|
Ar Sokratas mirtų antrą kartą?
Valstybėje įsivyrauja nuostata teisinga yra tai,
kas naudinga ir tikslas pateisina bet kokias priemones
Prof. Arimantas Dumčius,
Seimo opozicijos narys
IV a. pabaigoje prieš Kristaus gimimą Sokratas už nepriklausomas
pažiūras ir bekompromisį tiesos siekį buvo nuteistas mirti ir, stebint
mokiniams, nusinuodijo. Jis liko ištikimas savo idealams gėriui,
grožiui ir tiesai. Jo oponentais buvo sofistikos, švietimo ir auklėjimo
filosofinės krypties Graikijoje, kūrėjai (gr. Sophistike gudravimo,
įtikinėjimo ir kalbos apgaulės menas). Diskusijose šie naudojo sofizmus
(gr. Sophisma prasimanymas, vingrybė) sąmoningai klaidingus,
apgaulingus samprotavimus, įrodinėdami, kad tik jie esą teisingi.
Kad laimėtų diskusijas, jie taikė įvairiausias manipuliacijas, iškreipdavo
ar nukreipdavo kita kryptimi oponento teiginius, iškeldavo jo fizinius
trūkumus bei pasitelkdavo į pagalbą visas gražbyliavimo ir retorikos
meno priemones. Sofistai dorovingumui, moralei neteikė pirmenybės
ir rėmėsi pragmatine tiesos samprata teisinga yra tai, kas naudinga.
Ar nepasuksime primityvios sofistikos keliu?
Viena šviesiausių Lietuvos Sąjūdžio idėjų buvo Sigito Gedos išsakytas linkėjimas šimtatūkstantiniame mitinge, kad atgimstanti demokratinė Lietuva taptų šiaurės Atėnais. Istorijos ironija yra beribė, nes dabar mūsų pačių pastangomis transformavomės į kažkokį politinį ir moralinį durnių laivą. Kaip Antikos laikais Atėnai, taip ir mes patiriame pirmąsias dvasinio ir politinio nuosmukio užuomazgas. Kirminas, nepastebimai įsimetęs į klasikinės demokratijos žiedą, pasireiškia destruktyviais filosofinės bei teisinės minties pavidalais, kaip požiūrio į tiesą ir pareigą iškreipimas. Šie užprogramuoja elgseną, kurią regime realiame gyvenime. Užuot visiškai susitelkę į esminius politinius tikslus ir rimtą darbą, energiją nukreipiame į tarpusavio vaidus ir savipriešą. Susiartinimo su visuomene akcijos neretai baigiasi ciniškomis, nesaikingomis ir be savigarbos klounadomis. Į šios klounados gretas taikosi ir šalies politinė kultūra. Juk turime pavyzdžių su kaupu ir apie tai byloja pastarojo meto skandalai. Negalime paneigti, kad sofizmus (demagogišką piliečių mulkinimą, gudravimą, įžūlų išsisukinėjimą nuo atsakomybės ir kitas manipuliacijas) pamėgo mūsų aukščiausia politinė ir administracinė vadovybė. Bet juk demokratija kaip ir žuvis genda nuo galvos. Girdime samprotavimų, kad norint pakeisti ką nors į gera Lietuvos švietime, sveikatos ir socialinėje apsaugoje, politikoje užtenka vien sulaukti, kol fiziškai išmirs senoji karta ir tada atsiradęs fiziologinis atotrūkis nuo sovietinio palikimo bus pagrindas atsirasti vakarietiškai visuomenei. Šis teiginys ne tik užgaulus vyresniosios kartos atžvilgiu, bet ir visiškai nepagrįstas. Jeigu deramai neišlaikomi moralės, viešojo elgesio ir socialinės gerovės kūrimo teisingumo principai (nuvertintas darbas!), tai kodėl jaunoji karta turėtų būti kitokia? Šiandien gal ir skaudama širdimi ji masiškai palieka savo tėvynę.
Priminus priešistorę, kyla retorinis klausimas ar lietuviškoji politika nepasuko graikų primityvios sofistikos keliu, vedančiu į greitą demokratijos nuosmukį? Ar turime pakankamai daug jos sekėjų?
