|
Tikras mokytojas moko visą gyvenimą
Nijolė Ona Marija
ŠIMONYTĖ-DOMARKIENĖ
Baigiame publikuoti Nijolės Onos Marijos Šimonytės-Domarkienės
apybraižų ciklą, skirtą Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos
mokytojams.
Mokytojas Pranas Sližys
1945-ieji metai. Pirmosios pamokos Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Vilnius ir pati gimnazija patiktų, tik kad visą laiką norisi valgyti, o dauguma ir mamų esame pasiilgusios juk gyvename bendrabutyje. Bet kai į klasę žvaliai įeina muzikos mokytojas Pranas Sližys, užmiršti visas negandas. Jis tarsi iš kito pasaulio: jaunas, linksmas, gražiu tamsiu kostiumu apsivilkęs, kiekvieną mergaitę pastebi ir ko nors linksmai paklausia. Daug dainuojame. Aš eisiu pas motulę motulei pasiskųst... iš širdies traukiame liūdną dainą apie našlaitę. (Ir dabar aš ją dainuoju, kai sunku ir nėra kam pasiskųsti.) Tų pačių metų žiemą mums, antrokėms, vėliau pagal naują sistemą pavadintoms šeštokėmis, mokytojas pasakoja apie Liudviko van Bethoveno Penktąją simfoniją. Maža to, jis pasakoja patraukliai ir suprantamai. Ir to dar maža! Jis taip užkrečiančiai žavisi tuo šedevru! Pasakoti paprastai ir žavėtis koks didelis skirtumas! Keturiolika likimo dūžių esą beldžiasi į kurstančio kompozitoriaus širdį! Kol užaugau, kol subrendau, aš, klausydamasi tos simfonijos, nieko kito ir neieškojau, tik tų keturiolikos likimo dūžių: pirmas, antras, trečias... ir šiurpau, šiurpau, šiurpau.
Ak, kaip gerai dainavo mokyklos mergaičių choras! Atsimenu, kaip aistringai šaukdavo altai Jurgio Karnavičiaus operos Gražina ištraukoje: Vaduoki! Už svetimo neduoki! ir po to lyg atsidusdavo: Oi lylia... O paskui netikėtai išnirdavo choro lyriška ir skaidri repriza: Į dangų žvaigždės renkas... Kaip dabar galvoju, choro repertuaras buvo platus ir sudėtingas, jame nemažai buvo ir paties mokytojo P.Sližio subalsuotų dainų. Kartais mokytojas mus išmokydavo ir vienbalsę dainą, bet už tai kokią! Tik paklausykite tai skamba senovės lietuvės sukurta daina Aš atsisakiau savo močiutei. Ne veltui ši daina taip patiko didžiajam Volfgangui Gėtei, ne veltui ją panaudojo savo šedevrui dramai Žvejė papuošti, ne veltui ir mes, nesubrendusios paauglės, didžiavomės ne tik savo mokytoju, kuris mums šią dainą parinko, bet ir tuo, kad esame lietuvės; ne veltui žibėdavo publikos akys, kai dainuodavome pilnutėlėje Filharmonijos salėje tradicinio ataskaitinio koncerto metu. Nuostabi dainos galia!
Ir staiga mokytojas P.Sližys tremtinių vagone! Kas gali jam padėti? Niekas. Gali! Sigutė Paleckytė, mūsų klasės moksleivės Gerutos sesuo, verkdama, kaip žmonės šnekėjo, prašo savo tėvo Justo Paleckio, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, paleisti muzikos mokytoją, kurį ir jinai, kaip ir visos moksleivės, ir gerbia, ir myli. J.Paleckis sutinka, ir mokytojas P.Sližys, praleidęs vagone vieną repeticiją, vėl stovi prieš chorą. Padirigavęs jis atsidūsta ir sako: Kaip gera vėl girdėti jūsų dainavimą... Deja, jei ne viena mergaitė iš mūsų mokyklos, aš čia jau nebebūčiau stovėjęs...
