|
Simptomai
Petras KATINAS
Sunku buvo patikėti išgirdus Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko seno socialdemokrato Justino Karoso samprotavimus apie susprogdintą dujotiekį Šiaurės Osetijoje ir aukštos įtampos elektros liniją paliekant Gruziją be šviesos ir šilumos. J.Karosas kone žodis žodin pakartojo Kremliaus išsigalvojimus, jog tai gal čečėnų teroristų, o tikriausiai pačių gruzinų darbas. Mat Maskva ne tik per savo, bet ir per Vakarų žiniasklaidą išplatino propagandinę versiją, esą sprogimus organizavo ir įvykdė gruzinų radikalai, reikalaujantys Rusijos armijos išvedimo ir išstojimo iš NVS. J.Karosas sakė, jog sprogimus įvykdė teroristai avantiūristai, ir diversijos ne Rusijos užsakytos, o tokių žmonių, kurie pajuto ne visai draugišką Rusijos nusiteikimą Gruzijos atžvilgiu, darbas. Koktu darosi klausantis tokių šnekų. Net ir apie ne visai draugišką Maskvos nusiteikimą. Nejaugi J.Karosas nežino ir mano, kad ir kiti nežino, jog tas ne visai yra kasdieniai grubiausiu stalininiu tvaiku atsiduodantys atviri grasinimai? O gal J.Karosui neduoda ramybės kitos Rusijos mylėtojos, kunigaikštienės Kazimiros laurai? Gerai būtų, kad tik tiek. Tačiau kai nepriklausomos Lietuvos valstybės valdančiosios partijos atsakingas parlamentaras papūgiškai kartoja Maskvos paistalus, ne juokais esi priverstas susimąstyti. Juk kaip tik tokie visada pasirengę atnešti Lietuvai saulę. Tik šį kartą ne Stalino, o Putino. Kaip nešė Paleckis, Cvirka, Venclova. Beje, ir dabar Paleckių dinastijos atstovai, sūnus ir vaikaitis, vienas iš Europarlamento, kitas iš Lietuvos Seimo tribūnos, agituodami už Rusijos suartėjimą su Europos Sąjunga, girdami buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį ir kitus Vakarų politikus, užkibusius ant KGB šnipo Putino meškerės, ragina neįžeisti Rusijos, nusileisti visiems jos norams bei pageidavimams.
Bet juk kitaip ir būti negali. Pakanka tik pažvelgti, kokį patarėjų korpusą subūrė aplink save premjeras A.Brazauskas. Vien tiktai ordinų kolekcininkas V.Kavaliauskas ką reiškia. Liustracijos komisijai nusprendus pripažinti V.Kavaliauską bendradarbiavus su KGB, tas bemat apskundė komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurio prašoma panaikinti Liustracijos komisijos nutarimą. Esą dirbdamas žurnalistu Jungtinėse Amerikos Valstijose jis neturėjo jokių reikalų su Lubiankos specialistais, o tiktai retsykiais vykdė buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus P.Griškevičiaus pavedimus ir nurodymus. Tad kokius nurodymus duodavo šis kolaborantas, perėmęs tą Kremliaus prievaizdo Lietuvoje vaidmenį iš kolaboranto Nr. 1 A.Sniečkaus? Negi tik ordinus ir medalius rinkti iš naivių mūsų emigrantų? Antra vertus, juk ne kas kitas, o buvęs V.Kavaliausko viršininkas, sovietinės naujienų agentūros APN viršininkas Falinas dar B.Jelcino valdymo laikais pareiškė, kad šią vadinamąją spaudos agentūrą įkūrė KGB kaip vieną iš savo padalinių. Tai negi ten dirbę žurnalistai ar apsimetę tokiais nebuvo KGB agentai ar šnipai? Juk netgi vienas garsiausių sovietinio KGB šnipų, vėliau iškilęs iki Rusijos premjero, Jevgenijus Primakovas savo memuaruose rašo, kokio pobūdžio darbus, dirbdamas žurnalistu, jis atliko bastydamasis po Artimųjų Rytų ir kitas užsienio šalis. Niekas negali paneigti ir to fakto, jog žmonės, dirbę sovietų ambasadose, nepriklausė tai Lubiankos kontorai. Tas nepriklausymas galėjo būti tiktai teorinis. Arba tie neva mokslininkai, kurie buvo siunčiami tobulintis į Paryžių ar Miuncheną. Juk anie pirmiausia rašydavo ataskaitas apie pasiektus mokslinius laimėjimus ne kokiai Mokslų akademijai ar universitetui, o į KGB rūmus, stūksančius priešais stovėjusį Lenino paminklą. Neatsitiktinai kažkada tokie mokslininkai sukėlė baisų triukšmą, kai dienraštyje Lietuvos aidas pasirodė publikacijos Voratinklis apie tai, ką gi veikė visokie vadimai, ketai, vokės, šatrijos lankydamiesi supuvusiuose kapitalistiniuose Vakaruose.
