Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Choras – tarsi viena šeima

Dr. Aldona Kačerauskienė

Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras turi gražią ir prasmingą tradiciją: antrąją šv.Kalėdų dieną koncertuoja kaimo žmonėms. Nors daugelio choristų namuose dar tebesisvečiuoja šventėms suvažiavę vaikai ir vaikaičiai, nors dar pilni šaldytuvai skaniausių valgių, choristai paklūsta pareigai ir leidžiasi į tolimesnes ir artimesnes keliones. 2002 metų antrąją Kalėdų dieną choras lankėsi Bagaslaviškyje, 2003-iųjų – Kernavėje, 2004-ųjų – Dieveniškėse ir Norviliškėse; šiemet vėl buvo maloniai priimtas Dieveniškių Švč.M.Marijos Rožančinės ir Norviliškių Švč.M.Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčių klebono kun. Domo Valančiausko kvietimu.

Mus, kaip ir pernai, pasitiko šilta, jauki, puošniomis Kalėdų eglutėmis ir spalvingomis girliandų lempelėmis išdabinta Dieveniškių bažnyčia. Pro vitražais papuoštus langus retkarčiais švystelėdavo neaukštai tepakilusi žiemos saulė, ir šventiškumo, bendrystės, jaukumo įspūdis dar labiau sustiprėdavo. Choras giedojo per abejas šv. Mišias. Pirmosios buvo skirtos valstybine kalba nekalbantiems žmonėms, antrosios – kalbantiems ar bent suprantantiems lietuviškai. Po pirmųjų šv. Mišių nedaug kas išsiskubino namo, liko laukti pažadėto koncerto. Tie, kurie pasiliko, nenusivylė.

Pasibaigus antrosioms šv.Mišioms, choras susigrupavo prie didžiojo altoriaus. Inteligentiški, gražiai apsirengę žmonės bemat pakluso choro meno vadovo Vytauto Versecko rankų mostams, ir visa bažnyčia prisipildė šventinių garsų. Suskambo lietuvių ir užsienio kompozitorių sukurtos kalėdinės giesmės „O Betliejau“, „Šventą palaimintą naktį“, „Atsiskubino Betliejun“, taip pat „Kur bėga Šešupė“ „Jaunimo giesmė“(ž. Maironio, muz. J.Naujalio). Choras pasveikino parapijiečius šv.Kalėdų proga, palinkėjo gerų, laimingų ateinančių metų. Pietryčių Lietuvoje, kur, geriausiu atveju, lietuviškai kalba tik pusė gyventojų, valstybinės kalbos žodžiai turi itin svarbią prasmę. Juos išgirdo ir įsidėmėjo daug Dieveniškių žmonių – juk bažnyčia buvo pilnutėlė. Tarp gausybės parapijiečių pamaldose dalyvavo ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius su šeima.

Atokvėpio valandėlė buvo trumpa. Nuoširdaus klebono pakviesti prie vaišių stalo, choristai ilgai neužsisėdėjo. Ir vėl baltu žiemos keliu rieda didelis autobusas. Tik dar ne į Vilnių. Pasukome į šiaurės rytus nuo Dieveniškių, kur už dvylikos kilometrų sniego pataluose paskendęs Norviliškių kaimas, kurį ne per seniausiai pusiau padalijo tvora, ženklinanti Baltarusijos sieną. Tik per didžiąsias šventes leidžiama šį aptvarą be leidimo įveikti. Laimė, bažnyčia ir kapinės liko „šioje pusėje“. Mus pasitinka tarsi romantiškoje fotografijoje sustingusios aukštos lieknos pušys, augančios čia pat, šventoriuje, palinkusios nuo baltų sniego kepurių. Nė mažiausio vėjelio. Apsnigta kapinių tvora, antkapiniai paminklai. Ir nebežinai – čia sapnas ar tikrovė... Tikrovė: prie didžiųjų bažnyčios durų mindžiukuoja keletas vyrų, iš bažnyčios girdisi moterų giedojimas. Netrukus mus vėl nustebina Kalėdų puošmenos, jaukumas, sakralinė erdvė. Klebonas aukoja šv. Mišias lotynų kalba, choras jam talkina galingu giedojimu. Pasibaigus pamaldoms, choras vėl išsirikiuoja prieš didįjį altorių, vėl atlieka neilgą koncertėlį, vėl skamba lietuviškas žodis. Tikimės, kad jį suprato dauguma pamaldų dalyvių. Tik choristams lietuviškai padėkoti jau nebebuvo kam. Pernai prisistačiusi lietuve ir gražiai lietuviškai kalbėjusi senyva moteris jau iškeliavo į Amžinybę. Be jos, pernai Norviliškėse valstybine kalba niekas nebekalbėjo. Supratome ir vietine, jų kasdienine kalba pasakytus nuoširdžius padėkos žodžius.

