|
Taikdariškas krikščionių ir žydų dialogas
Mindaugas BUIKA
Turiningai celebruotai praėjusiai Maldos už krikščionių
vienybę savaitei artimos dienos taip pat buvo paženklintos įvairiais
krikščionių ir žydų dialogo aspektais bei rūpesčiu padėtimi Šventojoje
Žemėje, kuri patiria dideles socialines ir politines permainas.
Maldos savaitės išvakarėse, sausio 16 dieną, popiežius Benediktas
XVI susitiko su Romos žydų bendruomenės atstovais, sausio 27-ąją
Jungtinių Tautų sprendimu pasaulyje minėta Holokausto atminimo diena,
o sausio 14-19 dienomis JAV ir Europos šalių episkopatų nariai Jeruzalėje
dalyvavo susitikime su Šventosios Žemės katalikų ordinarais, aptardami
vietos tikinčiųjų reikalus ir privalomą paramą jiems.
Popiežius pabrėžia bendrą Dekalogo paveldą
Priėmimas į Vatikaną su vizitu atvykusios Romos žydų bendruomenės delegacijos, kuriai vadovavo pats vyriausiasis rabinas Rikardas di Senjis, buvo skirtas Italijoje tradiciškai sausio 17 dieną minimai nacionalinei katalikų ir žydų dialogo dienai, po kurios prasideda Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Pripažinęs, kad žydų, kurie Romoje įsikūrė prieš daugiau kaip 2000 metų, atstovų apsilankymas jam teikia džiaugsmą, popiežius Benediktas dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčia yra jiems artima bičiulė.
Taip, mes jus mylime ir negalime jūsų nemylėti dėl protėvių: būtent dėl protėvių jūs esate mums labai brangūs ir mylimi broliai, kalbėjo Šventasis Tėvas. Po II Vatikano Susirinkimo abipusis vertinimas ir pasitikėjimas tarp mūsų dar labiau sustiprėjo. Išsivystė dar broliškesni ir nuoširdesni kontaktai, kurie tapo ypač intensyvūs mano garbingojo pirmtako Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu. Krikščionys ir žydai, kurie yra vienijami bendros misijos perduoti jaunosioms kartoms didįjį dvasinį paveldą Dešimtį Dievo įsakymų, taip pat smerkia ir kovoja prieš neapykantą ir nesupratimą, neteisingumą ir prievartą, kurią vis dar slegia geros valios žmonių sielas. Šiuo atžvilgiu Popiežius konkrečiai pabrėžė antisemtizmo apraiškų atsinaujinimą kai kuriose Europos šalyse. Jis taip pat sakė, kad nauji iššūkiai Romai ir pasauliui abiejų tikybų išpažinėjus kviečia sujungti rankas ir širdis konkrečiose solidarumo, teisingumo ir artimo meilės iniciatyvose.
Rabinas R. di Senjis savo ruožtu teigė, kad Romos krikščionys ir Romos žydai savo tarpusavio bendravimu ir taikiu sugyvenimu yra pavyzdys pasauliui, kuris draskomas konfliktų, dažnai įsiliepsnojančių dėl neva religinių idealų. Jis taip pat priminė, jog žydų ir katalikų santykiai labai pagerėjo popiežiumi esant Jonui Pauliui II ir jog nuo pat pirmųjų naujojo pontifikato akimirkų tapo aišku, kad ši tradicija toliau bus tęsiama ir vystoma.
Šį mūsų įsitikinimą patvirtino daugelis jūsų priimtų žingsnių stiprinant tarpreliginį dialogą, jūsų pareiškimai ir jūsų jautrumas, parodytas pasmerkiant praeities ir dabarties antisemitizmą bei fundamentalistinį terorizmą, taip pat dėmesys Izraelio valstybei, kalbėjo Romos vyriausiasis rabinas. Jis teigė, kad balandžio mėnesį bus minimos popiežiaus Jono Pauliaus II istorinio vizito į Romos sinagogą 20-osios metinės. Tai buvo išskirtinis įvykis, ir niekas nekliudytų, kad jį pakartotų naujasis Popiežius, kuris yra visada laukiamas, sakė rabinas R. di Senjis, kviesdamas Šventąjį Tėvą į judėjų maldos namus.
