Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Nuomonės
Pasaulis
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Don Kichoto arklys

Danutė ŠATIENĖ

Danutė Šatienė (1927-2005)

Jau praeitis Stalino viešpatavimas, pasmerktas – tiesa, gana santūriai – Berija, nuslopintas Vorkutos politinių kalinių maištas: dalis kalinių, atsisakiusių dirbti, sušaudyti iš apsauginiuose bokšteliuose pastatytų kulkosvaidžių, o gyvieji surankioti ir išvežti nežinia kur. Lyg ir per didelė kaina už reikalavimą bylų peržiūrėjimo ir teisingumo.

Vėl aukšta geležinkelio sankasa šalia mūsų lagerio dusliai dunda pilni anglies vagonai, ne taip, kaip tada, sukilimo dienomis, kai linksmai riedėdavo iš šachtų tuštutėliai, pasipuošę didžiuliais užrašais: „Duokit laisvę – duosime anglių“. Žinau, lietuviškai tai neskamba, bet parašyti rusiškai: „Dadite svobodu – dadim uglia“ – tiesiog užburdavo esmės išraiškos lakoniškumu, išbaigtumu.

Labai greitai prasidėjo politinių kalinių streikai Karagandoje, Rešiotuose, Uchtoje ir net tolimame Magadane. Paradoksas: visa Sovietų Sąjungos akmens anglių pramonė buvo kalinių rankose. Tų pačių kalinių, kuriuos iš lagerių į šachtas lydėdavo vilkšuniais sustiprinta sargyba, į kuriuos buvo galima šaudyti be įspėjimo. Bet į šachtą sargybinių nenuleisi, šunų – taip pat. Visus šachtų mechanizmus, net ir sprogmenis kontroliavo kaliniai. Šachtų administracija – laisvieji dirbo tik antžeminėse patalpose.

Šalyje, kurioje darbo planas buvo įstatymas, galima tik įsivaizduoti, kiek aukštų partijos bei vyriausybės pareigūnų būtų netekę ne tik postų, bet ir laisvės ar gyvybės dėl iki šiol neregėtų dalykų. Ir Maskva susimąstė. Juk galėjo į orą išlėkti ir pačios šachtos. Reikėjo atsižvelgti į kalinių reikalavimus ir kažką daryti. Nutarė politiniams kaliniams pritaikyti kriminaliniams nusikaltėliams galiojančias lengvatas:

1. Į laisvę išleidžiami nepilnamečiai, t.y. tie, kuriems suėmimo dieną nebuvo suėję aštuoniolika metų.

2. Galimas bylų peržiūrėjimas ir perteisimas asmenų, atlikusių du trečdalius bausmės.

3. Galimas leidimas apsigyventi už lagerio ribų (toje pačioje vietovėje) gerai besielgiantiems politiniams kaliniams.

4. Už gerą darbą bus skiriamos sutrumpinančios bausmės laiką (pagal darbo kategoriją) įskaitos: dvi, pusantros ir pusė dienos už vieną darbo dieną.

Kaip nepilnametė paleidžiama mano geriausia draugė, klasiokė ir bendrabylė Regina. Ji važiuos į Lietuvą, nes tėvai slapstydamiesi išvengė tremties. Man, deja, suėmimo dieną buvo aštuoniolika metų ir dvidešimt šešios dienos. Iš mano pretenzijų dėl perteisimo (juk atlikta daugiau negu du trečdaliai bausmės) lagerio administracija tik šaiposi.

– Kiekgi tau beliko? Ne dėl tavęs parašyta. Mes čia ne tam, kad terliotumėmės su bausmę baigiančiais. Tuos aštuonis mėnesius galima ir ant naktipuodžio atsėdėti.

Einu pas Kožvos laikų pažįstamą brigadininką Danilenką ir pasiprašau į jo brigadą. Danilenkos brigada stato gyvenamuosius namus, kitus pastatus, jo brigadoje didžiausios darbo dienų įskaitos. 1954 m. rugpiūčio 1-ąją į darbą einu jau Danilenkos merginų gretose. Brigadoje, be brigadininkės, esame dvylika žmonių.

Pirmiausia būsimo namo vietoje iki amžinojo įšalo pašaliname durpių sluoksnį, karučiais privežame šachtinės uolienos ir metro aukštyje neriame rąstus. Kitokio pamato užpoliarės sąlygomis nėra. Darbo įrankiai: kastuvas, karutis, kirvis, pjūklas, kaltas ir plaktukas. Deficitinės vinys – griežtai normuojamos. Nemaniau, kad dvylika moterėlių gali tiek daug padaryti, – nameliai kyla lyg ant mielių. Surentusios vieną tokį keturbutį, imamės kito, vidaus įrangos darbus palikdamos kriminaliniams kaliniams, kurie, amnestuoti ir paleisti po Stalino mirties, dabar vėl įkliuvę, tingiai dengia stogą ir kalinėja balanas tinkui.

