Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Likimo dovanos

Balio Sruogos 110-osioms gimimo metinėms

Marija MACIJAUSKIENĖ

Apie 1967 metus V. ir B.Sruogų memorialiniame muziejuje-bibliotekoje. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: B.Žygelis, V.Mykolaitis-Putinas, M.Nemeikšaitė, V.Čiurlionytė-Karužienė, antroje eilėje – A.Vaitkevičienė, S.Zaskevičienė, V.Mykolaičio-Putino žmona E.Mykolaitienė, Putvienė, G.Vaitkevičius, V.Balčiūnas, A.Galnaitytė

Pas Micutus Olesine prie Lodzės. Iš kairės į dešinę sėdi: Marcelė Micutaitė, teta Vanda Paulavičiūtė-Micutienė, Olenka Micutaitė. Už jų – L.Micuta, B.Sruoga ir V.Krėvė, priekyje – Dalia Sruogaitė

Eini gyvenimo keliais, sutikdamas ir prasilenkdamas su daugybe žmonių, kaip senovės lietuvių giriose medžių. Vieni – tarsi rodyklėlės, kiti – kupini bekompromisės liepsnojančios meilės, bet pagal palanges, palei kelius vyniojasi lyg klastingos angys, apgavystėm ir piktu pavydu apsiginklavę žygeiviai. Jiems nė motais, kad pamynę sąžinę (tik kažin ar ją turi) sugraužia kitų kasdienybę ir ateitį. Visiems valia augti po Viešpaties padange, tik ne visi suvokia ar nenori suvokti, jog privalo Žemėje palikti šviesos ženklus, taurumo ir vilties ženklus, kad galėtų ateinančios kartos, juos išvydusios, irgi auginti gėrio rasodą.

Sutinkame savo kelyje ir tuos, gyvenusius prieš šimtą, o gal ir prieš tūkstantį ar daugiau metų. Juos – rašytojus, dailininkus, mokslininkus, pedagogus, kūrybingus kalvius ar kitus kultūros, dvasinio pasaulio rūmų statytojus – atpažįstame iš paliktų darbų, iš jų ženklų, kad klaidžiame, pilname pagundų kelyje nepamestume galvų.

Pagaliau kiekvienas turime savo orbitą: tėvus, šeimą, kitus artimuosius, draugus... Visuose tuose keliuose ir užutėkiuose, naujuose vienas kito atradimuose gyvuoja sąveikos dėsnis. Dviejų žmonių bendravimo moralinė vertė, kuri priklauso nuo kiekvieno iš mūsų vidinės kultūros, kurios pradmenis paveldime jau iš tėvų ir senolių.

Tikriausiai barsitės dėl tokios ilgos įžangos, nes nekantriai laukiate, apie ką šįkart jums pasakosiu. Tačiau, tęsiant pokalbį, privalėjau pasakyti tai, ką pasakiau, ypač šiandienos akivaizdoje.

Mūsų tauta apdovanota išskirtinėmis asmenybėmis ir tuo turime didžiuotis, jas branginti, savo kasdienybe lygiuotis į jas.

Vienas iš jų – poetas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, mokslininkas ir išskirtinis pedagogas Balys Sruoga (1896 02 02 - 1947 10 16), kurio 110-ąsias gimimo metines rytoj, vasario 2 dieną, minės ne tik Lietuvoje.

Beveik kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje norėjom būti panašūs kaip... arba rašyti kaip... B.Sruoga. Dar mokydamasis Panevėžyje su Adomu Mickevičiaus tomeliu, kai tik rasdavo laiko, patraukdavo nuo visų vilionių į Nevėžio paupį ir gerte gėrė šio jo dievinamo poeto lyrikos nuotaikas. Be abejo, ir tai skatino jį pradėti nuo lyrikos. Knyga B.Sruogai buvo šventenybė, kaip ir jo mylimi knygų autoriai. Todėl vėliau jo biblioteka buvo rinktinė.