Popiežius Benediktas XVI jau lankėsi Vokietijos seniausioje Kelno sinagogoje, kai rugpjūčio mėnesį dalyvavo tame mieste vykusiuose Pasaulinės jaunimo dienos renginiuose. Jo Kelno sinagogoje pasakyta kalba apie Dekalogo reikšmę buvo analizuojama sausio 17 dieną Romos popiežiškajame Laterano universitete surengtame seminare nacionalinės katalikų ir žydų dialogo dienos proga. Dekalogas yra mūsų bendras paveldas ir mūsų bendras uždavinys, aiškino Šventasis Tėvas per jo iškilmingą priėmimą Kelno sinagogoje. Dešimt Dievo įsakymų nėra mums našta, bet kelrodis į tikrai sėkmingą gyvenimą.
Holokausto aukų atminimas
Sausio 27-ąją minėta Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtinta Holokausto atminimo diena, prasmingai prisimenant Antrajame pasauliniame kare nacių vykdytų masinių žudynių aukas, dabar įgyja naują aktualumą tiek dėl padažnėjusių antisemitizmo apraiškų Europoje, tiek dėl radikalių politinių jėgų įsivyravimo kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse. Juk visoje tarptautinėje visuomenėje tam tikrą nerimą sukėlė branduolinę technologiją bandančio susikurti Irano prezidento M.Achmedinedžado pareiškimai, kad Izraelio valstybę reikia ištrinti iš žemėlapio ir kad prieš šešis dešimtmečius vykęs žydų naikinimas mirties lageriuose tebuvo mitas.
Iki šiol sausio 27 dieną, kai 1945 metais buvo išvaduotas Aušvico lageris Lenkijoje, kuriame naciai sunaikino pusantro milijono žmonių, daugiausia žydų, aukos buvo prisimenamos kai kuriose Europos šalyse Didžiojoje Britanijoje, Italijoje. Vokietijoje. Lapkričio mėnesį paremiant 104 valstybėms Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią kiekvienais metais minėtą dieną prisiminti holokausto aukas visame pasaulyje. Pritardamas šiam sprendimui Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas sakė, jog toks gyvos atminties išsaugojimas padės išvengti genocido aktų ateityje.
Šventasis Sostas taip pat parėmė tą rezoliuciją, nes, kaip teigė diskusijose dalyvavęs Vatikano nuolatinis stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė, praėjusių žudynių prisiminimas yra pareiga ir bendra atsakomybė. Tuo labiau kad, nepaisant prieš 60 metų vykdyto žmonių naikinimo siaubo, istorija vis dar kartojasi ir vėlesniu laikotarpiu totalitariniai režimai vykdė genocido nusikaltimus, pareikalavusius daugybės aukų. Tarptautinės sutartys negalėjo užkirsti kelio iškreiptoms ideologinėms nuostatoms bei interesams, kurie vedė į genocidą bei neteisingumus, o jie tuos nusikaltimus prieš žmoniją darė įmanomus. XX amžius paliudijo genocidus, žiaurumus, masines žudynes ir etninius valymus, kurie, deja, neapsiriboja tik vienu kontinentu, pabrėžė arkivyskupas Č.Miljorė.
Todėl holokaustas visuomet turi likti perspėjimu prieš toleravimą tų ideologijų, kurios stengiasi pateisinti panieką žmogiškajam orumui rasės, spalvos, kalbos ar religijos pagrindu. Be abejo, dabartiniu laikotarpiu didžiausią pavojų kelia tarptautinis terorizmas, ypač ryškus radikaliuose musulmonų visuomenės sluoksniuose, kada vadinamasis islamizmas (reikėtų skirti nuo islamo religijos) tampa totalitarine ideologija. Todėl arkivyskupas Č.Miljorė dar kartą išreiškė paramą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 1624, kuri griežčiausiai pasmerkė tiek teroristinių aktų kurstymą, tiek bandymus teisinti ar šlovinti teroristinius aktus, kas gali toliau skatinti šią nusikalstamą veiklą. Dokumente pabrėžiama, jog būtina ne niekinti kitas religijas ir kultūras, bet tvirtinti tarptautines pastangas dialogui ir supratimui tarp skirtingų civilizacijų stiprinti.