Iš pradžių brigados senbuvės mane sutiko nepatikliai, matyt, abejojo mano dorais ketinimais. Gal joms atrodė, kad piktam panaudosiu draugystę su brigadininke. Bet po kelių dienų pajutau: mane priėmė. Subtilesnių darbų, kuriems reikia įgūdžių ir išmanymo, aš dar nemoku, tad tašau rąstus, lentas, maišau betoną, tempiu jį neštuvais, virve, permesta per skridinį (mažoji mechanizacija!), kibiruose keliu į antrą, paskui į trečią aukštus, raišioju metalinę armatūrą, mat mes esame nepamainomos specialistės, mumis pasitiki – statome geležinkelio stoties dispečerinės pastatą. Tokį gražų baltą triaukštį su jį aplinkui juosiančiu balkonu. Dirbu su įniršiu ir kasdien skaičiuoju uždirbtą, prie laisvės artinantį laiką.

Va ir nepastipau, kaip pranašavo anais, jau tokiais, atrodo, tolimais 1945 metais tardytojai ir tribunolas. Perėjau katorgą, „mukierkas“, Kožvoje baigiu šeštus nelaisvės metus griežtojo režimo lageryje, persirgtos visos įmanomos ligos, o aš dirbu, dirbu sunkiai, kas rytą keliantis nežmoniškai maudžia raumenis, bet esu gyva, tiesa, alkana, bet jau nebemirštanti iš bado. „Laikykis visų velnių pykčiui“, – įrašė į siunčiamą man knygą Vladas. Jis, kaip ir Regina, jau Panevėžyje. Laikausi.

Po daugelio metų lankantis JAV, vienos mano klasiokės sesuo paklausė, kas padėjo išsilaikyti. Neaiškiai kažką numykiau, nes negalėjau meluoti, negalėjau pasakyti, ko nebuvo, nesvarbu, kad to atvirai laukė, o gal man taip pasirodė, kad laukė laisvojo pasaulio piliete tapusi lietuvaitė: malda. Nežinau, kiek Dievas, davęs žmogui pasirinkimo teisę, kišasi į žmonių ar tautų likimus. Pernelyg daug teko ir patirti, ir matyti, kaip žiauriai kankinami, žudomi tie Dievo abrozdėliai. Išties nesuprantami Viešpaties keliai – belikdavo atsidusti. Ko nors paprašyti būtų nesolidu – manasis Dievas nebuvo maldų mėgėjas. Juk pasakyta, kad be Jo žinios man ir plaukas nenukris. O jeigu krinta, vadinasi, žino, ką daro. Geriau „dirbk, ir Dievas padės“, ką aš ir dariau.

Pagal mano skaičiavimus, lagerį turėčiau palikti prieš Kalėdas, užtat išsižiojau, kai darbų skirstytoja Sima lapkričio 1-ąją trukteli mane už rankovės ir negarsiai sako:

– Nebesiruošk į darbą. Ilsėkis. Lapkričio septintąją tave paleidžia. Po rytinio patikrinimo ateik pasiimti „begūnoko“ (taip būdavo vadinamas atsiskaitymo lapelis, kuriame turėjo pasirašyti parduotuvės, saugyklos, bibliotekos, ambulatorijos, sandėlio atsakingi asmenys, kad nesi skolinga).

Simos žodžiai mane tiesiog pritrenkė. Jutau, kad visai nesu pasiruošusi tai išsvajotai laisvei, kartu ir bijojau, ar tai nėra klaida, aš juk tikrai negalėjau per tris mėnesius užsidirbti tiek daug įskaitų – tai ir pasakiau Simai. Ši dunksteli man alkūne ir piktai šnypščia:

– Daryk, ką sakau.

Taip ir nesuprantu, kas mane „premijavo“: brigadininkė Maša ar „nariadčica“ Sima, su kuria kažkada toje pačioje Kožvoje vieną pjūklą traukėme. Nė viena nepasigyrė.