Mirus J.Paleckiui, P.Sližį vis dėlto ištrėmė, tik šį kartą iš knygos Tarybų Lietuvos chorvedžiai: joje nebuvo nusipelniusio artisto P.Sližio pavardės! Kodėl? Nes, tik išėjęs į pensiją, garbusis muzikas pradėjo vargonininkauti bažnyčioje, o toks neidėjiškas elementas paprastai buvo metamas į istorijos šiukšlyną. Bet, pučiant laisvės vėjams, žemė greičiau sukasi, ir P.Sližys atsidūrė... istorijos gėlyne! Ilgo žydėjimo!
P.S. Be galo apgailestauju: neseniai sužinojau, kad jau nutilo Mokytojo daina. Tik viena teguodžia: kad tą dainą laiku įsirašėm į savo širdis.
Mokytojas Lazeris Mejerovičius
Kalbėjo, kad matematikos mokytojas Lazeris Mejerovičius per Antrąjį pasaulinį karą tarnavęs kariuomenėje ir net buvęs kontūzytas, tačiau klasėje jis būdavo ramus, dalykiškas ir net linksmas jokių nervų! Ko jam nervintis, jei viskas eina kaip sviestu patepta. Tėvelis sakė, kad mokytojas L.Mejerovičius dar dirba Švietimo skyriaus metodikos kabinete. Tas faktas mums, moksleivėms, nebūtų rūpėjęs, jei mokytojas ir klasėje nebūtų buvęs tikras metodininkas.
Kas ten šnekasi? klausia tik į klasę įėjęs mokytojas ir, sustojęs dar toli nuo mokytojo stalelio, griežtai žiūri į paskutinius suolus. Klasė iškart nutyla: jei mato ir girdi paskutinius suolus, tai ką kalbėti apie artimesnius!
Matematikos pamokose atsiranda daug naujovių. Pirmiausia mokytojas L.Mejerovičius nebekviečia įrodinėti teoremų tų moksleivių, kurios gerai sprendžia uždavinius. Taigi, kaip dabar sakoma, mokytojas dirbo diferencijuotai. Taip mokydamas, mokytojas L.Mejerovičius laimėdavo laiko silpnesnėms moksleivėms dažniau paklausti ir labai pagerbė bei įpareigojo stipresniąsias: mokėti teoremą stipresniosioms dabar buvo garbės reikalas. Ką reiškia jaunam žmogui pasitikėjimas, rodo ir šis faktas.
Devintoje klasėje per pertrauką atsiverčiau geometrijos vadovėlį ir, plaštaka uždengusi būsimos pamokos teoremos įrodymą, ėmiau ją ir įrodžiau... Gal nelabai sunki buvo, nes, nors ir gaudavau už matematiką labai gerus pažymius, ypatinga matematikė nebuvau klasėje buvo tikrų matematikos asų Siga Žvironaitė, Danutė Mockutė ir kt. Apie tą teoremą pasisakiau S.Žvironaitei, kurią gerbiau ne tik už labai gerą mokymąsi, bet ir už humaniškumą bei draugiškumą. Pamokos metu mokytojas L.Mejerovičius, įrodęs minėtąją teoremą, netikėtai pakvietė mane dar kartą įrodymą pakartoti. Man tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus: Manimi mokytojas nebepasitiki! Gal mokytojas ir nieko blogo nepagalvojo, bet aš tą iškvietimą palaikiau manęs priskyrimu teoremos atsakinėjančiųjų kastai ir taip susijaudinau, kad nieko negalėjau pakartoti.
Tamsta mokytojau, juk ji per pertrauką tą teoremą pati, be vadovėlio, įrodė! linksmai sušuko S.Žvironaitė. Mokytojas nustebo, nusišypsojo, liepė man sėsti ir teoremų manęs nebeklausė iki pat savo dėstymo pabaigos.