Valdžia genda nuo galvos
Prisimenant rinkimus į Seimą, skamba istoriniai daugumiečių darbiečių pažadai iš esmės pagerinti gyvenimo lygį iš eilės jau pirmame, vienuoliktame ir šimtas vienuoliktame vyriausybės posėdžiuose. Pažado netesėjo. Įdomiausia, kad rinkėjai patikėjo gausiausiai pažadus nuskurdusiems rinkėjams dalijusiais šios partijos milijonieriais ir pasiturinčiųjų verslą turėjusiais parlamentarais, kurių partijoje yra du trečdaliai. Partijos arogantišką lyderį ūkio ministrą nuo pat darbo pradžios opozicija blokavo dėl neskaidraus konkurso skirstant ES investicijas. Vėliau Tarnybinės etikos komisija nustatė viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl jis diplomatiškai paliko postus Vyriausybėje ir Seime. Tebesitęsia neaiški istorija su jo aukštojo mokslo diplomu. Keista, kad visa tai nejaudina eilinių partijos narių arba jie yra bebalsiai prieš vienvaldį partijos pirmininką. Juk Darbo partijos frakcijoje yra nemažai išsilavinusių ir konstruktyviai dirbančių parlamentarų. Etikos pažeidimais apkaltintas partijos lyderis kažkodėl ir toliau lieka aukščiausiame politiniame poste. Darbiečių pažadai iki šiol nepateisina rinkėjų lūkesčių, tačiau partijos charizma, nors ir silpnėjanti, vis tik dar išlieka. Matyt, mūsų piliečius užliūliuoja atėję nauji politiniai veidai, sofistiniai jų pažadai, įtaiga, dovanėlės ir malonūs vaizdeliai. O gal jų lyderio, savo vaikino, intriga ir patrauklumas?
Naujo skandalo priežastimi tapo buvęs populiariausias Lietuvos žmogus dabartinės Vyriausybės Premjeras. Aukščiausią nominaciją jam galėtume įteikti už minties lankstumą, kai prieš pat Seimo rinkimus sakęs viena (Esu prieš koaliciją su Darbo partija), o po rinkimų jau kita kad nebūtinai rinkimų pažadai turį atitikti porinkiminius. Senokai savo kalbose jis visuomenei teigia, kad nuolat kylanti valstybės ir gyventojų gerovė, tačiau nukreipė mokesčių sistemos reformą taip, kad ji vėl gula ant paprastų mokesčių mokėtojų pečių, žlugdo išlikusį vidutinį verslą bei stiprina stambųjį kapitalą. Jo vadovaujama socialdemokratų partija, kurios paskirtis vykdyti kairiąją programą, tai atlieka nevisavertiškai, todėl partijos populiarumas ėmė mažėti. Savo gretose ji turi nemaža gabių Lietuvos socialdemokratų įkūrėjo Stepono Kairio vakarietiškos mąstysenos sekėjų. Kodėl jie tyli? Visiems akis bado dabartinės Premjero šeimos turtų įsigijimo ir jų gausinimo nepatikrinti faktai. Pasak Premjero, viską vykdžiusi jo žmona, jam asmeniškai nesikišant ir nedalyvaujant. Apie tai jis nieko nežinąs ir nenorįs žinoti. Tėvynės sąjungos pasiūlytos komisijos ir kitų komisijų nepripažįstąs. Kodėl ankstesnes pripažino? Premjeras renkasi klasikinę politinės gynybos formą radikalų puolimą. Pradžia prieš A. Kubilių jau padaryta, bet nesėkmingai.
Dabar jau kabinami ir kiti. Dėl vyriausybės stabilumo Premjeras įteiginėja Politinei tarybai nepalaikyti komisijos sudarymo. Vadinasi, komisijos bus sudaromos ne pagal Seimo Statutą, o kaip reikia didžiajai daugumai. Nutarta balsuoti Seime, nors kol kas įstatymas to nenumato. Čia būtų neteisinės politikos pavyzdys. Iš dviejų blogybių pasirenkama mažesnioji? Nieko panašaus. Pasirodo, darbiečiams pažadėta nauja ministerija, o gal dar kažkas. Štai kodėl lyderis pritilo. Tačiau kulminaciją sukėlė viešbučio savininkė, nutarusi pasikviesti nepriklausomus auditorius. Kam tada reikalinga Seimo komisija?
Kodėl taip pasikeitė politikos mohikanu vadinamas žymus valstybininkas ir politikas? Gal paveikė artimiausia aplinka ar per daug persiėmė Sokrato laikų etinio reliatyvizmo sofistine filosofija, neigiančia tikrovę, tiesą ir jos pažinimą? O gal vadovaujasi žinoma idėja, kad vsio zakonno...?
Moralė trukdo geriems darbams?