Berinkdama parašus įsitikinau, kad ne tik tarp lietuvaičių turėjau draugių: varganos parduotuvėlės pardavėja dirbanti „tėvynės išdavikė“ leningradietė man padovanoja naujutėlaičius, blizgančius guminius batus, bibliotekininkė, taip pat iš Piterio, – rusų klasiko Saltykovo-Ščedrino dvitomį, o ukrainietė gydytoja apgailestauja nežinojusi, kad baigiasi mano bausmė:

– Galėjom mėnesiui ar dviem į ligoninę paguldyti, būtum sustiprėjusi...

O vakare ateina mano draugė Renė, teisingiau, dar viena Regina, pasidžiaugti mano būsima laisve ir čia pat paskaito savo seno pažįstamo laiškutį, kuris jau laisvas, gyvena tremtyje 9-10-osios šachtos kaimelyje. Tarp kitko, jis rašo, kad turi gerą draugą, išleistą gyventi už zonos, t.y. lagerio, kurio pavardė kaip Don Kichoto arklio. Mes kiek pasijuokėme iš tokios konspiracijos ir nusistebime:

– Rosinantas? Ne, tokių lietuviškų pavardžių nebūna. Matyt, Kazys su kokiu žydeliu susidraugavo.

Ir čia pat pamirštame Don Kichoto arklį – kur kas svarbesnis klausimas neduoda ramybės: kur dėtis paleistai? Kad nei į Lietuvą, nei pas tėvus į tremtį neišleis, man jau pasakyta. Mano laisvė ribojama Vorkutos šachtų baseinu.

Bet dar po dienos į mano artimą ateitį įsijungia deus ex machina ponios Doros asmeniu, kaip visada vadindavome tą keturiasdešimt metų peržengusią vilnietę Teodorą Gečienę, nepaprastai energingą, didelės širdies moterį. Ji neseniai pradėjo dirbti II rajono mokykloje valytoja, taigi „laisvėje“, mat jau yra atlikusi du trečdalius bausmės ir laukia perteisimo.

– Tau linkėjimai nuo Petro Dziko, turėtum jį prisiminti iš 1946 metų, kai po katorgos buvai pervesta į 3-iąjį lagerį. Tai va, jis jau yra laisvas, gyvena šalia mokyklos, mažame namelyje, tiesiog prižiūri jį, nes savininkai išvyko į Krymą ilgalaikių atostogų. Žinai, tas Petras – nuostabus žmogus, priima visus paleistus tautiečius, kol tie susiranda kur gyventi. Priims ir tave, aš jau susitariau. Pagyvensi kiek, o paskui matysi...

Petras. Pamažu išvynioju atminties kamuoliuką; sugrįžtu į pokatorginį lagerį, prisimenu ir vardan lietuviškos dorovės nuo geresnio darbo mus aršiai saugojusius lietuvaičius. Žinoma, Petras. Kodėl gi ne? Tuo labiau kad neturėjau iš ko rinktis.

– Tau pas Petrą bus gerai, – įsitikinusi ponia Dora, – toks patriotas!

Likusias dienas praleidžiu tvarkydama savo kuklų garderobą. Kaip tik lapkričio septintosios išvakarėse, baigiant siūti maišelį, viesulu į mano baraką įsiveržia ponia Dora:

– Paleidžia! Ir mane rytoj paleidžia! Abi eisime pas Petrą. Iš ryto jis ateis mūsų daiktų paimti, kad nereikėtų su maišeliais į komendantūrą tąsytis. Susitariau.

Apkabinau Teodorą ir bandau iš džiaugsmo pakūkčioti.

– Nustok, nėra kada. Man dar reikia parašus susirinkti. Susitiksim rytoj, – ir ponia Dora, kad ir be šluotos, skriste išskrenda.

Rytą atsisveikinu su išeinančiomis į darbą merginomis, su brigadininke Maša – Marija Danilenko, stipria, atletiška ruse, kiek pamenu, visuose lageriuose vadovaujančia brigadoms.

– Nebijok, neprapulsi, – atrodo, ji supranta mano nerimą, tvirtai apkabina, paskui nusišluosto ašarą ir sukomanduoja: – Brigada, į pamainą!

Po patikrinimo prižiūrėtoja liepia neštis daiktus į sargybos punktą. Nedidelis tas mano maišelis, bet jame, be anklodės, paklodės ir pagalvės, dar yra ir brangių daikčiukų: vienintelis ir paskutinis 7-ojoje šachtoje žuvusio brolio laiškas, tėvų laiškai, kelios nuotraukos, bendrabylio Juozo laiškeliai, nelegaliais ir painiais kalinių pašto kanalais visą tą dešimtmetį pasiekdavę mane. Ir mano negudrūs eilėraščiai. Jeigu kratys, turėtų atimti. Nekyla rankos slėpti, jaučiu, kad paskutinis slapstymas būtų tolygus prisipažinimui, kad vis dar privalau paklusti prievartai.

