Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Liudas Dovydėnas: mums artimas ar tolimas rašytojas?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Liudas Dovydėnas

Liudas Dovydėnas (1906 01 14-2000 07 04), produktyvus rašytojas ir žurnalistas, gyveno beveik visą XX amžių, kurio svarbiausi įvykiai vienaip ar kitaip koregavo jo buitį ir būtį, formavo vertybių sistemą, brandino asmenybę.

Būsimasis rašytojas gimė Trumpiškio kaime (Čedasų parapija, Panemunio vls., Rokiškio r.). Tai nedidelis kaimelis, kuriame gyveno vieni Dovydėnai. Iki Čedasų buvo tik pusantro kilometro. Kai reikėjo eiti į mokyklą, tėvas padirbo medpadžius; ne paprastus – padą išdrožė iš liepos medžio. Motina liepė saugoti, kad kuo ilgiau galėtų jais avėti. Dabar jau niekas nebepasakys, ar to apavo užteko, kol baigė Čedasų pradžios mokyklos trečiąjį skyrių. Nepamirštamas liko mokytojas Tamošaitis, pastebėjęs berniuko literatūrinius gabumus.

XX amžiaus pradžia paženklinta ypatingais įvykiais. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Prasidėjo kovos už nepriklausomybę. Tuomet atokiausius kaimus lengviausiai pasiekdavo informatyvus klebono žodis. Vargu ar kas Trumpiškyje prenumeravo pirmuosius legalius lietuviškus laikraščius. Mokytojas Tamošaitis įduoda Liudukui pluoštą lapelių ir pasiunčia į artimiausius kaimus. Kas tuose lapeliuose buvo parašyta, mums nesunku numanyti: atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau tėvynę puola priešai; geros valios žmonės kviečiami ginti laisvę. Tos kelionės pėsčiomis po kaimus ugdė patriotines nuotaikas, plėtė akiratį, visam gyvenimui įsiminė sodri sodiečių šneka.

1927 metais Liudas buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, jis dirbo husarų pulko bibliotekininku. Taip ir liko Kaune, laikinojoje sostinėje. 1938 metais buvo Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius. Savamokslis rašytojas, baigęs tik tris pradžios mokyklos skyrius, leido knygą po knygos. Ne vienas gali nustebti: argi tai įmanoma? Pasirodo, įmanoma, kai daug dirbi savarankiškai, skaitai, laviniesi pats, kai visas jėgas paskiri Dievo duotai talento galiai išsiskleisti.

Trys apsakymų ir apysakų rinkiniai „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“ (1932), „Kortų namelis“ (1937); du romanai „Ieškau gyvenimo draugo“ (I d.- 1934, II d. – 1935), „Broliai Domeikos“ (1936); penkios knygos jaunimui ir vaikams „Kelionė į pievas“ (1936), „Jaujos pasakos“ (I ir II dalys, 1938), „Katino sodas“ (1938), „Lapino vestuvės“ (1939), „Varpinės šuva“ (1939). Per devynerius metus rašytojas išleido net dvylika knygų, kurios sudarė daugiau nei 2200 puslapių. L.Dovydėno knygos buvo populiarios. Skaitytojus traukė nuoširdžiu pasakojimu, švelniu humoru. Beje, tuo metu savo knygas leido Juozas Grušas, Juozas Paukštelis, Stepas Zobarskas, Antanas Vaičiulaitis, Petras Cvirka, Antanas Venclova. Skaityti buvo ką…

L.Dovydėno romanas „Broliai Domeikos“ 1936 metais pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Knyga susilaukė visuotinio pripažinimo, buvo išleista pakartotinai.

Rašytojo knygas palankiai sutikdavo dešinioji kritika. Apie romaną „Ieškau gyvenimo draugo“ Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) rašė: „Romanas parašytas talentingai, lengvu sultingu stiliumi, gražia kalba ir perdėm dvelkianti lyrika, kaimo ir laukų melancholija“. Tuo tarpu kairioji kritika, kuriai pirmiausia atstovavo Kostas Korsakas, rasdavo ką prikišti, polemizavo su tais, kurie aukštino L.Dovydėno kūrybą.

Ir štai 1940-ųjų okupacija, nutraukusi kūrybingą gyvenimą, pasireiškusį visose ūkio ir kultūros srityse. Suiminėjami ir žudomi Lietuvos karininkai, universiteto profesoriai, užsienio šalių diplomatai…

