| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Bažnyčia prisimena cunamio aukas Mindaugas BUIKA
Krikščioniškų organizacijų solidarumas Dėl galingų uraganų, žemės drebėjimų, potvynių, taip pat cunamio padarinių praėjusieji 2005-ieji vertinami kaip didžiausių gamtinių nelaimių metai per visą žmonijos istoriją. Ypač garsusis cunamis, kurio metinės religinėmis ir valstybinėmis apeigomis buvo prasmingai paminėtos praėjusią savaitę, sudarkė Pietų Azijos šalių milijonų žmonių gyvenimą, taip pat mobilizavo beprecedentes tarptautinės paramos pastangas. Gigantiškos bangos, kurias sukėlė stiprus povandeninis žemės drebėjimas, įvykęs 2004 m. gruodžio 26 d. Indijos vandenyne, netoli Bengalijos įlankos, atėmė daugiau nei 175 tūkstančių žmonių gyvybių Indonezijoje, Šri Lankoje, Indijoje ir Tailande. Dar apie 50 tūkstančių žmonių iki šiol laikomi dingę be žinios, tačiau manoma, jog jie taip pat yra žuvę. Minėtame nelaimės ištiktame regione krikščionys sudaro tik nedidelę dalį vietinių gyventojų, tačiau bažnytinės paramos organizacijos parodė ypatingą uolumą tenkindamos nelaimės aukų būtiniausius poreikius. Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė pranešė, jog katalikiškos socialinės struktūros cunamio ištiktose šalyse atliko paramos darbų už 650 milijonų dolerių, tarp jų ir Caritas Internationalis konfederacija, suteikusi paramos už 450 mln. dolerių, ir Jungtinių Amerikos Valstijų katalikiškos paramos tarnyba CRS už 150 mln. dolerių. Indonezijoje vyksta didžiausi atstatymo darbai Nepaisant visų sunkumų, spartus Caritas atsakas leido išgelbėti daugybę gyvybių, suteikė viltį, užkirto kelią prievartos ir epidemijų protrūkiams, sakė Caritas Internationalis prezidentas Deni Vieno per gruodžio 21 dieną Vatikane surengtą spaudos konferenciją. Jis pažymėjo, kad tai buvo sėkmė, tačiau dar laukia didelis uždavinys užtikrinant nelaimės paliestiesiems saugius namus, garantuotą aprūpinimą būtiniausiais produktais ir ramybę jų šeimoms. Nacionalinis Caritas, priklausantis vietinei Bažnyčiai, visą galimą paramą cunamio aukoms stengėsi suteikti tuojau pat. Likusi konfederacija telkė tarptautinėje plotmėje lėšas, siuntė ekspertus ir gelbėtojus, maistą ir medikamentus, dėjo pastangas bendruomeniškam gyvenimui atkurti. Mums, Caritas, svarbu yra ne tik atstatyti būstą, bet ir atkurti bendruomenes, normalų žmonių gyvenimą, sakė toje pačioje spaudos konferencijoje dalyvavusi Airijos Caritas vadovė Merė Hyli. Ji atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje kai kas kritikavo Caritas ir kitas nevyriausybines organizacijas, kad jis neva pernelyg lėtai padeda cunamio nusiaubtų gyvenviečių atsikūrimui. Tačiau Caritas nenori pulti stačia galva ir svarsto galimybes bei galimus pavojus ateityje, kad parama būtų užtikrinta. Pavyzdžiui, Indonezijoje statant namus nukentėjusiems nuo cunamio stengiamasi išsiaiškinti, ar statybinė medžiaga nebuvo padaryta iš nelegaliai nukirstų miško medžių. Nelegalus miško kirtimas Indonezijoje yra pasiekęs tokį mastą, jog manoma, kad iki dešimtmečio pabaigos tropiniai miškai visai išnyks, ir tai neš sunkias pasekmes klimatui. Statyboms skirtos medienos patikrinimas visą procesą pristabdo, tačiau tai duoda didesnes garantijas žvelgiant į tolimą ateitį. Indonezijoje, kur Ačės ir Nijuso regiono nusiaubimas pareikalavo trijų ketvirtadalių visų cunamio aukų gyvybių, vyksta vieni didžiausių statybų darbai pasaulyje. Planuojama iki 2006 metų pabaigos pastatyti apie 200 tūkstančių namų stichinę katastrofą patyrusiems žmonėms. Šiuos darbus lėtina ne tik statybos medžiagos stygius, bet ir prasta kelių kokybė, silpni tiltai, galintys išlaikyti tik