Nekrato. O mudvi su ponia Dora prižiūrėtojų ir lagerio tardytojo akivaizdoje akiplėšiškai išbučiuojame Petrą ir dar du „kraitvežius“. Be galo smagu. Kažin, kiek parų karcerio už tokį elgesį būtume užsidirbusios vakar?

– Tai ką, – grįžtant į baraką klausia manęs „kolchoznica“, – gal tas gražuolis – jūsų brolis?

– Brolis, – už mane atsako ponia Dora, – jis ir mano brolis. Jie visi mūsų broliai.

– Tokie vyrai, tokie vyrai... – dūsauja „kolchoznica“ ir kiūtina šalin.

Taip, tokie vyrai, tai ne jūsų. Nususę, kliši, degtine prasmirdę „nadzirateliai“.

O „tokie vyrai“ pagal Vorkutos madą atrodė iš tiesų šauniai: su naujais veltiniais, švariais, atsainiai prasagstytais vatinukais, geromis kailinėmis kepurėmis, nerūpestingai užsimestais šalikėliais ir – mažas spalvingas akcentas – Vorkutoje neregėtais kaklaryšiais. Kaklaryšis taps skiriamuoju Vorkutos lietuvių ženklu. Labai greitai juos įsiteisins ir vokiečiai – tremtiniai iš Pavolgio. „Tokių vyrų“ dėka „kolchoznica“ pirmą kartą į mane kreipėsi „jūs“.

Besidžiaugdamos tuo mažu revanšu (ponia Dora jį pavadins spyriu į „nadziratelių“ tarpkojį), laukiame laisvės. Ateina vakaras, grįžta iš darbo brigados. Mes vis dar laukiame. Mano akys kur buvus, kur nebuvus vis krypsta į savąjį gultą, kur iš manęs šaiposi nuogos, šerpetotos lentos. Kol kas aš dar priklausau joms.

Vakarinio patikrinimo metu manęs kažkodėl nepriskaičiavo, o po jo išveda į sargybos punktą. Pagaliau mudvi su ponia Dora paliekame lagerį. Iki komendantūros mus lydi ginkluotas sargybinis. Demonstratyviai, nors niekas ir nemato, susidedame rankas už nugaros.

– Palikti! – komanduoja sargybinis, o mes juokiamės:

– Koks kieno reikalas? Kaip norime, tai einame. Gal imsi šaudyti?

Pagaliau pradeda juoktis ir sargybinis, kabina ant peties šautuvą, ir visi trys draugiškai žengiame girgždančiu sniegu.

Šiltame komendantūros kambarėlyje mus pasitinka gerokai pavėpęs, matyt, revoliucijos metines smagiai šventęs komendantas, paima iš sargybinio dokumentus, išrašo mums laikinus pažymėjimus, įspėja, kad per tris dienas privalome prisistatyti su nuotraukomis, tiesa, pasai mums nepriklauso, bet gausime „tikrus“ pažymėjimus, su kuriais galėsime įsidarbinti.

– Pasai? Na, gal kada nors vėliau, nesirūpinkite, vis tiek niekur negalite išvažiuoti, o su tokiais pažymėjimais visa Vorkuta laikosi...

Už durų mūsų laukia du lietuviai, mandagiai prisistato, paaiškina, kad Petras dirba popietinėje pamainoje, o jiems pavesta palydėti mus į jo pastogę. Kažkaip kitaip dabar girgžda po kojomis sniegas, šiaurės pašvaistė, matyt, mūsų garbei, grakščiai pasisūpuodama tai užtraukia, tai vėl išsiskleidžia spalvingas, pastelines perregimas užuolaidas; kiek besigręžiočiau – jokio sargybinio, jokio šuns. Pasaka. Tai gal dabar visada taip bus?

– Atėjome, – sako mūsų palydovai.

Sniege iškastu siauru tuneliuku leidžiamės žemyn, vyrai atidaro duris, ryški elektros šviesa kiek akina, bet dar daugiau akina baltai padengtas, valgiais nukrautas stalas, šalia kurio kuklai mindžiukuoja „kraitvežiai“, jau matyti ir net mūsų nubučiuoti, tokie malonūs tautiečiai.