Tuo tarpu JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija dėl Holokausto atminimo dienos atmeta kokius nors bandymus paneigti holokaustą kaip istorinį faktą, ragina valstybes parengti švietimo programas jaunosioms kartoms apie genocido pragaištingumą bei pasmerkia bet kokią religinę netoleranciją. Šalyse taip pat turi būti saugojamos vietos, kuriose buvo vykdomas holokaustas, taip pat mirties lageriai, koncentracijos stovyklos, kalėjimai jie turi stiprinti jaunų žmonių švietimą ir ugdyti jų atsakingumą ir sąmoningumą. Tinkamas holokausto prisiminimas ką padarė popiežius Jonas Paulius II aplankydamas Šventąją Žemę 2000 metais, kai meldėsi Šoa memoriale Yad Vashem, padeda ne tik nuskaistinti atmintį, bet ir išaiškinti ankstyvuosius genocido simptomus ir juos tvirtai atmesti.
Pagrįstas nerimas dėl Šventosios Žemės krikščionių
likimo
Artimųjų Rytų politikos radikalizacija, ypač po to, kai Palestiniečių autonominėje savivaldoje sausio 25 dieną vykusius parlamento rinkimus laimėjo ekstremistinės pakraipos Hamas sąjūdis, skatina susirūpinti Šventosios Žemės krikščionių padėtimi ir jos perspektyvomis. Lapkričio mėnesį kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje apie palestiniečių krikščionių, tesudarančių tik 2 proc. vietos gyventojų, padėtį Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas arkivyskupas Č.Miljorė atkreipė dėmesį, kad nors jie priklauso tikėjimui, kuris gimė šiame regione, bet dabar kaimynų tiek palestiniečių musulmonų, tiek ir Izraelio žydų priimami su nepasitikėjimu ir yra marginalizuoti.
Kaip žinoma, Hamas ne tik nepriima Izraelio valstybės egzistencijos teisėtumo, bet ir pačią Palestiną supranta kaip vien islamišką šalį, kuri turi būti valdoma šariato pagrindu. Todėl galima tikėtis, kad, stiprėjant vietos musulmonų religiniam fanatizmui, vietos krikščionių diskriminacija skatins jų tolesnę emigraciją (Šventojoje Žemėje prieš keturiasdešimt metų krikščionys sudarė apie penktadalį (20 proc.) vietos gyventojų, o dabar, kaip minėta, jų sumažėjo dešimteriopai (iki 2 proc.)). Todėl suprantamas arkivyskupo Č.Miljorės perspėjimas, kad bet koks ekstremizmas, skatinantis išpuolius prieš krikščionis, bei jų bauginimas... negali būti toleruojamas. Vietinė valdžia turi vienodai rūpintis visų gyventojų, kurie dalijasi kentėjimais dėl taikos nebuvimo Šventojoje Žemėje, poreikiais.
Nerimas dėl šiame regione veikiančios Bažnyčios ir taikos proceso Palestinoje atsispindėjo sausio 19 dieną paskelbtame komunikate apie Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos episkopatų atstovų šeštąjį kasmetinį vizitą į Šventąją Žemę bei susitikimą su vietos katalikų hierarchais ir bendruomenių nariais. Kaip katalikų vyskupai, mes atvykome į Šventąją Žemę būti bendrystėje ir solidarume su Motinos Bažnyčios tikinčiaisiais ir vyskupais, taip pat einame su jais taikos, teisingumo ir susitaikymo keliu, teigiama po ganytojų vizito paskelbtoje atskaitoje.
