|
Šv. Kalėdos tėviškės kaime
Kūdikis mažylis
Verkia gailiai,
Šalta jam pasauly
Žmogus nesušildo,
Antklodėlė, vystyklai.
Maža dar
Jam švelnumo reikia,
Širdies šilumos
Širdis nenuoširdi,
Grubios rankos
Šį mažylį žeidžia.
Jisai meilės vaikas!
Didieji rudens darbai buvo pasibaigę: javai iškulti, grūdai aruoduose, gyvuliai tvartuose. Ūkininkai darbavosi prie namų. Skaičiavo dienas, šventė šventes. Tradiciškai buvo gyvenamas Adventas. Dienos ėjo trumpyn, naktys ilgėjo. Sekmadieniais anksti rytą ūkininkai ruošdavosi važiuoti į bažnyčią rarotų (Rasokit dangūs iš aukštybių, debesys lykit lietumi teisybės, tegul sukepus žemė teprasižioja ir išdaigina mums Išgelbėtoją). Nuo senovės tai susiję su daugybe įspūdžių, išgyvenimų, nuotykių, net mistikos. Apie tai ir J.Biliūno garsus Piestupys, kurį nuo mažens mes, vaikai, mokyklose skaitydavome. Šiuo laikotarpiu kaimo gryčias aplankydavo (vadino kalendra) parapijos kunigas su zakristijonu, vargonininku, kartais ir su varpininku. Visiems bažnyčios tarnams ūkininkas duodavo tam tikrą saiką grūdų.
Per Adventą buvo ruošiamasi Kalėdoms. Žmonės važiuodavo į malūną, kur valcuose smulkiai malė kvietinius baltus miltus šventiniam pyragui. Neretai skersdavo ir kiaulę. Iš klebonijos parsinešdavo kalėdaičius (plotkas) Dievo pyragą Kūčioms. Mūsų, Kamajų, parapijoje paskutinį trečiadienį prieš Kūčias vykdavo turgus (vadinamasis skaistaturgis), į kurį tėvelis parduoti veždavo linų ryšulėlį ir už gautus pinigus Kūčioms nupirkdavo sirupo (molinį ąsotį ar puodynę) ir gerų (norvegiškų) silkių.
Kūčių dieną buvo griežtas, sausas pasninkas. Prietemoje buvo iškūrenama kaimiška (garinė) pirtis, kurioj pirmieji vanodavosi (beržinėm vantom), prausdavosi, degindavosi vyrai, o moterys, likusios namuose, ruošė Kūčių vakarienei valgius. Vyrams grįžus, į pirtį eidavo moterys. Ir kada jos grįždavo, šeimininkas iš daržinės į gryčią atnešdavo glėbelį šieno, kurį, padėjęs ant stalo, lygiai paskleisdavo, o šeimininkė stalą uždengdavo baltutėle linine (pačios austa) staltiese. Vidury stalo statydavo kryželį, šone - lėkštę su kalėdaičiais.
Paskui po visą stalą išrikiuodavo pasninkiškus Kūčių valgius: virtus kviečius, žirnius, pupas, avižinį kisielių, silkes, žuvį, kūčiukus (pas mus vadindavo parpeliukais), miešimus (virintas, saldus vanduo), grybus, sirupą, medų, saldų (krakmolo) kisielių.
Šeima visi iki vieno susirinkdavo prie stalo, klaupdavosi ir kalbėdavo maldą. Bučiuodavo kryželį. Sėsdavo prie stalo, laužydavo, dalydavosi kalėdaičius ir kūčiodavo.
Pakūčioję vaikai nebėgdavo nuo stalo, o šeimos nariai kišdavo rankas po staltiese ir iš šieno traukdavo šiaudelį: kurio šiaudelis ilgiausias, to ir bus laimė didžiausia.
Valgių nenuimdavo nuo stalo. Palikdavo juos iki ryto. Šeimininkas rytą, valgius nuėmus nuo stalo, šienelį atiduodavo gyvulėliams tvarte.
Pirmąją Kalėdų dieną, anksti rytą, važiuodavo arkliais kinkytomis rogėmis į bažnyčią, kur vykdavo Piemenėlių Mišios su tradicinėmis Kalėdų giesmėmis: Tyliąją naktį, Piemenėliams vargdienėliams, Gul šiandieną jau ant šieno, Sveikas, Jėzau, gimusis ir kt. Mes, vaikai, stengdavomės kuo arčiau prisiartinti prie Betliejaus prakartėlės.
Po pamaldų visi sveikindavo vieni kitus. Šv. Kalėdos šeimos, taikos, ramybės, džiaugsmo šventė, kuri visus daro gerus, širdingus.
Deja, bolševikams okupavus Lietuvą, tai buvo draudžiama. Kūčių, Kalėdų naktį skrebai drumsdavo ramybę, gaudydami partizanus (kurių, žinoma, ne vienas iš miško bandydavo pareiti į namus), rengdavo prie jų trobų pasalas, pastebėję mažiausią įtarimą, atidengdavo ugnį. Šaudydavo. Yra daug atvejų, kada tomis švenčių dienomis vyko mūšiai (tarp komunistų aktyvistų ir lietuvių partizanų). Tai buvo šiurpios tragedijos, pareikalavusios daug patriotų gyvybių.
O ir kalėjimų kamerose, lageriuose lietuviai vienaip ar kitaip stengėsi šias šventes minėti, tegul po to ir tekdavo nukentėti buvo draudžiama.
Ypač svarbios ir prasmingos yra mums Kalėdos, kurios nuteikia žmones susikaupti, prisiminti mūsų praeitį, apmąstyti mūsų nuveiktus darbus.
Jonas KIRLYS
© 2005 "XXI amžius"
|