Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Į 101-ąjį gimtadienį – su nauja knyga

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Ona Mikulskienė per savo 100-ąjį gimtadienį

Prof. Vytautas Landsbergis, 1988 metų pradžioje lankydamasis JAV, pamatęs Lietuvių tautinio meno ansamblio „Čiurlionis“ archyvą, rašė: „Nustebintas ir sužavėtas M.K.Čiurlionio ansamblio veikla, o ne mažiau – ir p. Onos Mikulskienės pasišventimu, sukaupiant ir išsaugojant tokią brangią mūsų kultūros istorijos medžiagą. Būtinai reikia parašyti tikslią, išsamią ansamblio istoriją – linkiu ir noriu, kad tai būtų padaryta“. Šis palinkėjimas ir pageidavimas šiandien jau išpildytas. Tie, kurie panorės aplankyti O.Mikulskienę ir pasveikinti ją 101-ojo gimtadienio proga, ant jos stalo pamatys dvi solidžias knygas: Lietuvos muzikų rėmimo fondo 2000 metais išleistą „Čiurlionio ansamblis 1940-1949“ ir 2005 metais pasirodžiusią „Lietuvių tautinio meno ansamblis „Čiurlionis“ 1949-1991 metais“. Pirmoji turi 316 puslapių, antroji – net 784. Koks jų kelias pas skaitytojus? Atsakymas trumpas: įdomus ir sudėtingas. Pakeliaukime juo...

1978 m. kovo 10 d. JAV leidžiamas „Darbininkas“ išspausdino kompozitoriaus ir dirigento, Šaulių vyrų choro bei „Čiurlionio“ ansamblio Vilniuje įkūrėjo, meno vadovo ir dirigento Alfonso Mikulskio (1909-1983) „Laišką redakcijai“. Jame autorius rašo: „Čiurlionio ansamblis yra įsteigtas nepriklausomybės laikais, kaip Vilniaus šaulių rinktinės vyrų choras, greta jo šaulių moterų kanklių orkestras ir šokėjų grupė. Koncertavo atskirai ir kartu, o Lietuvą okupavus bolševikams ir Šaulių sąjungą uždarius, minėti meno vienetai susijungė ir pasivadino „Čiurlionio“ vardu“. Oficiali šio ansamblio gimimo data yra 1940-ųjų sausio 15 d. Ansamblis veiklą užbaigė 1991-ųjų spalio 27 d. Daugiau nei penkiasdešimt metų jam ištikimai tarnavo kanklių orkestro vadovė A.Mikulskio žmona Ona Mikulskienė (g. 1905 m.), daugelio ansambliečių dvasinė motina ar sesuo – tokia ji buvo kiekvienam gera ir ištikima ansamblio talkininkė. Kalbamės su ja Gerontologijos ir reabilitacijos centro kambarėlyje, jos dabartinio gyvenimo būste.

Ona pasakoja: „Mano vyras Alfonsas Mikulskis buvo kūrėjas iš Dievo malonės. Jis rašė poeziją, kūrė muziką, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, buvo „Čiurlionio“ ansamblio siela. Įsitraukęs į itin aktyvų kūrybinį gyvenimą, jis visiškai nesirūpino šio unikalaus muzikinio meninio vieneto archyvu. Recenzijas laikraščiuose perskaitydavo – tuo viskas ir užsibaigdavo. Užtat rūpinausi aš. Per karo meto sumaištis, kai dėl bombardavimų tekdavo nutraukti koncertus ir bėgti į slėptuves, per keliones – Viena, Vokietija, vėliau Klyvlendas (JAV) – viską užrašinėjau ant popieriaus skiautelių, kurių tomis sąlygomis pavykdavo rasti. Kaupiau koncertų afišas, nuotraukas, laikraščių iškarpas su recenzijomis. Esu dėkinga prof. Juozui Žilvičiui, paraginusiam visą tą „turtą“ saugoti, neišmesti nė vienos popieriaus skiautelės, kurioje yra užrašyta bent kokia informacija apie ansamblį. Taip susidarė didžiulis archyvas, kuris mano rūpesčiu 1992 metais buvo atvežtas į Lietuvą ir padovanotas Lietuvos nacionaliniam muziejui“. Netrukus muziejus surengė šių dokumentų parodą. Laimė, tuo viskas neužsibaigė. Archyvu susidomėjo ir juo remdamasis ėmė rengti spaudai knygas muzikologas Vaclovas Juodpusis. Kadangi prie visų O.Mikulskienės užrašų buvo pažymėtos datos, knygos teisėtai pavadintos dienoraščiais. Pirmąją, išleistą 2000 metais Leono Petronio, gyvenančio JAV, lėšomis, jau pristatėme „XXI amžiaus“ skaitytojams. Todėl ilgėliau norėtųsi stabtelėti ties antrąja, kurios sutiktuvės įvyko 2005-ųjų pabaigoje Gerontologijos ir reabilitacijos centre, dalyvaujant pačiai O.Mikulskienei (sausio 30-ąją jau sukaks 101-eri metai). Knygos leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, Jadvyga Damušienė, Leonas ir Danutė Petroniai, buvę čiurlioniečiai ir kiti geros valios žmonės. Knygos parengėjas muzikologas V.Juodpusis rašo: „Perskaityti visą O.Mikulskienės sukauptą medžiagą, ją išgvildenti prireikė daugiau kaip trejų metų kruopštaus darbo tam, kad „Čiurlionio“ ansamblio daugiau keturių dešimtmečių intensyvi veikla Amerikoje taptų šia knyga, kad skaitytojas galėtų pasekti visą dramatišką čiurlioniečių būvį, vis galvojant apie „Lietuvą, Tėvynę mūsų...“ Parengėjo nuomone, „Čiurlionio“ ansamblis „buvo aktyvus lietuvių tautinio meno puoselėtojas, visur ir visada priminęs įvairiatautei Amerikos publikai, kad Lietuva yra okupuota. Ir jeigu šiandien Lietuva jau yra laisva ir nepriklausoma, žinokime, kad ir „Čiurlionio“ ansamblis bei jo nariai pasiaukojusiai talkino šiam lauktam procesui.

