|
Ekologinis ūkis ieško erdvės
Benjaminas ŽULYS
Paklausa viršija pasiūlą
Galima sakyti, kad ekologinis ūkininkavimas mūsų šalyje yra palyginti nesena žemdirbystės, gyvulininkystės, daržininkystės, paukštininkystės ir kitų žemės ūkio šakų sritis. Apie ją iš pradžių buvo kalbėta nedrąsiai ir atsargiai, žinant, kokie dideli reikalavimai jai keliami ir kad jos savikaina didesnė negu standartinio, chemizuoto ūkininkavimo. Tai nėra natūrinis ūkis, kuriame į kairę ir dešinę gali naudoti chemines trąšas, kad tik gautum gausesnių derlių, didesnių mėsos prieaugių, pieno primilžių, daug kitų gėrybių. Ekologiniame ūkyje nevalia naudoti cheminių trąšų, cheminių kovos su augalų ligomis priemonių. Pavyzdžiui, ekologinis pienas yra tik toks, jei karvės ganomos tokiose pievose, kurių produktyvumas palaikomas ne cheminėmis priemonėmis, kenkėjai naikinami tik biologiniu būdu, piktžolės mechaniniu žemės dirbimu. Tų reikalavimų yra labai daug, ir jų reikia griežtai paisyti. Tik pasiruošusiam taip ūkininkauti, išduodamas ekologinio ūkio sertifikatas.
Pasaulinė, Europos šalių praktika parodė, kad ekologiškai ūkininkauti yra verta ir naudinga žmonių sveikatingumui. Kaip mums papasakojo viešosios įstaigos Ekoagra direktorė Ona Kazlienė, pasaulyje ekologiškai ūkininkaujantys ūkiai užima apie 23 milijonus hektarų. Gal pasauliniu mastu tai nėra labai daug, bet šie plotai tolygiai auga, žmonės ekologinę produkciją labiau vertina negu chemizuotą, ypač tai svarbu vaikų mitybai.
Lietuvoje yra per 5000 sertifikuotų ekologinių ūkių. (Vien 2005 metais sertifikuota 1811 ūkių.) Ir pas mus ši ūkininkavimo šaka plinta, juolab kad po ilgų pažadų ji yra neblogai remiama iš ES ir kitų fondų. Nors ekologinė produkcija yra brangesnė (brangiau kainuoja jos gamyba, mažesni derliai) negu standartinė, tačiau žmonės ją noriai perka, ypač auginantys vaikus. Apie tokių produktų poreikį byloja tai, kad kol kas jų paklausa viršija pasiūlą. Tiesa, kai kam gali kilti klausimas, kaip žinoti, ar siūloma ekologinė produkcija iš tikrųjų yra kaip tik tokia. O.Kazlienė paaiškino, kad ekologiniai ūkiai yra tikrinami, kontroliuojama jų produkcija, ir jei aptinkamas nusižengimas, tokio ūkio šeimininkas privalo grąžinti gautą finansinę paramą, iš jo atimamas sertifikatas. Toks atvejis neseniai buvo Šiaulių rajone. Tad geriau negudrauti.
Dėl įdomumo galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, Kauno apskrityje sertifikuotų ekologinių ūkių plotai 2005 metais sudarė apie 8500 hektarų, Panevėžio apskrityje per 11000 ha, Šiaulių apie 3100 ha, Marijampolės apie 2500 ha, Telšių beveik 4300 ha. Vien Biržų rajone sertifikuota beveik 5000 ha žemės, Švenčionių rajone apie 4200 ha, Ukmergės rajone beveik 4000 ha. Sparčiai didėja tokių ūkių plotai Kėdainių rajone jei 2004 metais čia buvo sertifikuota vos 45 ha, tai 2005 metais 1362 ha, Jurbarko rajone per metus ekologinių ūkių plotai išaugo nuo 74 ha iki 829 ir t.t. O iš viso šalyje sertifikuota apie 70 tūkst. hektarų žemių.
Trukdymai akis bado
Visa tai kone vien statistika, sausi skaičiai, už jų žmonių triūsas, reikalaująs išmanymo, atkaklumo. Žemės ūkio rūmuose prieš kurį laiką užkalbinti kai kurie ekologiniu ūkininkavimu užsiimantys kaimo žmonės pasidalijo savo patirtimi, rūpesčiais, nuveiktais ir būsimais darbais. Antai Tauragės rajone, Skaudvilės žemėse, ūkininkaująs Albertas Šiurna papasakojo, kad jo ūkininkavimo kryptis yra mėsinė galvijininkystė. Jis turįs 104 ha žemės ir laikąs 100 galvijų. Ekologiškai ūkininkauti pradėjęs 1998 metais. Dabar jis atkreipė dėmesį, kad, pasirenkant ekologinės gyvulininkystės kryptį, labai svarbu apsispręsti, kaip tavo ūkis atrodys po penkerių ar dešimties metų, kokias jis turi galimybes plėstis, ar tikrai tai yra perspektyvu. Laikant 10-20 mėsinių galvijų, didelio pelno tikėtis sunku, nebent tai būtų tik šiokios tokios papildomos pajamos prie viso ūkio pajamų arba toje vietovėje yra kokie nors žemės ūkio veiklos apribojimai. Laikant didesnes bandas, ši gamybos šaka darosi ženkliai pelninga. Bet ir čia reikia turėti nuovokos. Labai svarbu pasirinkti tinkamas veisles. Ūkininko nuomone, viena perspektyviausių yra Aubrac veislė. Ji išvesta Prancūzijoje, kalnuotose vietovėse, kur skurdi augmenija, sunkios laikymo sąlygos. Tai labai nereiklūs, ištvermingi, gerai ėdantys stambiuosius pašarus galvijai, be to, pasižymi gerais priesvoriais, gera skerdienos išeiga, mėsos kokybė yra aukščiausios klasės. Karvės ilgaamžės, pieningos, labai mažai reikalauja žmogaus priežiūros. Bet ūkininkas su nuoskauda atkreipė dėmesį, kad ekologiškai išaugintą mėsą jis parduodąs kaip įprastinę, nes šalyje dar nėra nė vienos įmonės ar skerdyklos, kuri supirktų ekologinę mėsą.