L.Mejerovičius šnekamojoje lietuvių kalboje kartais padarydavo nežymių klaidų. Dar ir dabar pasijuokiame iš sparnuotosios mokytojo pastabos Laimai Noreikaitei, kuri užsimiršusi pamokos metu sėdėjo pusiau gulom: Noreikaite, gal jums atnešti futelį, bus dar patogiau klausyti? (Ne fotelį! aut. pastaba.) Tačiau už lietuvių kalbos klaidas, padarytas rašomuosiuose darbuose, mokytojas L.Mejerovičius mažindavo pažymį. Gal mokytojas ir pats mokėsi lietuvių kalbos, gal kolegų prašydavo ištaisyti, dabar tenka tik spėlioti, bet tuo, kad jis, nelietuvis, rūpinosi lietuvių kalbos žinių įtvirtinimu, kiekvienas tik pasigėrės.
Aštuntoje klasėje mes mokėmės popiet. Kartą, kai nebuvo elektros, sprendėme uždavinius žodžiu. Man patamsyje skaičiuoti sekėsi daug geriau negu šviesoje. Kas ten taip gerai skaičiuoja? paklausė mokytojas L.Mejerovičius. Aš neatsiliepiau, bet pasijutau kaip medaliu apdovanota, nors ligi šiol nesu tikra, ar mokytojas mane atpažino, nes buvo tamsu, o aš sėdėjau ne savo vietoje. Kai gyvenime pavykdavo ką nors gerai padaryti, net ir nedraugiškoje draugų tyloje už pečių išgirsdavau klausimą: Kas ten taip gerai?..
Pavasario atostogoms mokytojas L.Mejerovičius mums skirdavo uždavinių žaidimų. Visos išspręsdavome, bet mokytojas niekada jų netikrindavo: gal patikrinimas būtų nupūtęs žaidimo romantiką?
Nors, kaip dabar galvoju, mokytojo L.Mejerovičiaus pamokos būdavo stropiai planuojamos, jis, matyt, truputį laiko skirdavo ir netikėtumams. Toks netikėtumas buvo garsiojo lietuvių boksininko Algirdo Šociko pralaimėjimas Nikolajui Koroliovui. Mes, moksleivės, kaip ir visa Lietuva, tą pralaimėjimą laikėme neteisingo teisėjavimo pasekme ir tik įėjusiam į klasę mokytojui L.Mejerovičiui pradėjome audringai guostis. Aš, kaip besiboksuojančio brolio sesuo, taip įsijaučiau, kad užsimiršusi atsisėdau ant suolo turkiškai, parietusi kojas, kaip namie ant sofos! O juk sėdėdavau pirmame suole! Žiūriu, stovi prieš mane mokytojas L.Mejerovičius, juokiasi ir, iš nuostabos pakėlęs pečius, sako: Šimonyte, Šimonyte!.. Klasė kvatojasi, tuo labiau kad aš dar nesuvokiu, kas darosi, taip esu susigraužusi dėl A.Šociko garbės! Supratusi skubiai atsisėdu kaip pridera ir, matydama, kad mokytojas nė nemano pykti, su visais juokiuosi.
Pabaiga visada liūdna, net ir talentingiems. Šito mokytojo net ir mirtis susijusi su darbu. Tikriausiai dėl blogos savijautos, kuri, aišku, galėjo būti ir karo metų kontūzijos pasekmė, blogai išsprendęs egzaminų uždavinį, garbusis mokytojas, visą gyvenimą išlaikęs savigarbos jausmą širdy, nebepakėlė savo pirmos klaidos ir baigė gyvenimą savižudybe.
Kartais pasimeldžiu už mokytoją L.Mejerovičių, nors jis ir kitos tikybos. Ir iš aukštai aukštai, iš toli toli girdžiu jo žodžius: Kas ten taip gerai
meldžiasi?
Mokytojas Petras Steponavičius
Rūstus, bet pakilus, veržlus ir įtaigus buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Petro Steponavičiaus balsas, nes tokia buvo ir jo dvasia. Jis mums ne tik dėstė literatūrą jis mokė gyventi. Su šia Dievo dovanota įtaiga susijęs ir niekur kitur dar mano negirdėtas įvykis: vienoje žemesnėje klasėje, kurioje mokėsi ir mūsų vienos bendraklasės sesuo, per pamoką, skirtą Maironiui, mokinės buvo taip sukrėstos mokytojo P.Steponavičiaus įtaigios kalbos, kad, padėjusios galvas ant suolų, visos verkė.
