|
Ką mums lems Naujieji 2006 metai
Kai Lietuvos radijas, Naujųjų 2006 metų proga sveikino mus dainele Hepi njū jier, o lietuviškos nulietuviškėjusios televizijos linksmino visokiausiais šou (Baltijos TV ar 5 kanalas netgi rusiškais koncertais ir filmais), jautėmės, kad patekome ne tiek į turtingąją Europą, kiek į plačiąją Euraziją, kuriamą naujosios imperijos iniciatorių ir ideologų. Žiūrėdamas lietuviškųjų televizijų programas stebiesi, kaip ši žiniasklaida politikos (politikų) pagalba tampa akiplėšišku ir įžūliu (nebijokime taip ją įvardyti) verslu, besigviešiančiu į lietuvišką savimonę ir siekiančiu ją sutrypti, iškreipti ir pagaliau sunaikinti. Didžiuoju verslu tapusi šou televizija verčia grynuosius verslininkus dėti į ją didžiulius pinigus tūkstančius litų kainuoja ne valandos trukmės kokio nors verslo reklama, bet kelių sekundžių reklama. Šimtai tūkstančių ir milijonai litų (dolerių, eurų ar pan.) tokiu įžūliu būdu išreikalautų sumų panaudojami šou programų, kvailinančių Lietuvos visuomenę, dalyvių ir kūrėjų tūkstantiniams honorarams atlyginti. Honorarai tuo didesni, kuo geriau surežisuojamos laidos, kuo geresnį reitingą jos turi, kuo geresniu laiku jos transliuojamos. Ir kuo mažiau jose lietuviškumo. Nutautėjusios žiniasklaidos svarbiausiu darbo kriterijumi tampa principinis neprincipingumas. Tokie yra nenumaldomi didžiojo biznio, t.y. nulietuvėjujusių televizijos laidų, linksminančių vidutinį Lietuvos pilietį ne tik Naujųjų metų naktį, bet ir visus metus, dėsniai! Taip žodžio laisvė tampa sąmonės vergyste.
O politikai, irgi gaudami solidžius honorarus, laimina šitokius mus visus linksminančios žiniasklaidos įstatymus. Taip nuo televizijos žvaigždžių darbo principų neatsilieka ir lietuviškosios politikos žvaigždės. Toks žiniasklaidininkų ir politikų darbo pobūdžio panašumas atsiranda dėl abiem jiems vienodo bruožo: jie yra monopolistai savo darbo srityje, t.y. televizijos šou kūrime ar įstatymų leidyboje. Todėl ar galima stebėtis, kai Seimo nariai per pusvalandį, visiškai nepaisydami kvailos visuomenės, priima sau naudingą įstatymą beveik dvigubai padidina savo atlyginimus, o jau metus nenutylantį visuomenės reikalavimą (kai buvo surinkta net 1500 parašų) vėl atidaryti visuomenei KGB archyvus daugiau kaip metai net nesugeba pradėti svarstyti. (Nepriklausomoji žiniasklaida, skatindama visuomenėje dėmesį tik skandalams, pramogoms ir tuščiam laiko leidimui, užglaisto naujiesiems politikams nemėgstamas temas.) Normalioje demokratinėje visuomenėje tokie nuo visuomenės tiesą slepiantys įstatymdaviai būtų bemat nušluoti. Ar ne todėl, skambant valdiškiems patikinimams apie gerėjantį gyvenimą visuomenėje, nedingsta nepasitenkinimas esama ekonomine padėtimi ir politine struktūra? To pasekmė milžiniška emigracija, peržengusi visas protingumo ribas (net nuo žiaurios okupantų tironijos nebuvo tiek pabėgusių Lietuvos piliečių taip paslėpta forma vykdomas Suslovo planas palikti Lietuvą be lietuvių), ir visiškas politinių partijų ir politinio gyvenimo ignoravimas iš visuomenės pusės. Valdančiajai ekskomunistinei nomenklatūrai toks visuomenės abejingumas politikai labai naudingas tariama demokratija leido jai įsitvirtinti valdžioje, nuo dalyvavimo politinio gyvenimo svarstymuose atitraukti ne tik visuomenę, bet ir Atgimimo metu Sąjūdžio suaktyvintą visuomenės dalį. Taigi turime demokratiją, kuri ir tai vienas didžiausių mūsų atkurtosios nepriklausomybės paradoksų tam tikrais atžvilgiais, kaip sako kai kurie mūsų politologai, atrodo bjauriau net už atvirą diktatūrą: juk vietoj okupacijos metais aukščiau visuomenės pastatytos kompartijos demokratijos būdu buvo įtvirtintas nuo visuomenės nepriklausomų grupuočių valdymas. Vietoj tada kolaborantams į pagalbą iš Rusijos atsiųstų antrųjų sekretorių dabar patys išrenkame ar populiariausiais laikome nelietuviškas pavardes turinčius naujuosius politikus ir jų sukurtas partijas.