Savų nuoskaudų turėjo ir kiti ūkininkai. Pavyzdžiui, ūkininkas V.Žiogas sakė turįs daugiau nei 150 ha ekologiškai tvarkomų žemių. Žmogus stengėsi, ėmė iš bankų paskolas, vildamasis, kad jas grąžins ir dar turės naudos gavęs ES išmokas. Bet paaiškėjo, kad tiems, kurie turi šimtą ir daugiau hektarų ekologiškų žemių, tos išmokos nepriklauso
O ką kalbėti apie UAB Marijampolės pieno konservai? Ši įmonė už kiekvieną supirktą ekologinio pieno kilogramą ūkininkui papildomai primoka vos po vieną centą. Ar verta dėl tiek stengtis?
Bitininkė Roma Mačienė iš Šiaulių rajono Ginkūnų kaimo apgailestavo, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje tik kur ne kur pamatysi augančias pakalnutes, dūzgiančias kamanes, nes pievas niokoja cheminiai preparatai. Ir pas mus kažkada pievose augusius įvairius medingus ir šiaip vertingus augalus dabar išvysi nebent Raudonojoje knygoje. Savo biteles R.Mačienė veža į švarią gamtos aplinką, nepalytėtą jokių cheminių preparatų.
Todėl jos medus natūralus, sveikas. Tik apmaudu, kad už jį stambieji prekybos centrai moka tiek pat, kiek ir už medų, gaminamą stambiuose chemizuotuose bitynuose. Todėl dalį sveiko medaus tenka parduoti tiesiai iš namų, įvairiose mugėse, parodose. Be to, valstybė kompensuoja išlaidas tik už chemines kovos su bičių ligomis priemones, o už natūralias biologines nė cento, nors šios yra keliskart brangesnės. Tad pati valdžia tarsi skatina bitininkus labiau užsiimti chemine bitininkyste, o kiti tegul patys rūpinasi. Matyt, stambieji bitynai užgoš smulkesniuosius, ir šie tepajėgs aprūpinti medumi tik savo gimines, kaimynus, turėti savo reikmėms. Bitininkai galėtų jungtis į kooperatyvus, drąsiau negu dabar siekti bendros naudos. Tačiau save bičiuliais vadinantieji mažųjų darbštuolių šeimininkai šiuo požiūriu yra neiniciatyvūs, neveiklūs, be to, kaip ir kitur, gal vieni kitais nepasitiki
Naujovė ekologiniame ūkininkavime ekologinis turizmas. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė, kurios būstinė yra Žemės ūkio rūmuose, sako, kad ekologinis turizmas viena sparčiausiai priekin žengiančių pasaulio turizmo verslo sričių. Lietuva irgi negali atsilikti nuo šios veiklos, juolab kad mūsų šalis yra viena iš nedaugelio kol kas galinti pasidžiaugti savo vaizdingos gamtos turtais. Kaip sakė prezidentė, svarbiausieji dalykai, skatinantys ekologinio turizmo plėtrą, žmonių noras poilsiauti gamtoje, pakvėpuoti tyru oru, gerti švarų vandenį, valgyti švarius maisto produktus, maudytis švariuose vandens tvenkiniuose, mėgautis natūraliu kraštovaizdžiu. Esama įvairių ekologinio turizmo formų. Tai ypač populiarus vadinamasis trekingas arba pėsčiųjų turizmas, išvykos su gamtininku, kelionės dviračiais, raitomis, vandens turai baidarėmis, plaustais ir kt. Visa tai žmonėms teikia dvasinį pasitenkinimą. Dar vieni iš reikalavimų poilsiautojai turi gyventi iš ekologinių medžiagų pastatytuose namuose, vaikščioti po ekologišką mišką, ką nors vežti ekologišku transportu. Šių dalykų ypač pageidauja pas mus poilsiaujantys užsieniečiai. Beje, dar neseniai buvo draudžiama turizmo sodyboje poilsiautojus maitinti savos gamybos patiekalais, tad visus produktus reikėdavo pirkti parduotuvėse ir gaminti iš jų maistą, kuris miestiečiams ir šiaip įgrisęs. Dabar šis draudimas panaikintas, ir poilsiautojai mėgaujasi sodybos šeimininkės išvirtais didžkukuliais, keptais blynais, kitais naminiais skanėstais.
R.Sirusienė mano, kad 2006 metais Lietuvoje jau bus dvylika ekologinio turizmo kaimo sodybų.
Tačiau ne vienas ekologiniu ūkininkavimu užsiimantis sodietis yra susirūpinęs, kad vis sudėtingiau tvarkyti dokumentaciją. Pavyzdžiui, dėl šios priežasties kai kurie sertifikuotų braškynų šeimininkai šio verslo apskritai atsisakė. Bet jiems ir kitiems nepatenkintiesiems paaiškinama, kad tokie esantys ES reikalavimai. Tad ekologiniame ūkininkavime yra daug pliusų, bet yra ir minusų.
© 2005 "XXI amžius"
|