Bėgant metams kaupėsi patirtis, plėtėsi jo pažinčių ratas. Čia suminėsiu tik vieną kitą įdomų faktą iš tos istorijos, kurios turbūt nežino laikraščio skaitytojas. Apie tuos lemtingus ryšius, palikusius ženklus ir B.Sruogos kūrybinėje biografijoje, ir lietuvio kultūros istorijoje.

Beje, kas atrado jaunąjį poetą B.Sruogą? Tai rusų rašytojas Maksimas Gorkis! M.Gorkis domėjosi įvairiomis kultūromis, bet, liudininkų pasakojimu, prioritetas teko Lietuvai. Pradedantį poetą B.Sruogą jis įvertino 1916 metais perskaitęs jo eilėraščius pasirodžiusiame almanache „Otečestvo“. M.Gorkiui kilo mintis išleisti lietuvių literatūros antologiją. Jo redaktoriumi paprašė būti Jurgį Baltrušaitį, o techniškuoju redaktoriumi pasiūlė Miškų instituto studentą B.Sruogą. Taigi M.Gorkis buvo B.Sruogos pažinties su J.Baltrušaičiu savotiškas krikštatėvis. Ir B.Sruogai atsivėrė Jurgio ir Marijos Baltrušaičių širdingi namai. O juose – naujos pažintys, naujos kultūrinės ir literatūrinės pamokos. Valerija Čiurlionytė-Karužienė yra pasakojusi, kad B.Sruoga ir Valerija, su kuria jis tuo metu draugavo, buvo pakviesti į didelį priėmimą pas Baltrušaičius. Įleido kamerdineris, iškilmingai pranešęs jų vardus ir tėvavardžius. Juodu apstulbino šviesa, krištolai, sidabras ir patys garsiausi to sidabrinio Rusijos poezijos amžiaus atstovai, garsieji 4B, t.y. Aleksandras Blokas, Andrejus Bielyj, Konstantinas Balmontas ir pats šeimininkas – J.Baltrušaitis. M. Baltrušaitienė, pastebėjusi labai kuklų jaunojo lietuvių poeto apdarą, įtaisė jam juodo aksomo švarką, kurį, V.Sruogienės žodžiais, jis dar ar bene 19 metų dėvėjo su garsiuoju kaklaraiščiu a’la Blok. Ryšiai su Baltrušaičiais nenutrūko ir B.Sruogai sugrįžus į Lietuvą. Jei atvažiuodavo į Kauną, visada aplankydavo B.Sruogą su šeima. Tačiau dažniausiai jie susitikdavo „Metropolio“ viešbutyje, kur svečias paprastai apsistodavo. Paskutinį kartą M. ir J.Baltrušaičiai lankėsi 1938 metais dar nebaigtuose statyti Sruogų namuose. Poeto žmona Marija Ivanovna tada V.Sruogienei prisipažino, kad labai brangino B.Sruogos ištikimybę ir atidumą jos vyrui ir jai pačiai.

Pasakojama, kad retkarčiais artimiausių draugų būry B.Sruoga mėgdavęs ekspromtu versti J.Baltrušaičio eilėraščius į lietuvių kalbą. Be abejo, iš tos draugystės liko daug kas nepapasakota. Ir dar – vertimai. B.Sruogai prioritetinė buvo rusų literatūra, ypač poezija. Jis išvertė operos „Eugenijus Onieginas“ libretą. Bet po premjeros, kaip pasakojo V.Sruogienė, kai kas iš publikos pasipiktino, kad Lenskis mestelėjo: „Tu mergininkas!“ ir apkaltino B.Sruogą, jog jis nepaisė ano meto salonų elgesio taisyklių. B.Sruoga atkreipė dėmesį į A.Puškino apsakyme „Metelj“ („Pūga“) rastus Burnino žodžius: „V načale 1812 godu ja spešil v Vilno, gde nachodilsia naš polk...“ Ir kitų rašytojų kūryboje užuominos apie Lietuvą B.Sruogą visada labai sujaudindavo. „Adomas Mickevičius ir B.Sruoga? – pakartojo mano klausimą V.Sruogienė. – Vyras skaitė lenkiškai. Žinoma, Mickevičių labai vertino, atsimenu, džiaugėsi sužinojęs, kad profesorius L.Karsavinas mokėsi lenkų kalbos specialiai tam, kad galėtų paskaityti „Pono Tado“ originalą. Tengi senoji Lietuva tikra, net kvepia!“