Didysis verslas šou televizija savo verslo srityje jau seniai pralenkęs grynąjį verslą: jeigu pastarasis verda tik savo sultyse ir yra apėmęs geriausiu atveju tik tuo verslu suinteresuotą visuomenės dalį, tai televizininkai dirba siekdami visą visuomenę palenkti į savo pusę. Ir tam jie pasiekia ir didžiausius pelnus, ir didžiausią naudą, ir didžiausią efektyvumą. Ieškodama didžiausios naudos, didžiausio pelno ir efektyvumo, žiniasklaida (čia turima galvoje visus mus, ypač jaunesniąją televizijos žiūrovų auditorijos dalį persmelkiančią televiziją), tampa beveidė idėjiniu atžvilgiu, visada plaukianti ten, kur pasiekia minėtus savo, kaip didžiojo verslo, tikslus. Tautiškumas teležiniasklaidoje (o ir spaudoje) tampa visiškai nereikalingu dalyku, nes jis pelno neneša. Dar labiau, jis tampa atgyvena, netgi pašaipos objektu. Todėl taip pamirštami mūsų valstybės kūrėjai ir gynėjai, pamirštami ir ignoruojami, o dažnai ir pajuokiami svarbieji tautos gyvenimo įvykiai, didvyriai. Naujųjų politikų ir naujųjų žiniasklaidininkų pagalba vykdomas tautos vertybių genocidas duoda dešimteriopą naudą buvusiems komunistiniams nomenklatūrininkams: tauta į valdžios postus jau daugelį metų renka daugumą buvusių kolaborantų, vietoj to, kad jie susilauktų pelnyto visuomenės pasmerkimo. Vienintelis jų tikslas kaip galint daugiau tautos uždirbto turto susigrobti į savo ir komunistinių-kagėbistinių grupuočių rankas. Dar daugiau, savo sukurtais neva teisinės valstybės įstatymais (kaip KGB archyvų paslėpimas nuo visuomenės, KGB, NKVD, MGB, MVD teroristų ir jų artimiausiųjų pagalbininkų agentų reabilitavimas ir paslėpimas nuo visuomenės akių, šių tautos engėjų ir komunistinės valdžios kolaborantų aprūpinimas valstybinėmis pensijomis) rodo, kad mūsų nepriklausomybė ir demokratija panaudojama artėjančiai resovietizacijai ir netgi naujai diktatūros formai. Jeigu visuomenė nesuras būdo sustabdyti pavojingiems naujųjų gelbėtojų kėslams, mums gresia pavojus netekti savo iškovotos nepriklausomybės.
Tokiems svarbiems darbams turi būti pasirengusi ne tik Lietuvos brandžioji visuomenė, bet ir katalikų bendruomenė. Juk mes esame Lietuva, mes esame Lietuvos piliečiai, mes esame savo iškovotos nepriklausomybės vaikai!
© 2006 XXI amžius
|