų vaizdelį. Senas tėvas sukvietė vaikus ir liepė perlaužti šluotą. Šie visaip bandė nepavyko. Tada tėvas liepė atrišti ją ir laužyti po vieną virbą. Šluota buvo įveikta. Taip yra ir su Lietuva. Ji, kaip ta išrišta šluota...O parašus rinkime, daug parašų, sukilkime kaip Baltijos bangos, kai būna uraganai, kad prikeltume protėvių puoselėtas svajones, kad apvalytume šalį nuo tos negeros, gendančios žuvies smarvės. Tai galime tik mes patys.
Julė KILČIAUSKIENĖ
© 2005 "XXI amžius"
|