Praėjus nemažai metų, aš įsikalbėjau su vienos įstaigos partinės organizacijos sekretoriumi apie savo vardo vertus ir nevertus nusipelniusius mokytojus.
Štai, sakau, turėjome mes Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje puikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją P.Steponavičių. Kokia asmenybė! Per jo pamokas verkia, o jis ir dabar dar nenusipelnęs.
Verkia pamokoje apie Maironį? Tai jau per daug! Tai jau kvepia nacionalizmu! nukirto partinis sekretorius.
Tas pokalbis įvyko praėjus kokiam dešimtmečiui po Stalino mirties, taigi sovietiniam klimatui truputį atšilus. Tad galite įsivaizduoti, kaip nepatiko kai kam ta nesusovietinta meilė literatūrai Stalino teroro laikais! Nenuostabu, kad apie 1949 metus spaudoje pasirodė nepalankus straipsnis apie mokytoją P.Steponavičių, kaip tuo metu buvo įprasta, kliedintis apie neidėjiškumą.
Na, ir pasišiaušė mūsų klasė! Pasipiktinimas straipsniu peraugo į pasipiktinimą vien sovietine spauda: ankstyvoji jaunystė nepripažįsta atsargumo! Atsimenu, kaip smerkiančiai spindėjo Danutės Bistrickaitės, mūsų klasės geriausios mokinės, akys, kai ji, atsistojusi ant suolo, kalbėjo: Meluoja tie laikraščiai, viską meluoja! Ir apie mokytojus, ir apie kolūkius!
Tik vienerius metus, tik šeštoje klasėje, mokytojas P.Steponavičius buvo ir klasės auklėtojas, bet tūkstančiai prisiminimų, lyg balti saulėti paukščiai, lydėjo buvusias auklėtines per visą vidurinės mokyklos kelią. Aš tegalėjau tik pavydėti, nes tada šioje klasėje dar nesimokiau.
Saulėtą 1952-ųjų birželio pradžios popietę, po lietuvių kalbos abitūros egzamino, nuostabiame viduramžiškame, kadaise priklausiusiame vienuolynui, mokyklos sode buvusios auklėtinės susėdo su mokytoju P.Steponavičiumi nusifotografuoti. Aš sąmoningai padariau didelį netaktą nekviesta atsisėdau su mokytojo buvusiomis auklėtinėmis, ir joks nustebęs žvilgsnis nepajėgė manęs iš ten išprašyti. Save laikiau teisėta šio mokytojo auklėtine: juk kas gi kitas, jei ne aš, vaikystėje, nebegalėdama šiek tiek poetiškoje širdyje išlaikyti susižavėjimo šio mokytojo asmenybe bei dėkingumo už rūpinimąsi mano vos besiskleidžiančia kūryba, ėmiau ir vieną vakarą parašiau jam laišką, gink Dieve, nemanydama jo išsiųsti, taip buvo prisipildžiusi jauna širdis! Dabar tą laišką, išaugusį į straipsnį, skelbiu visiems, kad tokio mokytojo visi trokštų.
Maža pasakyti, kad sugėlė širdį, kai, 2002 metais nuvažiavau į mokyklos baigimo 50-metį, sužinojau, kad jau kokie ketveri metai, kaip nepakartojamasis mokytojas ilsisi Kuktiškių kapinaitėse.
Geras mokytojas tai uždelsto veikimo bomba, kuri ir po daugelio metų sprogdina tavo nepasitikėjimą, nerimą ir galinga oro srove meta tave, tegul ir nelaimingą, ir liūdną, pirmyn, tik pirmyn. Ir taip iki tavo mirties.
Argi yra gražesnė profesija už mokytojo profesiją?
© 2006 XXI amžius
|