Su pašaukimu į žodžio alchemiją
Kelios mintys apie poetą Vladą Baltuškevičių ir
jo naują knygą Pakeliui
Alfas PAKĖNAS
|
Vladas Baltuškevičius
Vytauto Tamoliūno nuotrauka
|
|
Vlado Baltuškevičiaus kūrybos popietė
Vaižganto muziejuje: (iš kairės)
Alfas Pakėnas, Vladas Baltuškevičius
ir Vladas Vaitkevičius
Ričardo ŠAknio nuotrauka
|
Praėjusį gruodį, Advento metu, Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje vykusioje poeto ir vertėjo Vlado Baltuškevičiaus kūrybos popietėje buvo pristatyta Nemuno leidyklos išleista nauja poeto lyrikos knyga Pakeliui. Į poezijos vakarą susirinko nemažas būrys V.Baltuškevčiaus talento gerbėjų, apie jo kūrybą kalbėjo poeto bičiuliai Donaldas Kajokas ir Vladas Vaitkevičius.
V.Baltuškevičius tikras, subtiliai ir skaudžiai pasaulį jaučiantis poetas, talentingas vertėjas. Dar jaunystėje, kai nebuvo išleidęs nė pirmosios savo knygos Saulės židinys (1975), jis išvertė Šotos Rustavelio epą Karžygys tigro kailiu, kuris, deja, nebuvo išspausdintas, netrukus 1974 metais pasirodė poeto ir vertėjo Jono Graičiūno vertimas... V.Baltuškevičius yra vertęs ir spausdinęs nemaža rusų poetų ir prozininkų kūrybos. Iš viso išleido septynias originalios kūrybos ir septynias vertimų knygas.
Poetas tai sakytojas, jis viskam suteikia vardą ir atstovauja grožiui. Jis yra nepriklausomas ir stovi centre. Pasaulis nebuvo nei nupieštas, nei pagražintas, jis yra puikus iš pat pradžių; ir ne Dievas sukūrė gražius daiktus, o Grožis buvo pasaulio kūrėjas. Štai kodėl poetas visus įgaliojimus turintis valdovas, savo esė Poetas rašė filosofas ir poetas Ralfas Emersonas. Tos mintys, tie žodžiai man visados primena žinomą mūsų poetą V.Baltuškevičių, praėjusiais metais išleidusį septintąją savo eilėraščių knygą Pakeliui. Gražus sutapimas: praėjusį sausį, savo gimimo dieną (poetas gimė 1939 m. sausio 26-ąją Liepynų kaime, Marijampolės krašte), Vladas į Maironio lietuvių literatūros muziejų atėjo nušvitęs, laimingas ir iš savo smėlio spalvos rankinės, visada prigrūstos rankraščių, laikraščių ir knygų, išsiėmė pirmuosius, vadinamus autoriniais, Pakeliui egzempliorius. Visados gera paimti į rankas ką tik pasirodžiusią naują knygą. Ypač poezijos. Kaip sakydavo Vaižgantas, pirmučiausia pasidžiaukime nauja knyga.
V.Baltuškevičiaus Pakeliui išėjo praėjus penkeriems metams po gražios, tikra kūrybos pilnatimi dvelkiančios eilėraščių rinktinės Proregiai (1999) pasirodymo. Naują eilėraščių rinkinį sudarė ir parengė literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, padirbėjusi su kantrybe ir atsidėjimu. Su meile tikram ir vieninteliam tokiam poetui Kaune ir visoje Lietuvoje V.Baltuškevičiui. Atrinkti patys gražiausi ir brandžiausi eilėraščių grūdai. Gerokai pravalyti nuo pelų, išvėtyti vėjyje. Nelengva buvo atsirinkti ir dėl to, kad kartais V.Baltuškevičius pateikia po keletą to paties kūrinio variantų.
Kartais poetas taikosi parašyti, pasak vieno poezijos žinovo, bjaurų eilėraštį arba vartoja savo darybos žodžius. Sielos skausmas, einantis per kūno skausmą. V.Baltuškevičiaus kalba kartais ištremia daiktus nežinia kur. Rašau taip, kaip kalbu, sako poetas. Nepaisant šito, knyga išėjo išgryninta, skaidri. Ir pats autorius (labai reiklus sau), atrodo, liko patenkintas knygos sandara ir išvaizda. Taip, knyga autentiška ne tik pateikiamais tekstais, bet ir išvaizda. Iš pirmo žvilgsnio patraukia nerūpestingai suglamžyto laikraščio motyvas viršelyje, atrodo, tik paprasta laikraštiena, primenanti tamsius, švininius debesis. Pažvelgus įdėmiau, gali perskaityti paties autoriaus kompiuterinių lapų tekstus tarsi dalyvauti pačios kūrybos procese. Dailininkė Jurgita Delonaitė išmoningai užkibo, regis, už eilėraščio jums nusispjaut į mano meną fragmento ir sukūrė originalų, patrauklų knygos rūbą:
...skęsta didelis menas mano
laikraštienoj kalnuos makulatūros
kaip romen rolano kaip tomo mano
bangose žiniasklaidos tvano liksiu ko gero be literatūros?
(16
p.)
Naująjį V.Baltuškevičiaus eilėraščių rinkinį sudaro trys skyriai: Autografai, Eilėraščiai garsaraščiui bei Įvykiams ir žmonėms. Kartu pateikiama 1970-1975 metais rašyta poema Rasos, paties autoriaus pavadinta Kaltės ir atpildo poema.