Na, o V.Kavaliauskas savo garbei ir orumui ginti pasikvietė ne tik vieną iš gausiausiai mokamų Lietuvos advokatų, labai patyrusį panašiose ir mafijos veikėjų bylose advokatą Vytautą Sviderskį, bet ir visą būrį gana įdomių asmenybių. Tarp jų Dailės muziejaus direktorių (irgi sovietmečiu važinėjusį po Vakarų šalis), taip pat disidentą V.Petkų, tapusį nuolatiniu panašių asmenų gynėju ir užtarėju. Išties įdomus buvusios Helsinkio grupės atstovo ir politiniu kaliniu apsiskelbusiojo vaidmuo. Pakanka tik prisiminti to paties V.Petkaus ir kitų disidentų memorandumus ir pareiškimus juodinant bei šmeižiant profesorių V.Landsbergį.
Beje, Veido savaitraščio užsakymu visuomenės nuomonės tyrimas, atliktas sausio 20-23 dienomis didžiausiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, rodo, jog Lietuvos didmiesčių gyventojai įsitikinę, kad KGB darbuotojai vertintini kaip tėvynės išdavikai. Aišku, kitaip ir vertinti negalima. Na, o kaipgi su tais, kurie vadovavo LKP centro komitetui, buvo jo sekretoriais, skyrių vedėjais, instruktoriais, stambių įmonių ir institutų vadinamųjų pirmųjų skyrių viršininkais? Negi ir jie, kaip ir buvęs dabartinis jų lyderis, nieko daugiau nedarė, tiktai dešimtmečiais kėlė ir kėlė sovietų Lietuvos ūkį į išvystyto socializmo aukštumas? Tokiems buvusiesiems, dabar net kelis kartus persivadinusiems, labai nepatiko Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) priimta rezoliucija, smerkianti komunistinius režimus. Buvusius ir vis dar esamus. Tiesa, Asamblėja dėl Rusijos ir kitų Europos šalių kairiųjų parlamentarų aršaus priešinimosi nesugebėjo priimti atitinkamos privalomos rekomendacijos, pavyzdžiui, apie Tarptautinio tribunolo, kuris paskelbtų komunizmui nors ir simbolinį nuosprendį... Tačiau ir be konkrečios rekomendacijos ETPA priimta rezoliucija rodo, jog pagaliau Europa pradeda atsibusti iš hipnotizuojančio komunistinio letargo. Dar vienas dalykas, suerzinęs ir Lietuvos neatsižadėjusius principų komunistus sekretorius, ir vadinamuosius socialdemokratus, buvo ETPA rezoliucijoje paskelbtas raginimas, kuriame pabrėžiama, kad visos dabar Europoje esančios komunistų ir buvusios komunistų partijos Europos Tarybai priklausančiose valstybėse narėse privalo peržiūrėti komunizmo istoriją ir savo pačių praeitį, aiškiai atsiriboti nuo nusikaltimų, kuriuos padarė totalitariniai komunistiniai režimai, ir juos pasmerkti. Taigi pasmerkti, o ne bėgioti po teismus, kuriuose, ypač Lietuvoje, netrūksta tokių pačių buvusio okupacinio režimo tarnų bei pagalbininkų. O vadinamosios LDDP vadai, kuriais tapo LKP vadovai, galvoja, kad jų tai neliečia.
Todėl kyla klausimas, kodėl nepriklausoma ir bulvarinė žiniasklaida taip išpūtė informaciją apie tai, kad VSD ir Generalinė prokuratūra už tariamą ginklų gamybą ar prekybą suėmė Lietuvos laisvės kovų dalyvį, vienuolika metų kalėjusį Mordovijos, Ozerlago bei Vladimiro lageriuose, Vyčio kryžiaus kavalierių, vieną iš atsikūrusios Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvusį Seimo narį Algirdą Petrusevičių. Pažymėtina, kad ta žiniasklaida vis pabrėžia nežinia kieno šiam žmogui duotą pravardę Rankelė. Tai daroma visiškai neatsitiktinai. Taip A.Petrusevičius statomas į vieną gretą su visokiais tulpiniais ir panašiais kriminaliniais nusikaltėliais. Tačiau negalima atmesti galimybės, jog tai valdančiųjų kairiųjų, ypač iš vidaus reikalų sistemos kerštas A.Petrusevičiui už jo bekompromisę poziciją Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės klausimu. Tuo labiau kad tai jau ne pirmas mūsų teisėsaugininkų puolimas prieš šį žmogų. Dabar gi jau skleidžiamos užuominos, jog jis prisidėjęs prie garsiojo tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo.
Kaip klostysis įvykiai, pamatysime. Tačiau negalima užmerkti akių prieš didelį prorusiškų jėgų suaktyvėjimą. Tai gali būti preliudija ir kitiems netikėtumams. Aišku, jeigu ir toliau visuomenė snūduriuos barsuko žiemos miegu.
© 2006 XXI amžius
|