Maestro A.Mikulskis žurnalistams dažnai sakydavo: „Mano didžiausias noras, kad mūsų dainos, atsivežtos iš Lietuvos, sujungtų mus dideliems darbams, kurių laukia mūsų Tėvyne“. Arba: „Mano šventas įsitikinimas, jog tik kultūriniu darbu galime geriausiai prisidėti prie mūsų pavergtas Tėvynės išlaisvinimo, todėl turime ištesėti“. Ir dar: „Čiurlionio“ ansambliui likimas lėmė vykdyti uždavinį, kuris siekia toliau už grynai meninių ribų. Būtent per mūsų tautinio meno lobių atskleidimą parodyti kitų tautybių žmonėms, taip pat ir saviesiems mūsų tautos seną ir aukštą dvasinę kultūrą bei tos kultūros savitumą, o tuo pačiu parodyti ir lietuvių tautos vertę, stiprinti jos padėtį, besišaukiant savo teisių. Tai, žinoma, jau yra politinė sritis, bet mes šitokios politikos visai nenorime vengti“.

„Čiurlionio“ ansamblį sudarė vyrų, moterų ir mišrus chorai, kanklių orkestras, šokėjų grupė – daug žmonių. Jie per savaitę dirbdavo sunkų fizinį darbą Klyvlendo fabrikuose. Ansamblio vadovas A.Mikulskis – taip pat. Gyveno pasklidę po visą miestą. Repeticijos vykdavo keturis kartus per savaitę. Repetuodavo po dvi valandas. Už koncertus niekas negaudavo nė dolerio. Už bilietus surinkti pinigai būdavo išleidžiami salių nuomai, kelionėms, drabužiams ir instrumentams atnaujinti. Vieneriais metais „Čiurlionio“ ansamblis tapo lietuviško romano mecenatu. „Mums tai didelė garbė. Tai visiškai sutampa su mūsų norais ir mūsų idėjomis“, – sakė maestro A.Mikulskis. Tuomet daug kas šypsodamiesi stebėjosi: „Plikas nuogą sušelpė“.

Pasitaikė čiurlioniečių, kurie, atvykę iš Europos, ansamblio veikloje JAV dalyvavo iki tol, kol gyvavo ansamblis, koncertavo 400-500 kartų. Kas juos šitiek metų siejo su šiuo unikaliu lietuvišku meno kolektyvu? Pirmiausia vadovo asmenybė: begalinis atsidavimas pamėgtam darbui, nuoširdumas, kuklumas ir Dievo duotas dirigento talentas. Štai ką pasakė čiurlionietis šokėjas dr. Gediminas Balukas, ansambliui švenčiant 35-erių metų sukaktį: „Kada maestro savo mikulskišku dirigento mostu pradėdavo vyrų dainą „Jau žirgelis pabalnotas“, mūsų, vyrų, nugaras malonus šiurpulys drebindavo, rodos, kartu su lietuvišku Vyčiu lėkdavom savo pavergto krašto vaduoti. Po šios karo dainos maestro Alfonsas pervesdavo mus prie posmo „Ar tu girdi Nemunėlio graudžią raudą...“ – ši pianissimo, švelniausiai paimta dainos dalis ne tik žiūrovus, bet ir mus, choristus, užburdavo. Salėje būdavo tokia tyla, kad vos galėdavai justi savo širdies, plakimą, kuris jungdavosi su Nemuno skundu ir mūsų sunkia išeivio dalia. Čia mes pajusdavome maestro genijų, kur jis sukaupdavo savo dvasinę ir fizinę jėgą, perduodamas dainos intepretaciją klausytojams“.