Anot knygos sudarytojos E.Vaitkevičiūtės, naujoji knyga dėsningas kelių paskutiniųjų metų kūrybinis rezultatas. Pažįstamas savo žaidimais, skambesiu, įmantriai pinamo kalbos audinio ir poetinės pajautos raiška, autorius lieka ištikimas savitam braižui. Iš tiesų jo žodis nutvilko it spiritas ant tuščios širdies. Tarsi šaltis speiguotą dieną. Lyg į naktį sminganti žvaigždė. Rašau iš lėto virsdamas į ledą, sako viename eilėraštyje poetas. Ir patvirtina: poezija manoji išpažintinė. Šiame rinkinyje V.Baltuškevičius visai kitoks negu Bedugnėj didelėj (1984) ar Erčiose ((1987). Liko tik anų, sproginėjusių ir žeidusių skaitytojų dvasią, giliai smigusių, eilėraščių skeveldros. Gal skiedros nuo kadaise statyto gražaus ir dabar tebešvytinčio V.Baltuškevičiaus poezijos rūmo. Tačiau liko ano, ankstyvojo ir tikrojo Baltuškevičiaus, poezijos samprata ir skambesys. Dreskiantis, bet ir svaiginantis. Užburiantis žodžio ir jo jėgos ieškojimu bei atradimu. Visai nežinomos poezijos žemės atradimu. V.Baltuškevičius į pasaulį, į žmones ir daiktus ir dabar moka pažiūrėti visai kitokiu žvilgsniu negu daugelis kitų poetų. Kartais tarsi žvėries žvilgsniu. Poetas giliai suvokia pasaulio trapumą, laikinąjį kūno apvalkalą. Kartu jis per daug nutolęs nuo kasdienybės, kad ją pastebėtų. Įsijaustų į ją. Kaip ir kiekvienam tikram poetui, V.Baltuškevičiui būdinga pakilti į aukštumas ir kristi į bedugnę. Ieškoti dieviškumo ir jo pasireiškimo žmoguje.
Ir visa tai su pašaukimu į žodžio alchemiją.
Vladas BALTUŠKEVIČIUS
***
Spaudžia melsvas šaltis,
dūsta rūsčios pušys,
kvapas jų ledėja
įmantria šerkšna.
O Vandenio skeptras,
ugnimis sudužęs
byra lyg sidabras,
skamba lyg daina.
Šį stebuklą regi
mėnuo magas žebras.
Šį stebuklą girdi...
Gal supras mane:
aš šią naktį visas
lyg žvaigždžių sidabras,
aš šią naktį visas
lyg žvaigždžių daina.
Ne vien ugnis
Albinui
Bernotui
Vadindavai mane linksmuoju Špoku,
kol kartą šuo pasiutęs nelauktai
man riešą perkando. Bet, kaip matai,
nenumiriau. O šuo, beje, nusprogo.
Laužtinė mano kelias. Tavo tiesė.
Apie spiralę nekalbu. Dvasia
didesnė negu kūnas. Akyse
pro knygos puslapius ji prasišviečia.
Nubundant lygumoms, žaibų tyloj
paglostyk žolę. Džiugesy, gėloj
tu negali savęs nesiklausyti.
Kaip slenkstį peržengei save ne sykį.
Vasaros zenitas, saulės židinys
bedugnėj didelėj ne vien ugnis.
***
Ramutei
S.
Tas spalis peršalusiais plaučiais
raudona spjaudės tulžimi.
Neklausinėk. Aš intymiausias
Galiu būt tik su savimi.
Keliai į klystkelius iškrypo,
bet aš ir klystkelius gerbiu.
Slepiu aš tūkstančius gyvybių
Ir tūkstančius mirčių slepiu.
Todėl tyliu. Ji, bekelystė,
neduos ramybės ir rūpės.
Sušals mūs didelė draugystė?
Žvaigždžių kristalais sutrupės?
Oi ne! Tu lauksi kaip ir laukei,
nors lūpos mėls ir šerkšnas kris,
kaštonui lyg ledinei kaukei
nebyliai stūksant pas duris...
***
toks šėmas šėmas
šerkšsniegio sidabras
užšalęs langas.
šėlstanti pūga.
mama suklupus
Dievo motės abrozdas.
ir šnabždesys:
pasaulio pabaiga.
iš lauko grįžo tėvas.
Jis atsagsto
vatuvkės penkerias sagas.
velniai težino, ką jis mąsto.
žinau ir aš.
jis rūko
smirdančią bankrutkę.
jis tyli
kaip akmuo.
gailauja kluono
juk gi
jį statė pats.
buvau piemuo
ir piemeniu likau.
lankelės baltos,
avelės juodos,
juodos kaip derva...
pūga ir vėjas.
baltijos
ledynas...
tirpsta Lietuva...
svetainėm internetinėmis...
Laivas
Girtas Laivas
irias, irias...
visi girti...
vien ašei blaivas,
daug kartų gimęs,
daugel kartų miręs,
tirpstu
kaip šerkšsniegio sidabras
Bacho
ar Bethoveno
fuga...
mama...
šventas Marijos atvaizdas...
tragedija ar farsas?
o gal ir vėl
gimtis baiga?
© 2006 XXI amžius
|