Valgome Petro virtą šaltieną su raugintais kopūstais, žuvies konservus, baltą duoną. Tik pasisotinusi atsitokėju: stalo įrankiai! Šakutė, peilis... Po dešimties metų kone urvinio žmogaus lygio civilizacijos, kai geriausiu atveju buvo leidžiama naudotis vien šaukštu, jo nesant, apsieiti savomis galūnėmis, aš, pati to nepastebėdama, negalvodama, tiesiog instinktyviai išėjau iš tos civilizacijos. Keista, kaip neskausmingai galima grįžti į turėtą buitį. Atgauti dvasinę pusiausvyrą nebus taip paprasta.

Šeštą ryto mus pažadina niekada neišjungiamas Maskvos radijas. Mes gulime mums užleisto šeimininkų miegamojo plačioje lovoje, ir ponia Dora paprašo:

– Įžnybk man – ką, dar nesupranti? Stipriau!

Man negaila, aš tikrai myliu ponią Dorą, galiu ir visai padoriai įžnybti, jeigu prašo, bet kai ji nori ir mane panašiai pamaloninti, prasideda grumtynės su paspygavimais.

Į mūsų kambarėlio duris beldžiasi išsigandęs Petras ir klausia, kas atsitiko.

– Nieko, Petreli, miegok, mes tik norėjome įsitikinti, kad esame laisvos... – ramina jį ponia Dora ir tuoj pat veržiasi iš lovos: – Bėgsiu į mokyklą, ten yra toks sandėliukas, iškuopsiu, gal leis apsigyventi.

Teodora Gečienė, per karą atsitiktinio lėktuvų antskrydžio metu netekusi dukrelės ir vokiečių išvaryto vyro, pokary į partizanus išėjusio ir dingusio šešiolikmečio sūnaus, po jos suėmimo į vaikų namus paimto ketverių metukų Rimučio, ta lagerio ponia Dora, – neatsimenu, kad dar ką nors būtume taip pagarbiai vadinę, – visuomet trykštanti energija, sumanymais, negailinti šilumos, dosni meilės, neleidžiama į Lietuvą, sugebės iš vaikų namų atsikovoti Rimutį, atveš jai į Vorkutą geri žmonės tą utėlėtą, spuogais aptekusį dvylikametį žvėriuką, nesuvokiantį, kodėl reikia kasdien praustis, nesikeikti, nevogti, nebėgti iš namų ir tą svetimą, nepažįstamą moterį vadinti mama... Dar po kelerių metų Gečienė išsireikalaus reabilitaciją, grįš į Vilnių, išsikovos dviejų kambarių butą, o Rimas baigs universitetą. Aš matysiu jį studijuojantį, sutiksiu baigusį studijas, labai mandagų, gerų manierų jaunuolį – niekuo neprimenantį ano laukinio ir agresyvaus vaikiščio. Susiieškos Teodora ir savo dingusį vyrą; jis, nors ir sukūręs naują šeimą, iš Kanados siųs siuntinius, padės Teodorai duoti sūnui išsilavinimą ir specialybę.

Teodora nugyvens ilgą ir veiklų gyvenimą, pasitrauks, kai jau plazdės trispalvės, nenutuokdama, kad netrukus ir Rimantas atguls šalia jos: Vilniaus centre vidury dienos banditų kulkos suvarpys inkasatoriumi dirbantį Rimantą Gečą.

Visa tai dar bus. O šiandien sekmadienis, iš pat ryto pas Petrą užeina tautiečiai neva su reikalais, o iš tikrųjų pažiūrėti lietuvaičių. „Atsėdėjusių“ merginų dar labai nedaug. Bandau atlaikyti „frontą“ pati viena, nes Teodora užsidariusi mokyklos sandėliuke ir parlėks tik vakarop. Jos belaukdami su Petru vis dengiame didelį virtuvės stalą, vietoj kėdžių Petras ant taburečių deda lentas – taip daugiau sutilps, mat virtuvė pilnutėlė. Susėdame, susispaudžiame tarsi silkės statinėje, beveik niekas neliečia stiklinaičių su vynu, aplinkui ūžia kalbos, suskamba dainos, jaučiu, kad laikas apsiverkti, kad daugiau neišlaikysiu, bet užgriūva nauji svečiai, daina nutrūksta.

– Susipažink, – sako Petras, – čia mano draugai iš 9-10 šachtos.

– Kazys, – prisistato maždaug keturiasdešimties metų vyriškis, pilkų šaltų akių, plikai skusta galva, – mes esame lyg ir pažįstami, apie jus man daug rašė Renė. O čia – mano geriausias draugas.

– Vytautas, – pasisako vardą „geriausias draugas“, ir mano atmintyje kažkas spragteli.