Ką gi tuo metu veikia L.Dovydėnas? 1940 metais jis buvo vadinamojo Liaudies seimo deputatas, to seimo pirmininko pavaduotojas, okupuotos Lietuvos Švietimo komisariato darbuotojas. Jis nusižiūrėtas neatsitiktinai: kilęs iš vargingųjų valstiečių, nebaigęs jokių mokslų, turintis autoritetą visuomenėje. Tai geras statistas bolševikų vykdomai politikai – smaugti tautą jos pačios rankomis. Negalima teigti, kad rašytojas į šias aukštas pareigas puolė stačia galva. Jis mąstė, tarėsi su draugais. Generolas Mykolas Velykis sakęs: „Į Lietuvą įsiveržė brutali jėga, skleidžianti didžiausią melą. Užimkim siūlomas vietas, gal ką galėsim padaryti“. Apsisprendžiant gal nepaskutinis noras buvo praturtinti žmogiškąją patirtį, iš arti savo akimis matyti tai, kas vyksta. Ir pamatė, įsitikino. Tų vienerių metų patirties užteko, kad visą gyvenimą išliktų nesvyruojantis antikomunistas. „Diktatūra yra didžiausia nedorybė tikėjimui ir laisvei“, – parašys vėliau. Tačiau tas vienerių metų laikotarpis vos neužmokėtas gyvybės kaina – naciai norėjo jį sušaudyti. Mes iš tos jo patirties turime knygą, pavadintą „Užrašai“, išleistą 1943 metais, ir taip pat „Mes valdysime pasaulį“ (du tomai), išleistą 1970 metais. Antroji knyga išleista ir anglų kalba 1971 metais. Abiejose knygose atskleisti stalinizmo nusikaltimai lietuvių tautai ir žmonijai. L.Dovydėnas sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu, stengtasi nutylėti jo gausią kūrybą. Nebuvo ji minima nei vidurinėse, nei aukštosiose mokyklose. Vienintelę jo knygą „Sugrįžimas“, apsakymų ir novelių rinkinį, 1988 metais išleido „Vagos“ leidykla.

Kaipgi klostėsi L.Dovydėno gyvenimas po pirmųjų Lietuvos okupacijų? 1944 metais, artėjant frontui, jis traukėsi į Vakarus, arkliu pakinkytu vežimu keliavo per Suvalkiją, buvo priverstas kasti apkasus, pasimetė su šeima, patyrė karo siaubą. Laimei, su šeima susitiko, atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje. Nors buitinės sąlygos buvo nepavydėtinos, jis daug rašė, išleido net penkias knygas: suaugusiems jau minėtus „Užrašus“, „Mes ieškome pavasario“, „Žmonės ant vieškelio“ ir dvi knygas vaikams: „Pabėgėlis Rapsiukas“ ir „Gyveno kartą karalius“.

1949 metais L.Dovydėnas persikėlė į JAV, apsigyveno netoli Skrentono, Pensilvanijos valstijoje, sukūrė tėviškę primenančią sodybą. Tie, kurie ten buvo, pasakoja: „Išėjęs į kiemą pasivaikščioti, pasijutau lyg Lietuvos kaime: laukai, krūmai, miškelis, ūkio pastatai, pievos. Ir kaimiška vakaro ramybė, tyla“. Toje sodyboje rašytojas gyveno beveik du dešimtmečius. 1949-1951 metais dirbo žurnalistinį darbą, redagavo žurnalus „Lietuvos kelias“ ir „Nemunas“.

Pensilvanijos valstija nutolusi nuo JAV centrų, kuriuose po karo apsigyveno dauguma karo nublokštų lietuvių: Čikagos, Klivlendo, Filadelfijos, Detroito, Niujorko. Gal dėl pernelyg didelio atstumo, gal dėl kitų priežasčių L.Dovydėnas aktyviai nedalyvavo lietuvių visuomeninėje politinėje veikloje. Ko gero, galvojo, kad jam nėra visiškai atleista už 1940-ųjų „nuodėmes“, nors ir išpirktas dviem knygomis. Tačiau Pensilvanija jo, kaip rašytojo, patirčiai buvo tikras lobis. Juk čia kūrėsi pirmieji išeiviai iš Lietuvos, tėvynę palikę dar XIX a. pabaigoje, čia augo jų vaikai, čia vykdavo tradiciniai šio angliakasių krašto lietuviškieji piknikai. Per du dešimtmečius rašytojas artimai susidraugavo su šio krašto žmonėmis, jų gyvenimą aprašė daugelyje savo apsakymų ir novelių.

Kūrybinis gyvenimas JAV tekėjo daug lėtesne tėkme negu Lietuvoje. 1952 metais pasirodė jo romanas „Per Klausučių ulytėlę“, 1955-aisiais – „Tūkstantis ir viena vasara“; 1974 metais išleido apsakymų rinkinį „Pašiurpo mano velnias“, 1979-aisiais – „Vasaros vidudienis“. Rašė vaikams. 1955 metais išleido „Naktys Karališkiuose“, 1973 metais – „Karaliai ir bulvės“. L.Dovydėno kūrybos yra išversta į anglų, latvių, estų, suomių, rusų kalbas.

