|
Socializmas ar demokratija? Istorija ir šiandiena
Tai beveik prieš metus parašyto straipsnio Socializmas ar demokratija tęsinys. Tuo metu vieni laikraščiai šį straipsnį spausdino, kiti dėl vienų ar kitų priežasčių jo atsisakė.
Šiandien iš valdančiosios koalicijos pusės, vos tiktai susidūrus su kritika iš dešinės, ar tai būtų kritika dėl šeimos vertybių griovimo, ar dėl nacionalinės valiutos (lito) naikinimo, ar dėl koalicijos vadų viešųjų bei privačiųjų interesų susikirtimo, neretai atsakoma, pačius dešiniuosius kaltinant fašizmu arba nacizmu. Kairiųjų stovykloje dešiniosios tautinės, krikščioniškosios arba konservatyvios politikos tapatinimas su šiais represiniais, autoritariniais režimais yra virtęs beveik nuolatine tendencija.
Publicistas Vilius Bražėnas gana taikliai pastebi, jog oficialus nacių partijos pavadinimas buvo Nacionalinė socialistų darbininkų partija. Šitoks žodžių nacionalinė ir socialistų atskyrimas gerokai patikslina supratimą apie šios partijos pobūdį, nes, juos jungiant, antrasis dėmuo dažnokai lieka nepastebėtas, ir tada susidaro prielaida visus jos bruožus ir veiksmus sieti su pirmuoju dėmeniu. Tačiau pabrėžiant, jog nacizmas rėmėsi ne tik nacionalizmu, bet ir socializmu, susidaro kitas įspūdis: taigi atsakomybė šiuo atveju tenka abiem pusėms iš kairės ir iš dešinės, o tada jau galima svarstyti kuri labiau darė įtaką destruktyviesiems šios politinės doktrinos ir praktikos bruožams. Kitos socialistinės partijos Rusijos socialdemokratų darbininkų (vėliau bolševikų, dar vėliau komunistų) partijos veikėjas Vladimiras Leninas turėjo savitą ir gana įdomų supratimą apie demokratiją: jis netgi skyrė demokratus nuo reformistų, pabrėždamas revoliucinį tikrosios, anot jo, demokratijos pobūdį. Kur nuvedė šios revoliucinės nuostatos, liudija visa likusi leninizmo, stalinizmo, maoizmo, trockizmo ir kitų panašių kairiųjų srovių istorija. Tačiau svarbiausia žodis demokratija Lenino žodyne puikiausiai derėjo su kita sąvoka: proletariato diktatūra, kuri vėliau pasirodė esanti viso labo valdančiosios partijos ir asmeniškai jos vadų diktatūra. Taigi sąsajos tarp šių srovių politinės praktikos ir hitlerinio nacizmo gerokai akivaizdesnės, negu, tarkime, tarp Adolfo Hitlerio ir Indijos nacionalinio kongreso lyderio, tarptautinės Nobelio taikos premijos laureato Mahatmos Gandžio, jau nekalbant apie XVIII-XIX amžių tautinius-demokratinius judėjimus ir ideologus, pradedant Johanu Gotfridu Herderiu ir baigiant Džiuzepe Madziniu, jo mokiniu ir bendravardžiu Džiuzepe Garibaldžiu, Lajošu Košutu; arba šiandieninius įvairių Europos šalių tautininkus nuo Žano Mari Le Peno, raginančio visų tautų patriotus vienytis, iki Filipo de Vinterio, Džanfranko Finio, Mogenso Kamrės.