Naują ir sunkiai pralenkiamą žodinio gudragalviavimo ir išsisukinėjimų politikos kryptį sukūrė Vilniaus meras. Prieš jo argumentus šiandien tampa bejėgiai ne tik oponentai, bet ir teisėsauga. Jo teiginiuose pritaikoma minėta sofistų primityvios tiesos samprata teisinga yra tai, kas man naudinga. Šis politikas, matyt, pirmasis po Makiavelio rašytine forma atvirai išsakė tokias savo elgsenos vertybines nuostatas. Moralės principais vadovautis esą nėra praktiška ir išmintinga. Moralė naikinanti praktinę išmintį ir trukdanti atlikti gerus darbus. Nusipelniusiems ir aktyviems veikėjams nereikią didinti moralinės atsakomybės, nereikią kelti moralės kartelės. Jis kritikuoja Seimo komisijos ir atnaujinto teismo tyrimą dėl jo neteisėtų veiksmų. Stebina ir tai, kad didžioji dalis liberalcentristų pritaria partijos lyderio nuomonei ir surengė partijos valymą. Kas tai: liberalizmo doktrinos atmaina jo partijos veikloje, o gal Rubikono imperijos kūrimo imperatyvas?
Ar įsileisime visuomenės atstovus į teismus?
Pastaruoju metu nepasitikėjimas teismais labai išplito dėl jų uždarumo, visuomenės atstovavimo teisių apribojimo ir teismų procedūrinių funkcijų nevisaverčio vykdymo. Visuomenės, nevyriausybinių organizacijų nepasitenkinimas gesinamas dažniausiai, tų pačių teisės specialistų nuomone, pasitalkėjus pseudosociologinius tyrimus, kad mūsų pilietinė visuomenė nesubrendusi, nepakankamai aukštos kultūros, negerbianti įstatymų ir esanti pakanti korupcijai. Teigiam, kad įsileidus visuomeninius tarėjus ar prisiekusiųjų teismą, galų gale suteikus platesnes galimybes nukentėjusiems kreiptis į Konstitucinį Teismą, kilsiąs chaosas teismų sistemoje. Šio socialinio eksperimento Lietuvoje nederėtų vykdyti. Leiskite paklausti, kodėl mes leidžiame save nuvertinti? Juk daugelio pasaulio šalių teismuose dalyvauja visuomenės išrinkti ir pasitikėjimą turintys piliečiai, ir nė viena šalis dėl to nesugriuvo. Ten pasitikėjimas teismais yra didelis. Štai dar vienas mūsų iškreiptos sofistinės argumentacijos perlas.
Girdint nuolatinius dejavimus dėl žemos visuomenės teisinės kultūros, reikia priminti, kad kiekvienas save ginantis galvažudys geba įtikinamai suniekinti jam metamus kaltės įrodymus ir oriai tvirtina, kad prokuroras apie jo nusikaltimus vien kuria poeziją. Kiekvienas apsivogęs valdininkas ar etikai nusižengęs politikas, vengdamas atsakomybės, demonstruoja neįtikėtiną teisinių procedūrų išmanymą ir apgalvotais argumentais bei teisinio formalizmo triukais sugeba niekais paversti rimčiausius kaltinimus. Tad daugybė negatyvių pavyzdžių rodo, kad teisinę kultūrą visuomenė yra perėmusi. Todėl tikėtina, kad teisingumo siekianti ir racionaliai mąstanti išsilavinusi visuomenės dalis turi ne menkesnių gebėjimų suprasti teisinio proceso subtilybes ir yra pajėgi deleguoti visaverčius šio proceso dalyvius, kurie priimtų teisingą verdiktą.
Skaidrumas politikoje tampa tamsia dėme
Tai tik keli pavyzdžiai, kai politikai, valstybės pareigūnai ar institucijos neišlaiko klasikinių politinės elgsenos standartų. Skaidrumas politikoje tampa tamsia dėme. Kasdienėje politikų ir valstybininkų veikloje yra daugybė nemalonių pavyzdžių: tai ir įtakos paieška, naudojant neskaidrias priemones, nukrypstant nuo tiesos ir padorumo bei veikiant emocijas. Šiandien dažnai pastebimas radikalios sofistinės elgsenos variantas politinė demagogija, kai iškreipiama oponento mintis ir po to griaunama tai, ko jis nėra sakęs. Arba, išsisukinėjant nuo tiesaus atsakymo, be galo svarstomi klausimai, kurie su pagrindine tema neturi nieko bendra. Tai ypač būdinga politikų perbėgėlių veiklai, ieškant trumpalaikės, konjunktūrinės politinės naudos. Bet juk žmonės supranta, kas čia darosi.
Kas atsitiktų, jei prisikeltų koks lietuviškasis Sokratas? Pamatęs, kas darosi jo šiaurės Atėnuose, tikriausiai pageidautų antrą kartą savanoriškai mirti, nei pripažintų iškreiptas viešojo politinio gyvenimo taisykles ir įsigalėjusią nuostatą teisinga yra tai, kas naudinga, ir tikslas pateisina bet kokias priemones.
© 2006 XXI amžius
|