B.Sruoga daug skaitė, labai daug, bet buvo išrankus skaitydamas, taupė laiką vertingoms knygoms. Pats turėjo didelę biblioteką, naudojosi unikaliomis draugų bei universiteto knygų saugyklomis. Labai vertino M.Gorkį, J.Baltrušaitį, mėgo S.Jeseniną, F.Tiutčevą, J.Polonskį, A.Puškiną (daug ką iš jo kūrybos mokėjo mintinai), M.Lermontovą, N.Leskovą laikė didesniu stilistu už F.Dostojevskį, dievino rusų simbolistus, cituodavo P.Valeri, Š.Bodlerą, S.Georgę, stuodijuodamas Miunchene domėjosi R.Tagore ir tada parašęs studiją apie R.Rolaną nusiuntė Čikagos „Naujienoms“.

Apie B.Sruogos pažintis Vokietijoje V.Sruogienė man rašė: „Pačią teatro seminaro idėją B.Sruoga paėmė iš Vokietijos – tai buvo Europoje naujiena. Jei neklystu, jam pradžią davė Berlyno profesorius Hermanas, o Miunchene jį gyvai vedė prof. A.Kutšeris. Tuose posėdžiuose Sruoga aktyviai dalyvaudavo, džiugino vokiečius rusų teatro pažinimu. Ten jam teko susipažinti su jaunais literatais bei teatralais. Miunchene žavėjosi nauja dramos aktore Elizabete de Bergner. Dažnai lankė teatrus, susipažino su Reinhardo pastatymais ir kt. Nežinau, ar jau tuomet girdėjo apie Brechtą, kuris kaip tik Balio studijų metu pradėjo reikštis (1921-1924). Vėliau jo raštus tekdavo matyti pas vyrą“.

Sruogų namai visuomet būdavo pilni žmonių, tad, jeigu kurią dieną niekas nepasirodydavo, jiedu nustebę svarstė kodėl. O šiaip jau čia vykdavo pokalbiai ir ginčai apie literatūrą, meną, o ypač apie teatrą. Tokių vakarų metu plykstelėdavo ir sąmojus. V.Krėvė mintinai pildavo A.Mickevičiaus, A.Puškino, M.Lermontovo kūrinius, V.Šilkarskis – „Faustą“, L.Karsavinas sublizgėdavo skaitydamas itališkai Dantės „Dieviškąją komediją“. Kartais, sako, B.Sruoga paskaitydavo kai ką iš rašomos dramos. Režisierius A.Oleka-Žilinskas valandų valandas išsėdėdavo diskutuodamas ar aptarinėdamas teatro problemas. Netgi Sruogų namuose, Žemuogių g. 4, antrajame aukšte, kur jie gyveno, vykdavo kai kurio statomo veikalo repeticijos. Sako, taip kartais įsismarkaudavo, kad kartą išgirdo beldžiant į duris. O atidarius policininkas ir klausia, kas čia susimušė. Teko aiškintis. Būdavo tokių kuriozų ir daugiau. Čia jau apie draugystę su V.Krėve. Sako, nebuvo dienų, kad jie nesusitiktų prie šachmatų lentos, kavos puodelio „Metropolyje“, Konrado kavinėje, Sruogų ar Krėvės namuose. B.Sruoga buvęs mažakalbis. Trumpai drūtai išdėstydavo savo nuomonę, o paskui tik replikuodavo. Daug kas prisimena B.Sruogą ir V.Krėvę Laisvės alėjoje pėdinant. V.Krėvė kalba kalba, o B.Sruoga tik retkarčiais įterpia žodelį. Jeigu, būdavo, V.Krėvė seka B.Sruogai iš paskos, vadinasi, ginčą nugalėjo, bet, jeigu B.Sruoga čia praleidžia kolegą, čia atsilieka ar susilygina su ramiai tapenančiu V.Krėve, jam pavyko įrodyti tiesą.