iki penkių tonų krovinį. Manoma, kad cunamio nuniokotos Nijaso salos infrastruktūrai atkurti prireiks iki penkerių metų, o visam normaliam gyvenimui atstatyti iki devynerių ar dešimties metų. Kol kas dešimtys tūkstančių Ačės benamių žmonių vis dar priversti gyventi palapinėse... Caritas rūpinasi nukentėjusiais Šri Lankos žvejais Kalbėdama apie paramos Šri Lankai specifiką M.Hyli akcentavo ten vykstančias nuolatines kovas tarp vyriausybinės kariuomenės ir tamilų etninės grupės vadinamųjų Tigrų sukilėlių sąjūdžio. Cunamio nuniokotų Šri Lankos pakrančių gyventojai buvo evakuoti į šalies giluminius rajonus, kurie ne mažiau nusiaubti minėtų pilietinių kovų. Cunamio aukos susilaukė didesnio dėmesio ir pinigų nei vidinio karinio konflikto aukos, kurios dar daugiau yra nukentėjusios. Mes nenorėjome sukelti papildomos įtampos tarp tų dviejų gyventojų grupių, todėl padedame abejoms, aiškino M.Hyli. Šri Lankoje taip vadinama Ceilono saloje įsikūrusi valstybė cunamio tragedija pareikalavo maždaug 21 tūkstančio žmonių aukų. Dėl gana gausios humanitarinės paramos ir darnios katalikiškojo Caritas bei kitų nevyriausybinių paramos organizacijų sąveikos stichinės nelaimės padarinius bent sąlyginai pavyko likviduoti. Kaip nurodoma katalikų žinių agentūros Asia News pranešimuose, šalyje jau funkcionuoja ligoninės ir mokyklos, pavyko atnaujinti netgi pakrančių verslą, daugiausia susijusį su žvejyba. Pastatyta daugiau nei 100 tūkstančių namų ir daugelis pabėgėlių turi prieglobstį, nors šios statybos lieka ir toliau prioritetu. Viena iš nelengvų atsikūrimo problemų yra žemės stygius, nes vyriausybė yra nustačiusi vadinamąją pakrantės buferio zoną, kurioje dėl saugumo sumetimų statybos yra uždraustos. Tie žmonės, kurie gyveno šiose apylinkėse, dabar priversti persikelti kitur, tačiau sklypo namui nėra gavę, todėl šimtai tūkstančių vis dar glaudžiasi perkeltųjų asmenų centruose. Caritas lėšomis Ceilono saloje kol kas pastatyta tik 6,5 tūkst. namų, apie ketvirtadalį iš suplanuotų, nes laukiama, kol vyriausybė išskirs sklypus statyboms. Humanitarinės organizacijos yra pastebėjusios, jog Šri Lankos vyriausybė siūlo pakrančių žvejams namus gana nepatogioje vietoje, toli nuo jūros. Baiminamasi, kad vyriausybė cunamio nusiaubtose pakrančių vietose nebenori, jog būtų atnaujintas žvejybos verslas ir čia sugrįžtų vietiniai gyventojai. Yra sumanymų kurie randa šalininkų valdančiuose sluoksniuose pabėgėlių sukauptas lėšas skirti naujų poilsiaviečių statybai pakrantėse, kurios neštų didesnį pelną dėl gausių Vakarų turistų. Caritas šiems planams priešinasi, nes tai būtų vietinių bendruomenių struktūrų suardymas su jų tradiciniu žvejybos verslu. Tailando gyventojams išliko baimės jausmas Apie panašaus konflikto atvejį tarp vietinių žvejų ir besiplėtojančio turizmo verslo kitoje cunamio nusiaubtoje Pietų Azijos šalyje Tailande per gruodžio 21 dienos spaudos konferenciją Vatikane papasakojo Caritas Internationalis vadovas D.Vieno. Jis sakė, kad Puketo provincijoje vietos žvejams taip pat iškilęs pavojus būti išstumtiems iš pakrantės, nes viešbučiai plečia savo instaliacijas, norėdami patraukti turtingus užsienio poilsiautojus. Vienas vietinio Caritas aktyvus narys katalikų kunigas ėmėsi ginti žvejų interesus netgi Puketo teisme, ir tai padarė didelį įspūdį apylinkės gyventojams. Vietiniai žvejai sako, kad jie nėra nusistatę prieš turizmo verslą, kuris ir jiems neša naudą, nes padeda palaikyti jų produkcijos stabilias kainas. Tačiau reikia išsaugoti pusiausvyrą tarp poilsio industrijos ir vietinių bendruomenių tradicinių amatų, kurios taip pat nusipelno paramos. Už Caritas lėšas Tailando pakrančių