Šiandieniniai parlamentiniai socialdemokratai Lietuvoje su savo koaliciniais partneriais, be abejo, laiko save demokratais. Prisimenant, jog ir V.Leninas pabrėžė demokratiją, tampa aišku, jog demokratijos sąvokai galima suteikti skirtingą vertybinį ir praktinį turinį. O jei taip, tada kyla klausimas: kokį turinį šiam žodžiui suteikia kairioji parlamentinė koalicija? Kas galėtų paneigti, kad lenininę, kažkurioje plotmėje persipinančią su diktatūra? Tokios fundamentalios demokratinės vertybės, kaip tikėjimo laisvė, Lietuvoje (kaip, deja, ir socialistų įtakon patekusioje Europoje) šiandien vis labiau virsta tiktai gražia svajone. Net Katalikų Bažnyčia, nepaisant oficialaus valstybės pripažinimo, šimtamečių tradicijų ir absoliučios daugumos tarp Lietuvos tikinčiųjų, susiduria su praktine diskriminacija, kai tiktai vienas ar kitas intelektualas, politikas ar visuomenės veikėjas išdrįsta pareikšti katalikišką poziciją tokiais klausimais, kaip abortai ar homoseksualizmas už tokios pozicijos reiškimą geriausiu atveju gresia marginalizacija, blogiausiu teisinės ir politinės sankcijos. O ką jau kalbėti apie prigimtinį lietuvių tikėjimą, kuriam netgi nesuteikiamas oficialus valstybės pripažinimas? Perėjus prie protestantų, galutinai tampa akivaizdu, jog situacija beveik nepasikeitė nuo pat sovietinės diktatūros laikų: vien už kitokią nuomonę šie žmonės buvo vadinami sektantais ir laikomi liaudies priešais. Panaši padėtis ir politinės laisvės lygmenyje: kitokios pažiūros, nei priimtina valdančiajai socialistinei daugumai, tampa nesuderinamos su saviraiškos laisve ir galimybėmis viename Vilniaus universiteto fakultete pasitaikė net keli atvejai, kuomet už opozicines pažiūras studentams buvo duota suprasti, kad aukštasis išsilavinimas jiems tapsiantis neprieinamas, netgi buvo keliskart pradanginti dokumentai, liudijantys sumokėtą mokestį už mokslą bei praktikos atlikimą, idant atsirastų formalus pretekstas šalinti iš universiteto. Kitame to paties universiteto fakultete pasitaikė dar įdomesnis kuriozas: šio fakulteto vadovui atėjo oficialus raštas iš vienos užsienio šalies ambasados, kad pas juos mokosi antisemitas, nors visas šio studento antisemitizmas apsiribojo populiaraus stereotipo, neva lietuviai žydšaudžių tauta, paneigimu. Šį paneigimą išsakęs vienam užsienio pareigūnui, studentas susilaukė persekiojimų, nuo kurių apsaugojo tik tai, kad fakulteto vadovui nepavyko identifikuoti kuris gi iš visų besimokančiųjų yra antisemitas.
Valdančioji dauguma uzurpuoja vis daugiau suverenių tautos galių, be referendumo spręsdama tokius klausimus, kaip Konstitucijos keitimas, nacionalinės valiutos atsisakymas, o koalicinės Vyriausybės vadovo kritika virto kone tabu, už kurio pažeidimą grasinama teismais. Vyriausybės kritika demokratinėje visuomenėje atrodytų savaime suprantamas dalykas, tačiau socialistinė demokratijos samprata kitokia. Tad kas toliau? Nelojalių partiečių šalinimas? Nauji rinkimų teisės apribojimai? Dar stipresnės represijos prieš kitaminčius? Apmaudu, kad socialistinę demokratijos sampratą perima ir kai kurie dešinieji: gal dėl sovietinės patirties ir jos suformuotų politikos sampratų, o gal ir dėl negero pavyzdžio. Sunku paneigti kai kurių dešiniųjų politikų logiką, kuomet jie mano, jog tai, kas leistina valdančiosios koalicijos atstovams, turėtų būti leidžiama ir jiems. Nors labiau norėtųsi, kad ši logika būtų nukreipta priešinga linkme: kas neleidžiama dešiniesiems, neturėtų būti leidžiama ir kairiesiems. Nė vieniems neleistina pažeidinėti fundamentalių demokratijos normų. Tačiau panašu, kad socialistinė V.Lenino, J.Stalino, A.Hitlerio, Mao Dzeduno, Pol Poto demokratijos samprata vis dar tebeformuoja ne tiktai kairiųjų jėgų nuostatas, bet ir visą mūsų politinę bei visuomeninę kultūrą, pradedant universitetais ir baigiant žiniasklaida. Kokia valdžia, tokia ir visuomenė kalbėjo senovės romėnai. Nors galima pasakyti ir priešingai: kas gi tą valdžią renka ir iš ko ji renkama? Valdžia visuomenės atspindys. Tai vienas kitam darantys įtaką veiksniai.
Ar atsiras Lietuvoje demokratinė alternatyva vyraujančioms socialistinėms nuostatoms? Pavienių asmenų, drąsiai kritikuojančių šias nuostatas ir jų besilaikančiuosius, jau yra. Ar jie sugebės susiburti į vieningą frontą ir pakeisti Lietuvą, kaip trumpam sugebėjo pakeisti Sąjūdis? Ateitis parodys. Tačiau svarbiausia pastangos, nes be jų niekada ir niekas nepasikeitė.
Marius KUNDROTAS,
politikos mokslų doktorantas
© 2006 XXI amžius
|