– Tikrai? Palaukit, palaukit, Don Kichoto arklys... Tai jūsų tokia nelietuviška pavardė – Rosinantas?

– Iš kur?.. – stebisi Vytautas.

– Tai Kazys Renei rašė.

– Kazimierai, kaip tu galėjai supainioti, koks tu neišprusęs! Aš tau ne kartą sakiau, kad Pietario Algimantas turėjo arklį, vardu Šatas. Vargas su tais chemikais.. Taigi, panele, mano pavardė tokia, kaip Algimanto arklio.

Draugijai kvatojant ir laidant linksmas pastabas, mes išsiaiškiname gimtąsias vietas, kamerų numerius Panevėžio kalėjime, jam pažįstamus mano bendrabylius ir net tai, kaip Tadukas (jauniausias mūsų Gedimino būrio byloje berniūkštis) pirtyje pro mažytę skylutę jam mane kalėjimo kieme parodęs. Sužinau, kad dar Biržų gimnazijos laikais Panevėžio sporto salėje žaidžiant krepšinį kažkas jam iškrėtė juodą pokštą, kad nuo tų laikų neapkenčiąs Panevėžio ir panevėžiečių mergaičių. Taigi.

Bet ta nemeilė ima keistokai reikštis: kažkokio miklaus manevro dėka išraunami šalia manęs sėdėję vyrukai, vienoje mano pusėje įkurdinamas Kazys, kitoje įsitaiso tas arkliška pavarde ir dar įžūliai visam stalui pareiškia:

– Šalin rankas nuo Korėjos – saugumą užtikrinsime mes!

Dar po poros dienų, tikriausiai tos pačios nemeilės paveikti, abu draugai atveža visą maišą puikių anglių, kad man nereikėtų kankintis su šlapiomis malkomis. Bet aš jau keliu sparnus, ieškau darbo ir kampo, nes Petro primygtinai siūlomi geri ketinimai man nepriimtini, o ir kiti „žvalgai“, siūlantys būstus, darbą ir dar kai ką, manęs nesudomina. Teodora jau gyvena mokykloje, toje pačioje, kurios statyboje man teko dirbti dar 1946-aisiais. Ji tenai gramdo, valo, plauna daug metų nemačiusias šlapio skuduro grindis, planuoja šiluminiame mazge – katilinėje įrengti mažą pirtelę, prašo Petrą mechaninėse dirbtuvėse suvirinti katilą šiltam vandeniui, atrodo, duok jai truputėlį valdžios ir ji iš Vorkutos padarys kurortą.

Darbą gaunu pačioje seniausioje Vorkutos šachtoje – Rudnike. Lempinėje dirba Aldona, gyvena ji kitos draugės šeimoje. Jų padedama susitariu su lietuviais statybininkais, taip pat buvusiais politiniais kaliniais, ir jie įkurdina mane savo virtuvėje. Visas butas – 12 m2 kambarys ir kokių 8 m2 virtuvėlė. Jos gale man vyrukai sukals gultą, kurį atsitversiu paklode.

Petras širsta, bet gražiai palydi mane į „naują gyvenimą“. Šaunuolis Petras, labai nuoširdus, mielas draugas, nesutaikomas vedybų su „skeltanagiais“ priešas, taip ir liko neįvertintas lietuvaičių, nors piršosi, kiek teko girdėti, vos ne visoms iš eilės. Mergelės leidosi išgrobstomos jo draugų, gal ne visada tokių išvaizdžių, rimtų ir solidžių, bet ne tokių bekompromisinių patriotų. Pagaliau Petras vedė ukrainietę; bet nebūtų Petras, jei pasiduotų.

– Aš dovanoju Lietuvai du piliečius! – per Valentinos ir jos paauglio sūnaus iš pirmosios santuokos krikštynas bei savo vestuves didžiuodamasis pareiškė Petras.

Jau pramokusi lietuviškai, susižavėjusi Valentina žiūrėjo į savo vyrą, kol šis, stipriomis rakomis pakėlęs jos Vitaliką, šaukė:

– Vytautas! Nuo šios dienos jis – lietuvis Vytautas!

Turiu pripažinti, kad jie buvo gera šeima. Valentina pagimdė Petrui ir, žinoma, Lietuvai dar du piliečius: Algirdą ir Gediminą.