žvejams yra nuperkamos naujos valtys, varikliai jų laiveliams ir kita cunamio sunaikinta įranga. Tačiau neturtingų žvejų teisių gynimas yra ne mažiau svarbus nei namų statymas ar aprūpinimas naujomis valtimis, sakė D.Vieno. Tailando gyventojai, praėjus dvylikai mėnesių nuo cunamio bangų padarytų griovimų, taip pat palaipsniui sugrįžta į normalų gyvenimą: žvejai naujomis valtimis ir laivais plaukia į vandenyną, šeimos apsigyvena pastatytuose namuose, jų vaikai lanko naujas mokyklas. Surat Tani diecezijos, labiausiai pažeistos cunamio, vyskupas Jozefas Pratanas Sridarunsilas sako, kad Puketo provincijos žmonėms parama buvo pradėta teikti tą lemtingą gruodžio 26 dieną ir tęsiasi iki šiol darnaus Tailando episkopato ir Caritas Internationalis bendradarbiavimo dėka. Pagal gaunamą informaciją, daugiau kaip 1600 šeimų Puketo ir Ranongo provincijose (apie 80 proc. nukentėjusių nuo cunamio) yra gavę paramą, kaip buvo suplanuota. Namai Caritas lėšomis statomi aktyviai bendradarbiaujant su valstybės ekspertais. Pastoraciniai centrai laikinai buvo tapę švietimo, žmonių, ypač moterų, profesinio mokymo centrais, taip pat suaukotų gėrybių paskirstymo įstaigomis. Dabar svarbiausias tikslas padėti žmonėms atgauti gyvenimo orumą, psichologinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą, sakė Surat Tani vyskupas. Tai yra nelengva, nes nuo patirto sukrėtimo daugelis žmonių yra apimti nuolatinės naujų cunamių baimės. Kai kurie iš jų iki šiol laiko sukrautus lagaminus ir parengtus kelionei automobilius, kad tuoj pat galėtų išvykti, jeigu kiltų naujos audros bangos. Pagerbimas Dievo Motinos šventovėje Gausiai paminėti cunamio katastrofos metinių tikintieji gruodžio 26 dieną rinkosi į Vailankanio Švč. Mergelės Marijos Ligonių sveikatos šventovę, esančią Indijos Tamil Nadu valstijoje. Ši didžiausia pakrantėje Indijos Dievo Motinos šventovė (joje kasmet apsilanko iki 20 milijonų maldininkų), dar vadinama Rytų Lurdu, prieš metus tą įsimintiną dieną buvo kaip tik atsidūrusi cunamio audros apsuptyje. Nors pati šventovė per stebuklą beveik liko nepaliesta, tačiau Valankanio miestelyje staiga įsiveržęs vandens srautas nusinešė beveik 1000 žmonių gyvybių, tarp kurių buvo šimtai maldininkų. Visoje Tamil Nadu valstijoje dėl cunamio žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o visoje Indijoje žuvusiųjų skaičius siekia 16 tūkstančių. Tuomet jau pradėję gesti žuvusiųjų kūnai buvo savanorių skubiai surinkti iš Vailankanio gatvių ir, kiekvieną jų nufotografavus, kad būtų galima atpažinti, buvo palaidoti ekskavatorių iškastame didžiuliame kape netoli Dievo Motinos šventovės. Dabar žuvusiesiems atminti toje jų palaidojimo vietoje iškilo didžiulis 25 metrų aukščio bokštas, kurį per cunamio metinių minėjimą iškilmingai palaimino vietinės Tandžavuro diecezijos vyskupas Devadasas Ambrozas Mariadosas. Didžiulėje gedulingoje procesijoje kartu su dešimtimis tūkstančių katalikų maldininkų, atvykusių iš visos Indijos pagerbti žuvusiųjų, ėjo tradiciniais drabužiais apsirengę vietos indusai ir musulmonai. Vyskupą D.Mariadosą lydėjo vyriausi šių tikybų dvasininkai. Tegul šis bokštas būna nuolatinis kvietimas melstis už mirusiuosius, kalbėjo laimindamas paminklą katalikų ganytojas. Kadangi apeigos buvo tarpreliginio pobūdžio, jose buvo skaitomos ir indusų bei musulmonų šventraščių ištraukos. Nors bokštas buvo pastatytas katalikų lėšomis, tačiau tai bus memorialas visoms cunamio aukoms, ne vien katalikams, sakė Vailankanio Dievo Motinos bazilikos rektorius kunigas P.Ksaveras. Taip bendra nelaimė dar labiau suartino skirtingų tikybų Indijos, ir ne tik jos, žmones.
© 2006 XXI amžius |