Po susitikimų su parapijų tikinčiaisiais, ypač jų jaunimu, bei pasitarimų Jeruzalėje su Šventosios Žemės hierarchais, Amerikos ir Europos vyskupai patvirtino šio regiono bažnytinio gyvenimo aktyvumą, nepaisant visų socialinių ir politinių sunkumų. Jie paragino pasaulio krikščionis maldoje nuolat prisiminti Bažnyčią Šventojoje Žemėje, ryžtis drąsioms piligrimystėms Kristaus gyvenimo ir mokymo takais, dosniai aukomis paremti ten veikiančias bažnytines institucijas ir savo iniciatyvomis prisidėti prie taikos ir teisingumo įtvirtinimo. Pagrindu šiems siekiams galėtų būti popiežiaus Benedikto XVI išsakyta Bažnyčios pozicija per sausio 10 dieną vykusį jo metinį susitikimą su Vatikane akredituotu diplomatiniu korpusu: Izraelio valstybė turi teisę taikiai egzistuoti sutinkamai su tarptautinės teisės normomis; taip pat ir palestiniečiams turi būti leista netrukdomai vystyti demokratines institucijas dėl laisvės ir klestinčios ateities.
Izraelio saugumas ir palestiniečių teisės neatsiejami
dalykai
Tiek Šventojoje Žemėje apsilankę JAV ir Europos Sąjungos vyskupai, tiek ir Vatikano nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Č.Miljorė pripažino Izraelio teises rūpintis savo saugumu, tačiau dabar pastatyta vadinamoji saugumo siena, atribojanti Izraelį nuo palestiniečių teritorijų, pastariesiems sudaro daugybę sunkumų žemės darbams, apsirūpinimu vandeniu, kelionėms į švietimo, medicinos įstaigas bei maldos vietas. Šiuo atveju vėl tinka popiežiaus Jono Pauliaus II pastaba, kad Šventajai Žemei labiau reikalingos ne tvoros ir sienos, bet tiltai, kurie galėtų suartinti skirtingų religijų ir tautų žmones. Saugumas Izraeliui ir teisingumas palestiniečiams yra neatsiejami dalykai, teigiama Amerikos ir Europos vyskupų komunikate, paskelbtame po jų vizito Šventojoje Žemėje.
Arkivyskupas Č.Miljorė savo kalboje vėl priminė Šventojo Sosto nuostatą dėl Jeruzalės problemos sprendimo. (Šį miestą Izraelis yra paskelbęs amžina ir nedalijama sostine, tuo tarpu, palestiniečių įsitikinimu, Jeruzalės rytinė dalis, kur arabai sudaro daugumą gyventojų ir kur yra pagrindinės šventosios vietos, turi būti jų sostinė.) Jeruzalė yra pripažinti namai visų trijų iš Abraomo kilusių tikybų (judaizmo, krikščionybės ir islamo), todėl Šventojo miesto kiekviena administracija turi ypatingą atsakomybę tarptautinės bendruomenės atžvilgiu, kad šventosios vietos būtų laisvai prieinamos visiems tikintiesiems, sakė arkivyskupas Č.Miljorė.
Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis ypatingą reikšmę yra įgijusios Vatikano nuncijaus Izraelyje ir palestiniečių teritorijose pareigos, į kurias sausio pabaigoje popiežius Benediktas XVI paskyrė naują savo atstovą. Nuo 1998 metų Izraelyje ir palestiniečių teritorijose nuncijumi dirbęs arkivyskupas Pietras Samlis, kuris sausio 21 dieną paskirtas Popiežiaus diplomatiniu atstovu Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasižymėjo tiltų tarp izraeliečių ir Palestinos arabų kūrimu, ką pripažino abi pusės šiltame atsisveikinime su Vatikano diplomatu. Ypač atsakingas jo uždavinys buvo rengiant diplomatinių santykių susitarimus bei popiežiaus Jono Pauliaus II 2000 metų jubiliejinį vizitą į Šventąją Žemę.
Naujuoju nuncijumi Izraelyje paskirtas patyręs 69 metų diplomatas arkivyskupas Antonijus Frankas, kuris anksčiau yra dirbęs atsakingose Šventojo Sosto atstovo misijose. (Nuo 1992-ųjų iki 1999 metų jis buvo pirmasis Vatikano nuncijus nepriklausomybę atkūrusioje Ukrainoje.) Arkivyskupas A.Frankas turės tęsti nelengvas derybas dėl Bažnyčios teisinės padėties sutvirtinimo Izraelyje, rūpintis palestiniečių krikščionių gyvenimo normalizavimu bei parengti galimą popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Šventąją Žemę, kam jis oficialiai pakviestas tiek Izraelio, tiek ir Palestinos arabų vadovybės.
© 2006 XXI amžius
|