Nors rašytojas didesnę gyvenimo dalį praleido užsienyje, savo dvasia jis buvo Lietuvoje, gimtajame Rokiškio krašte, kurio labai ilgėjosi, svajojo aplankyti. Tačiau tam ryžosi tik 1996 metais, kai jam buvo įteiktas Gedimino ketvirto laipsnio ordinas. Devyniasdešimties metų sulaukęs rašytojas su visuomene susitiko Lietuvos rašytojų sąjungos klube. Tuomet jis ilgai ir entuziastingai kalbėjo. Tik kalbos tema nebuvo literatūrinė. Tie, kurie jį girdėjo, jo kalbą pavadino politine politologo paskaita. Jis taikliai apibūdino rytinę mūsų kaimynę, išsakė pavojus, kokių iš jos gali sulaukti Lietuva.

Į tėvynę L.Dovydėnas nuolat gyventi kartu su žmona Elena sugrįžo 1998 metais. Tvarkė gausią savo kūrybą, grupavo, kai ką taisė, rašė pastabas – rengė spaudai „Raštus“. Tačiau pabaigti šio darbo nebesuspėjo. Mirė Vilniuje 2000 m. liepos 4 d. Palaidotas Rašytojų kalnelyje, Antakalnio kapinėse. Baigti rengti raštus pavedė literatūrologei prof. Elenai Bukelienei. Ji šią pareigą mielai prisiėmė.

Rašytojo L.Dovydėno „Raštus“ leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Buvo numatyti septyni tomai. Jau dabar aišku, kad jo kūrybinis palikimas į septynis tomus netilps. Teks bene porą tomų pridėti. „Raštai“ leidžiami sūnaus Jono Dovydėno, garsaus fotografo, lėšomis.

2002 metais Čedasų pagrindinei mokyklai suteiktas L.Dovydėno vardas. Vis mažiau lieka tėviškėnų, prisimenančių garsųjį rokiškėną. Visi sutaria: tai buvo meniškos prigimties žmogus. Ankstyvoje jaunystėje mokėsi vargonuoti.

L.Dovydėno kūrybos centre – moraliniai dalykai. Rašydamas gražia, turtinga kalba, pasinerdamas į liaudiškąją stichiją, L.Dovydėnas vengė tiesioginio moralizavimo, pirštu parodomų vertybių. Į moralines aukštumas jis veda skaitytoją per meniškai profesionalų pasakojimą. Pamilstame mokytoją Dėdiną, senbernį, sausą matematikos dėstytoją, kai jis imasi globoti svetimtautį, karo negandose pasiklydusį berniuką, ištrūkusį iš gaisro. Jo poelgis sušildo šykščią, užkietėjusią karo keliuose sutikto Valiaugos širdį (apsakymas „Karo dovana“). Iš tiesų žmogaus gerumas – tarsi maža sniego gniūžtė, riedanti žemyn, užkabinanti vis daugiau ir daugiau esančių aplinkui.

Arba Monika (apsakymas „Admirolas gieda“), trijų vaikų motina, labai taupi, dedanti centą prie cento, atlaidžiai žiūri į naktimis dingstančius iš vištidės kiaušinius. Nors įtaria daugiavaikę kaimynę, bet neigiamas emocijas bemat sutramdo. „Juk savo vaikams. Ne kam kitam – tik savo vaikams“.

Užverčiame paskutinį skaitytos knygos puslapį ir nusprendžiame griebtis kitos. Taip mus užbūrė, menine jėga prikaustė didelio talento rašytojas, vedžiojęs mažos tėviškės upelės Lakštanos pakrantėmis, parodęs vaikystėje išbraidžiotas Beržonės ganyklas, toliau stūksančią Stumbrių girią ar pravedęs po Dirvonų krūmokšnius. Beje, kalbos perlų rasime kone kiekvienoje pastraipoje. „Sugirgžda vidurdienio tyloje sunkūs geležiniai varteliai, jų verksmingai plonas sudejavimas nuplaukia per avižų plotą ir atsiliepia prie ežero, tamsiai mėlynam skambančiam pušyne“ (apsakymas „Kaliamiesčio istorijos“). „Pavasaris buvo… ievos kvepėjo žiedais, bitės, rankoves pasiraičiusios, kiekvieną žiedą apuostinėjo“ (apsakymas „Karalius ir vieversys“). Ir kaipgi nepatikėsi, kai skaitai: „Iš griuvėsių, apkasų ir kraujo išneškim sveiką, nelaimių, kančių ugnyje perdegusį žmogų, ir tas, man regis, bus didžiausias turtas“.

Rašytojo L.Dovydėno šimto metų jubiliejus buvo paminėtas sausio 17-ąją Lietuvos rašytojų sąjungos klube. Kalbėjo prof. E.Bukelienė, vaikų literatūros kritikas dr. doc. Kęstutis Urba, studentė Bernadeta Bumbliauskaitė, rašanti diplominį darbą apie L.Dovydėno kūrybą, Čedasų mokytojai, Rokiškio savivaldybės atstovai. Kūrybos ištraukas skaitė Bernadeta Lukošiūtė. Skambėjo R.Šumano ir F.Šopeno muzika (atlikėjas Mantautas Katinas). Ačiū jiems visiems, priartinusiems nepelnytai verčiamą užmiršti talentingą rašytoją L.Dovydėną.

© 2006 „XXI amžius“