Bičiuliški santykiai rašytoją siejo su J.Tumu-Vaižgantu. Tiesa, jis buvo pyktelėjęs, kad Sruogos susituokė Bugiuose, nors buvo kviesti Vytautinėj. Tačiau Vandos ir Balio dukrą, V.Sruogienės žodžiais, krikštijo tikrai vaižgantiškai: „...aš norėjau jai duoti antrą vardą mano motiną pagerbiant, bet jis nesutiko, sakydamas, kad visi šventieji neturėjo savo patrono, krikštą priimdavo pagoniškais vardais“.

Vaižgantą laidojant B.Sruoga parašė jautrią atsisveikinimo kalbą, kurią prie kapo perskaitė A.Oleka-Žilinskas.

Tarp kitko, B.Sruogą ir A.Oleką-Žilinską siejo ypatinga kūrybinė draugystė. Jiedu nesiskriausdami vienas kitą papildydavo. B.Sruoga buvo žymus pasaulinės ir lietuvių literatūros žinovas. Tų žinių kaip tik ir trūko A.Olekai-Žilinskui. Tuo tarpu šis supažindino B.Sruogą su dramos specifika bei scenos technika. Ir jiedviem niekada netrūkdavo kalbos. Kai teatras ruošdavosi premjerai, būdavo smulkiai aptarinėjamas principai, kryptis ir pan. Tai būdavo nepamirštamos dienos. Todėl B.Sruoga jautriai išgyveno, kai dėl intrigų teatre talentingas režisierius A.Oleka-Žilinskas, palikęs siekius teatre, išvyko į užsienį.

B.Sruoga džiaugėsi kiekvienu talentingu aktoriumi, kaip Konstantinas Glinskis, Monika Mironaitė, Ona Rymaitė, Stepas Jukna, Petras Kubertavičius ir kiti. Jis domėjosi ir jų, ir savo studentų darbais, linkėdamas kelyje kūrybinės sėkmės.

Buvusio B.Sruogos studento rašytojo J.Šukio žodžiais, į teatro seminaro užsiėmimus būdavo pakviečiami žymiausi mūsų teatro aktoriai, režisieriai arba gastroliavusios užsienio įžymybės, pvz., I.Iljinskis. Įpusėjus rudens semestrui B.Sruoga pasikviesdavo seminaro dalyvius į namus, kur abu su žmona suruošdavo tradicinę vakarienę. Ir tai buvusi ne tik vakarienė, bet ir skambėdavęs ryškus sąmojus, virė ginčai.

Čia, trumpame straipsnyje, neįmanoma net išvardyti tų asmenybių, su kuriomis B.Sruogą siejo pažintis ar draugystė, bet tik norėjau priminti, kad niekad neturime užmiršti tų, kurie mus apdovanojo širdingumu ir žiniomis. Juk bendraudami mes vienas kitą papildome, praturtiname. Arba skaitydami gerą literatūrą gauname tokius dvasinius turtus, jog netelpant širdyje norime tuo dalytis. Nežinau, bet tikiu, kad jaunystėje B.Sruogai J.Baltrušaičio ir M.Gorkio parodytas dėmesys paskatino ir jį tiems patiems žygiams. Jis labai mėgo ir vertino savo gabius ir mąstančius studentus. Juos skatino, rėmė. Pvz., Kazio Jankausko noveles rekomendavo spausdinti periodikoje. R.Juknevičiui ir A.Jakševičiui išrūpino galimybę studijuoti režisūrą Maskvoje. Daug tikėjosi iš Juozo Grybausko, Jurgio Blekaičio, Henriko Radausko, Antano Rūko, Antano Gustaičio. Ir vienaip ar kitaip savo profesoriaus viltis jie pateisino.

Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

© 2006 „XXI amžius“