Ansamblio koncertai savo menine jėga užburdavo klausytojus. Tai pasakytina apie įvairių tautų žmones, kurie užpildydavo didžiausių JAV miestų erdviausias sales, kuriose koncertuodavo „Čiurlionis“, savo populiarumu beveik prilygęs Dono kazokų ansambliui. Tačiau ypatingą dvasios atgaivą tai, kas vykdavo scenoje, teikė lietuviams. Tegul pasakoja patys liudininkai.

„Išvydome Lietuvą, kurios savo širdyje ilgimės, o atitrūkę nuo savo staklių ir darbo varstotų, garantuojančių mums pragyvenimą, porą valandų paalsavome tikra lietuviška atmosfera, kurią mums suteikė tokie patys vargo broliai, kaip ir mes“ (Salomėja Narkeliūnaitė).

„Vos prasiskleidus uždangai – pirmasis plojimo sveikinimas skoningai apdarų puokštei po lietuviškuoju kryžiumi Čicagos operos scenoje. Dviejų dalių programa sudaryta kilimo kryptimi. Šiltai, bet santūriai palydėtas pirmąsias mišraus choro dainas seka vis audringesnis pasigėrėjimo reiškimas. Moterų choro, tautinių šokių, vyrų choro ir vėl mišraus choro programa, įvairinama keleto solistų ir lydima tautinių instrumentų garsų, vis plačiau praskleidžia tautinio lietuvių dainos, muzikos ir šokio grožio uždangą ir visiškai įtikina bei sužavi“ (L.Vanagaitienė).

„Klausytojai koncertų ne klausė, bet juos išgyveno. Pro jų akis praslinko gyvoji Lietuva – su savo puikiąja gamta, gyvuliais, žvėreliais, paukščiais ir piemenėliais. Jie pajuto gyvosios gamtos pulsą, jie gėrėjosi lietuviškosios kultūros perlais. Kiekviena daina, kiekvienas šokis, kiekvienas ragelio ar birbynės tonas atskrido tarsi iš gimtųjų laukų, iš ten, kur Nemunėlis teka... Lietuviškosios širdys negalėjo nesijaudinti. Neliko nė vieno klausytojo, kurių akių nebūtų suvilgiusi nuoširdaus džiaugsmo ir šventos Tėvynės meilės ašara“ (Pitsburgo laikraštis „Lietuvos žinios“).

Ypatingą įspūdį lietuviams klausytojams darė ansamblio atliekama daina „Laisvės, laisvės mūsų kraštui, laisvės žodžiui, darbui, raštui“ ir programos pabaigoje atliekama daina „Namo“. „Vai eisim, eisim, čionai nebūsim – čia ne mūsų šalelė“, – šie žodžiai taip pat graudindavo iki ašarų.

Dar koncertinės veiklos pradžioje Amerikos žemyne A.Mikulskis žurnalistams perdavė „Čiurlionio“ pasiryžimą „visa širdimi krauti į bendrą pasaulio lobyną tautines lietuvių vertybes, kad visame pasaulyje ir mūsų tėvynėje įsiviešpatautų tiesa ir grožis“. Dažnai mėgdavęs sakyti: „Mes dirbsim, kiek mūsų jėgos leis. Mes laisvės dainą dar uždainuosime ir savo tėvynėje!“ Laisvės dainą laisvoje Tėvynėje ansamblis „Čiurlionis“ uždainavo 1990-ųjų rugsėjį. Koncertai įvyko Kretingoje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune, Vilniuje. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje ansamblis giedojo A.Mikulskio tautines mišias „Už kenčiančią Lietuvą“, Šiluvos Švč. M.Marijos Gimimo Bazilikoje atliko A.Mikulskio sukurtą himną „Pasaulio Valdovui“ (ž. Balio Gaidžiūno), giesmę „Šiluvos Marijai“ (ž. Kotrynos Grigaitytės). Deja, kartu su ansambliečiais jau nebebuvo maestro A.Mikulskio. Jo palaikai žmonos rūpesčiu po ketverių metų buvo pervežti į Lietuvą ir palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Taip pat išleistas muzikinis palikimas: mišios „Už kenčiančią Lietuvą“, giesmių ir dainų rinkinys. Ir štai šie du solidūs dienoraščių tomai – netrūnijantis paminklas ansambliui „Čiurlionis“ ir jo vadovui A.Mikulskiui.

Artėjant 101-ajam gimtadieniui, p. Ona Mikulskiene, sakome: „Ačiū už Jūsų kilnius darbus, ačiū, kad sugrįžote į Lietuvą ir esate šalia mūsų. Te Viešpats ir toliau nepagaili savo malonių: padeda Jums būti sveikai, žvaliai ir kūrybingai“.

© 2006 „XXI amžius“