|
Vilniui, Lietuvai ir Europai
Jau kelintą kartą pasigėrėdama skaitau istorikės Genovaitės Gustaitės įvadą Broniaus Leonavičiaus albumui Vilniaus legendos (2005). Gėrėtis tikrai yra kuo. Be abejo, nepaprasti yra autorės erudicija, Vilniaus miesto pažinimas ir gilus suvokimas, įsiklausymas, įsižiūrėjimas, įsijautimas į jį ir net legendinę, mitinę senovę ir dabartį. Tokio įvado negalėtų parašyti žmogus, gyvybiškai nesusijęs su savo tauta, su valstybe, jos kultūra. Neparašytų žmogus ne iš kūrybinio elito, autorius be dvasinio įsišaknijimo žavingų legendų ir sudėtingos realybės mieste, be ištikimybės Vilniui ir laimėje ar nelaimėse ar negalvojantis apie sostinės gyventojus, jos svečius iš kitų kraštų.
Autorei, matyt, seniai rūpi, kas čia, šiame sename mieste, yra buvę, koks jis buvo, koks yra dabar ir koks bus ateityje. Neabejoju, kad toks autorės veržlumas studijuoti įvairius šaltinius, graibstyti visa, ką randa gero, liudijančio Vilniaus kilmę, augimą, brendimą, reikšmę mums ir anaiptol ne tik Lietuvai, yra ir didelės pilietinės bei patriotinės brandos požymis. Tekstas įkrautas išmintimi ir pulsuoja jausmo gyvybingumu. Juntamas autorės noras (besujungiantis su mano troškimu), kad įvadas neliktų širdies gelmių balsu tyruose ir kad kruopštus talentingas dailininko žodis linijomis, figūromis, spalvomis ir visu kuo, kaip susižavėjimo Vilniumi, jo grožiu išraiška, kaip tauri įdvasinto meno atnaša sostinės dabarčiai bei ateičiai, neliktų nepastebėti dabartiniame mūsų gyvenimo gerokai turgiškame šurmulyje.
Įvadas gerai kimba į atmintį, nes turi aiškų planą, nuoseklų temos bei potemių išdėstymą. Svarbi yra ir tartum pakopomis kylanti analitinė mintis, stebėtinai drausminga minčių eiga ir logika, jų sąryšis, kartu paprastumas ir aiškumas. Visas įvadas, kiekviena jo pastraipa turiningo, nuoširdaus, pagarbaus svarstymo, kalbėjimo, mokslinio įžvalgumo, taktiško, tačiau tvirto reiklumo įtaigus pavyzdys.
Šis keliolikos puslapių, bet labai talpus įvadas yra ne tik būrio įžymių Vilniaus patriotų (ne vien lietuvių, bet ir lenkų, rusų, vokiečių, žydų), jo poetų, jo legendų tyrėjų darbų apžvalga, primarginta rinktinių citatų iš miestą šlovinančių raštų. Drįstu sakyti, jog tai ir puiki Vilniaus legendų mažoji studija, atlikta pačios autorės. G.Gustaitė ne tik iškelia mūsiškių legendų ar mitų savitumą, įžvelgia jų dorovines ir kitas prasmes, bet ir lygindama įtraukia jas į tarptautinį legendinių laikų kontekstą, kuriame jos puikiausiai tinka.
Ne vien šį G.Gustaitės rašinį esu skaičiusi, esu girdėjusi ir keletą jos pranešimų bažnyčiose ar šiaip salėse. Visi jie leidžia daryti išvadą apie autorės besąlygišką atsidavimą tam, ką ji užsibrėžia. Ir padaro (ištiria, išaiškina, parašo) ne bet kaip, o su užmoju, su mokslininkės nuovoka, su gana aristokratiškos rašytojos įgūdžiais. Be to, ši autorė turi geriausių bitės ar skruzdės savybių, nedarančių gėdos nė žmogui, mokslininkui, kultūros ar mokslo populiarintojui. Ir dar viena dorybė puošia šią Vilniaus bitę darbininkę: jos žodžiai nesiskiria nuo darbų. G.Gustaitė dirba su jos metams pavydėtina jaunatviška energija ir sparta. Dirba, kad kitaip, atrodo, negali. Dirba nesigirdama: tyliai ir nuolatos.
Manau, kad Vilniaus legendas, taigi ir G.Gustaitės įvadą, kažkas akylas turėtų pastebėti (jau pastebėjo prof. V.Zaborskaitė) ir pasirūpinti, kad šis albumas daugeliui taptų tuo, kuo jis yra jo autoriams: meilės savo sostinei, savo tėvynei subrendusiu vaisiumi, tinkamu gaivinti pilietiškumui, ypač pravartų stiprinti jaunimo patriotiniam susipratimui.
Albumas Vilniaus legendos, išleistas keliomis kalbomis, tiktų visur, kur galima rasti progų populiarinti to vertą savo sostinę. Tačiau pirmiausia jis gali tapti pačių lietuvių vertybe, įdomių žinių šaltiniu ekskursijų į Vilnių organizuotojams, istorijos mokytojams, tautosakininkams ir, savaime suprantama, patiems vilniškiams, nuo paprasto savo kultūrai ir miestui neabejingo piliečio iki valstybės vairuotojo. Toks ir yra šios anotacijos tikslas paraginti įsigyti, bent pasiskolinti gerą daiktą ir jo grožiu pasidžiaugti, praturtėti, o galbūt ir atsigauti bei sustiprėti.
Elena SKAUDVILAITĖ
© 2006 XXI amžius
|