Bet tai dar irgi bus. O dabar aš dirbu tiesiogine prasme juodą darbą – iš transporteriu paduodamų akmens anglių renku ir į tam tikrus bunkerius mėtau uolieną. Šlapiose pirštinėse skeldėja pirštų oda, atsiveria apynagių žaizdelės, kvėpuoju anglių dulkėmis, po pamainos – net ir duše – sunku jas nusiprausti. Pirmą mėnesį patenku į naktinę pamainą, antrą mėnesį – į popietinę, išeiginių grafiko nėra, brigadininkas jas skiria kada užsimano, mano gyvenimas darosi nelinksmas ir sunkus.

Vytautas su Kaziu pagal Petro pasakojimą atseka mano platumas, retkarčiais net laisvas dienas atspėja. Pamažu sužinau, kad Kazys yra agrochemikas, studijas gilinęs Vokietijoje, Olandijoje ir Danijoje, ten parašęs ir apgynęs daktaro disertaciją, dirbęs Žemės ūkio akademijoje, 1944 metais sovietų suimtas ir nuteistas dešimčiai metų už tėvynės išdavimą ir šnipinėjimą, kad į Sibirą ištremta visa gausi jo giminė, kad Lietuvoje jo laukia žmona ir sūnus, per stebuklą neaptikti ir nerepresuoti. Žinoma, į Lietuvą jo neišleis. Kazys dirba 9-10 šachtos techninės kontrolės skyriaus viršininko pavaduotoju, gyvena lietuvių tremtinių šeimoje ir laukia „amžinos tremties“ pabaigos.

Vytauto gyvenimas ir likimas man atrodo gerokai artimesnis ir romantiškesnis, gal todėl, kad esame vos ne vienmečiai: ką tereiškia ketverių metų skirtumas, kai aš artėju prie trisdešimties, o jis tą trisdešimt ne taip seniai peržengęs. Be to, Vytautas yra linksmas ir toks pagyrūnas, kad aš be vargo sužinau ne tik jo biografiją, bet ir nuodugniai susipažįstu su buvusių simpatijų nuotraukomis ir visomis meilių istorijomis. Šiuo metu jis neša 25-erių metų bausmės kuprą ir neša gana lengvai, nerūpestingai, nes už gerą elgesį (9-10 šachtos, nuolat Vorkutoje skinančios pergales, futbolo komandos vartininkas) ir nepriekaištingą darbą (mediko, laboranto, vaistininko) gyvena už lagerio ribų.

0Augo pirmagimis Vytukas Antaninos ir Antano Šatų šeimoje, Vabalninke. Šešerių metų jis tampa Vytautu, nes gandras atneša broliuką Donatą. Pabaigęs pradžios mokyklą, Vytautas išvažiuoja gimnazijon į Biržų didmiestį mokslų semtis. Viskas vyko normaliai, kol Vytautas, ramus ir dievobaimingas bernelis, neatrado krepšinio. Va tada ir nuėjo vėjais motinos viltys ir Vabalninko moterėlių siūdinama sutana: vietoje jų Vytautas lieka antrus metus šeštoje klasėje, kad bent metus dar gautų pažaisti krepšinį. Pasirodo, tie metai buvo iš tiesų reikalingi, nes, be krepšinio, atsivėrė ir kitos amerikos – šokiai gimnazijoje, alyvos ir žavingos mergaitės piliakalnyje... Per tą liko palaidotas ir kunigystės klausimas.

1941 metų tragišką birželį Vytautas laiko abitūros egzaminus, į kuriuos tarsi griūtis įsiveržia mokytojų ir mokinių suėmimai, vežimai, tremtis. Po savaitės kyla Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Rudenį Vytautas įstoja į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Prievartinio paėmimo į vokiečių armiją pavyko išvengti, atrodo, tik tėvų sumanumo dėka.

1944 metų vasarą, artėjant rusams, tėvai nutaria trauktis. Tėvas, buvęs aktyvus šaulys, negali rizikuoti. Negali rizikuoti ir visa šeima. Reikia pasitraukti, kol vokiečiai arba anglai su amerikiečiais nesustabdys raudonųjų. Vytautas ir jo draugai nutaria kitaip: reikia priešintis. Pažadėjęs tėvams, kad netrukus juos pasivys, Vytautas pradeda partizano kelią. Rusų tankai ir lėktuvai Joniškėlyje, Linkuvoje ir kitose vietose išblaško partizanų junginius. Daliai iš jų pavyksta per Latviją pasiekti Telšius ir įsitraukti į Lietuvos rinktinę. Kiti nusprendžia grįžti į Aukštaitijos miškus ir kovoti arčiau gimtųjų vietų. Vytautas buvo tarp pastarųjų. Pirmą kartą jį sulaiko raudonieji pasieniečiai. Pasiųstas žvalgybon, patenka į pasalą. Apieškomas, paimami asmens dokumentai ir, dviejų kareivių lydimas, vežamas į Vabalninką. Kadangi suimant ginklo jis neturėjo, kareiviai nepersistengia. Sustojus nakvynės tuščioje sodyboje ir vienam kareiviui nuėjus miegoti į klėtį, iš antrojo snaudžiančio sargybinio Vytautas atima automatą. Grumtynių metu neapsieita be šūvių. Nuo prieklėčio ima šaudyti antrasis kareivis, bet Vytautas atsišaudydamas pabėga. Tačiau tapatybės dokumentai lieka kareivio planšetėje. Po antrojo suėmimo jam inkriminuojama dviejų kareivių žūtis. 1944 m. spalio 10 d. enkavėdistai, šukuodami miškus, užeina į vieną sodybą, įsiveržia į namą, kur tuo metu už stalo su šeimininkais pusryčiavo ir Vytautas.