Drįstame prognozuoti, kad netrukus šis nuošalus Šalčininkų rajono Norviliškių kaimelis bus gerai žinomas Lietuvoje. Čia sparčiai atstatomas svarbus architektūros paminklas, buvęs vienuolynas (1745 m.) ir varpinė (XIX a.). Darbai nenutrūksta net per šventes. Atstatytas paminklas turės kultūrinę paskirtį. Kokią, dar nėra visai aišku. 1900-1915 metais vienuolyne veikė mergaičių pensionas.

Norviliškių įspūdžiais straipsnio užbaigti dar nesinorėtų. 2004-ieji Lietuvos mokslų akademijos mišriam chorui buvo jubiliejiniai – atšvesta 35-erių metų veiklos sukaktis. Paprašėme valdybos pirmininką Vilių Maslauską šį tą prisiminti iš praeities. Jis pasakojo: „Kūrybos pradžioje ir dabar pusė žmonių buvo ir yra Mokslų akademijos institutų darbuotojai, kita pusė – Vilniaus inteligentija: inžinieriai, gydytojai, mokytojai. Visi jie yra patriotiškai nusiteikę. Sovietmečiu jautėsi ryški rezistencinė dvasia. „Privalomą“ dainą buvo būtina turėti. Vadovas, kaip įprasta, pasirinkdavo kūrinį apie Leniną, būtinai sukurtą kokio nors žymaus kompozitoriaus. Tai buvo tarsi „kepurė“, po kuria tilpo tai, ko mes norėjome... Atmintyje gyvi 1991-ųjų sausio įvykių vaizdai... Mums buvo kilęs noras pagiedoti Sporto rūmuose prie žuvusiųjų karstų. Pavyko prasibrauti pro tarnybinį įėjimą. Laidotuvių organizatoriai apsidžiaugė mūsų pasiūlymu. Kažkuris choras, matyt, pabūgęs neaiškios situacijos, buvo atsisakęs atvykti. Šv. Mišias aukojo kun. Algimantas Keina, mes giedojome... Per porą valandų susirinkome“.

Ką reiškia šis choras paprastam dalyviui? Pakalbinau Teresę, dainuojančią jau septynioliktus metus. Ji pasakojo: „Į repeticijas renkamės du kartus per savaitę, repetuojame po dvi valandas. Tačiau šio laiko negaila. Susigyvenome, jaučiamės kaip viena šeima. Vieni su kitais bendraujame, į paskutinę šios žemės kelionę giesmėmis padedame palydėti choristų artimuosius. Daug keliaujame. Kartu su choru teko daug kur lankytis. Koncertavome Vatikane, Švedijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje... Gera mums kartu būti – esame žmonės, išpažįstantys tas pačias vertybes. Džiaugiuos, kad klausytojams mūsų daina suteikia džiaugsmo“.

Choro veiklos naujieji metai prasideda Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje. Paskui maršrutai driekiasi per visą Lietuvą lankant mažesnes ir didesnes parapijas, kurių žmonės nėra išlepinti prasmingų kultūrinių renginių. Keliones finansuoja Cingų fondas.

Linkime Lietuvos mokslų akademijos mišriam chorui skambių balsų, asmeninės laimės ir Dievo globos.

Vilnius-Dieveniškės-Norviliškės

© 2006 „XXI amžius“