Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Atodangose“ – prieškario kaimo žmonių likimai

Rūta JONUŠKIENĖ

Utenos kultūros centro Žaliaduonių teatro artistai po spaktaklio „Atodangos“ (pagal Ričardo Kalyčio romaną „Verksmo vieta“) premjeros

Utenos kultūros centro Žaliaduonių teatras vėl pakvietė uteniškius į spektaklio „Atodangos“ (Ričardo Kalyčio romano „Verksmo vieta“ motyvais) premjerą. Aukštaičių uteniškių tarme suvaidintas spektaklis, pasakojantis apie prieškario Lietuvos kaimą ir jo žmones, dar kartą atsigręžė į savojo krašto autorių kūrybą ir žmones.

Ieško savojo krašto „deimančiukų“

Žaliaduonių teatras garsus tuo, kad niekada nesirenka žinomų ar jau „nuvaidintų“ autorių, bet visada ieško savojo, vaižgantiškai tariant, deimančiuko. Taip teatro režisierė Alma Eigerdienė beveik kasmet parengia vis naujas inscenizacijas, iš kurių ir susideda unikalus ir nepakartojamas teatro repertuaras. Režisierei rūpi kraštiečių kūryba, savojo Utenos krašto žmonės ir istorija.

Kartu su Regina Lumpickiene atsigręžusi į Antano Miškinio kūrybą „Žaliaduonių gegužėje“, režisierė dar kartą subtiliai prisilietė prie šio kūrėjo prozos „Sugrįžime į Juknėnus“. Kruopščiai ir kūrybiškai dirbta ir prie Prano Daunio („Augo girioj ąžuolėlis“), ir prie Kazimiero Čiplio-Vijūno („Maušos karčema“ ir „Dalia dalužė“), ir prie Petro Panavo „Daumanto“. O kur dar Utenos ir Lietuvos istorijos atšvaitai Jauniaus Kulnio „Utenyje“, be to, iš svečių šalių parsivežtos ar iš užsienio kalbų verstos originalios pjesės „Pirmadienį viskas kitaip“, „Karalaitė ant žirnio“, „Paukščiagalvis“, „Luiza, grįžk namo“ , „Tėvo kalba“ ar pačios režisierės sukurta pjesė „Bežiedės vasaros pūkelis“...

Romano idėjos sutelktos šeimos istorijoje

Kaip gimė „Atodangos“? Pasak A.Eigerdienės, prieš dešimt metų knygynuose pasirodė R.Kalyčio romanas „Verksmo vieta“, kuris buvo įvertintas literatūrine Žemaitės premija.

„Mielas žmogau, tu, kuris nubudai prie Vyžuonos ir Utenėlės, kuris palikai čia savo pėdas dulkėtuose keliuose ir moliuotose keliūtose, tu neberasi vieškelio, vedančio į mano pasakų gimtąjį sodžių...“ – rašė R.Kalytis. Romano puslapiuose pasakojama ištisa kaimo ir jo žmonių istorija, jų likimai, džiaugsmai ir rūpesčiai.

Apie „Verksmo vietą“ A.Eigerdienė ne kartą diskutavo ir kalbėjosi su „Utenio“ redaktoriumi Donatu Čepuku, kuris ir pasiūlė režisierei imtis perkelti romano veiksmą į teatro sceną. Tačiau kūrinys pasirodė esąs labiau tinkamas kinematografinei nei sceninei inscenizacijai. Teko daug ką keisti, konkretinti, atsisakyti kai kurių veikėjų, visą veiksmą ir pagrindines romano idėjas koncentruojant vienos šeimos gyvenimo istorijoje. A.Eigerdienė stengėsi istoriškai kuo teisingiau priartėti prie kūrinyje vaizduojamų 1939 metų įvykių, todėl nemažai laiko praleido Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, sklaidydama to laikotarpio laikraščių komplektus. Senų leidinių paskolino ir Utenos kraštotyros muziejus, mielai konsultavo Balys Juodzevičius. Režisierei didžiausią nuostabą kėlė tai, kad jokiuose straipsniuose nebuvo kalbama apie pavojų iš Rusijos pusės – bijota tik iš Vokietijos kylančio karo grėsmės.

Atidengta kūrinio esmė

Kadangi romane „Verksmo vieta“, pasak režisierės, visas grožis atsispindi veikėjų mintyse ir vidiniuose monologuose, perkelti veiksmą į sceną nebuvo lengva. A.Eigerdienei labiausiai ramybės nedavė Vėlinių ir tėvo ligos scenos, kurios gražiai atspindėtos spektaklyje. Nusakyti istorinę aplinką bei ore tvyrančių įvykių nuojautas padėjo sumaniai įkomponuotos Kauno radiofono žinios (jas įtaigiai skaito Romualdas Valančiūnas).

Spektaklis pavadintas „Atodangos“ todėl, kad romanas apima daug veikėjų ir įvykių, o spektaklyje atidengta tik tiek, kiek buvo įmanoma. Tačiau tai, kas liko literatūros kūrinio kloduose, galima rasti skaitant romaną, o spektaklyje žavi įtaigi vaidyba ir autentiškai skambanti uteniškių tarmė. Puikiai vaidina visas gabių artistų ansamblis -Valentinas Eismantas, Vida Kairienė, Rolandas Glasinskas, Daiva Streikutė, Vidas Rakauskas, Nijolė Aglinskaitė, Algirdas ir Algis Barčiai ir kiti. Dailininkė Falmira Sinicienė sukūrė taupią, tačiau labai iškalbingą scenografiją, kurią, kaip ir veikėjų jausmus ir nuotaiką, padėjo sukurti Arūno Paškevičiaus parinkta muzika ir Rimanto Šeduikio apšvietimas.

Spektaklyje skambės dainos

Spektaklio „Atodangos“ gyvenimas scenoje dar tik prasideda, o, kaip žinia, dviejų vienodų spektaklių nebūna. Žaliaduonių teatro artistas V.Rakauskas tikino, kad spektaklyje dar turėtų suskambėti daina, nes uteniškiai – dainingų ir poetiškų sielų žmonės. Juk prieškariu kiekviename kaime buvo savų dainininkų...

„Kol gimsta spektaklis, artistai visai atsisako savo laisvalaikio. Scena ne visada laisva repeticijoms, todėl tenka dirbti iki išnaktų. Džiaugiuosi, kad suprantame vieni kitus“, – sako teatro režisierė A.Eigerdienė ir priduria, kad spektaklio nebūtų be teatru nuolat besirūpinančio Utenos kultūros centro direktoriaus Algirdo Palskio. Jis ir laiškus romano autoriui rašė, ir rūpinosi daugeliu organizacinių dalykų. O štai Utenos apskrities viršininko administracija Žaliaduonių teatrui, už Petro Panavo dramos „Daumantas“ inscenizaciją iš respublikinės meno mėgėjų teatrų šventės-konkurso „Atspindžiai“ parvežusiam į Uteną „Aukso paukštės“ apdovanojimą, jokios paramos nesuteikė...

Utena

Adolfo SINKEVIČIAUS nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“