– Galėjau juos visus pakloti, – sakys Vytautas, – bet kas tada būtų ištikę tą šeimą.

Enkavėdistų klausiami žmonės pasako jo vardą, pavardę, pasako, kad iš Vabalninko. Ne iš gero, ne blogo linkėdami pasako. Kur čia vaidinsi didvyrį, kai automatų vamzdžiai prie tavo vaikų galvelių... Še tau ir partizanauk „arčiau gimtųjų vietų“. Vabalninko stribai, tarp kurių nemažai netolimo kaimo rusų, apsidžiaugia, surakina rankas ir pakabina jį ant durų.

– Nieko baisaus, – prisiminęs juoksis Vytautas, – siena buvo nelygi, viena koja ant atšokusios lentelės prisilaikiau.

– Mušė?

– Žinai, jiems labai nepatiko, kad neprašiau pasigailėti...

Tik po kelerių metų sužinosiu, kad trūkęs ausies būgnelis – Vabalninko stribų tardymo rezultatas, kad metaliniai dantys, sudėti jau lageryje, sėkmingai pakeitė anuos, Vabalninko stribams atitekusius; labai nenoriai prisipažins tada manęs, kad nebevaikščios. Biržuose tardė nė kiek ne švelniau. Vytautas su humoru prisimins, kad vietiniai, neprofesionalai, neapskaičiavę smūgio jėgos, bematant tardomąjį „išjungdavo“, užtat kagėbistai darbą atlikdavo puikiai: skauda, bet sąmonės neprarandi, nors ir kaip to norėtum.

Sunkiausia buvo tada, kai partizanai užėmė Biržų kalėjimą ir išlaisvino kalinius. Deja, Vytautas tą naktį buvo tardomas visai kitame pastate, NKVD būstinėje. Kitą rytą už šią partizanų akciją jis atsiėmė papildomą duoklę:

– Kodėl banditai kalėjime ieškojo Šato? Va, visi prižiūrėtojai tą tvirtina... Tik ir rėkė bandiūgos: „Šatas, Šatas!“ Tai ir toliau tvirtinsi, kad nebuvai bandoje? Sakyk, „svolačiau“, kiek joje banditų? Sakyk pavardes!

Nepasakė. Taip ir liko toje byloje vienas, tik labai sielvartavo, kad, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, draugai jo neišlaisvino.

...Atgimimo metais Vabalninko sąjūdiečiai pelkėse, žydkapiuose ir pamiškėje atkas sušaudytų, nukankintų partizanų palaikus, nulinguos per miestelį ant pečių nešami 79 karstai, o Vytautas, pavartęs sąsiuvinėlį su žuvusiųjų pavardėmis, užlūžusiu balsu pratars:

– Žuvo. Visi žuvo...

Nebėra nei kalėjimą išlaisvinusių, nei išlaisvintųjų. Vytautas vėl, kaip ir byloje, liko vienas.

Mamūnė Baronienė (Vytauto mamos motina) stovės su ryšulėliais prie stribų būstinės Vabalninke, vėliau prie Biržų, galiausiai prie Panevėžio kalėjimo, kol vieną dieną grąžintame maišelyje užčiuops mylimiausio vaikaičio dovanėlę – jo rankų iš duonos nulipdytą rožinį. Tą dieną Vytautui Šatui, 1940 metų Šaulių sąjungos vadui (?!), aršiam nacionalistui, banditui ir žudikui, paskelbs tribunolo nuosprendį – 25 metai katorgos darbų ir po jų tremtį už „tėvynės išdavimą“.

(Bus daugiau)

© 2006 „XXI amžius“