|
Svarbiausia laisvės sąlyga
noras būti laisviems
Dr. Aldona Kačerauskienė,
LKD Vilniaus skyriaus narė
1940 metų birželio viduryje, nepaskelbus karo, sovietinės Rusijos ginkluotosios pajėgos, nors ir nesutikusios ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo, įžengė į mūsų šalies teritoriją. Istorikai šį faktą pavadino agresija, užpuolimu. Prasidėjo Lietuvos okupacija, kuri tęsėsi pusę šimtmečio. Valstybės tęstinumo idėja palaikė partizaninis judėjimas, rezistencinis pasipriešinimas, užsienyje gyvenę lietuviai. Žmonių, ypač tikinčiųjų, teises okupacijos sąlygomis gynė pogrindinė Katalikų Bažnyčios kronika. 1990-ųjų kovo 11-osios aktu Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Nepraėjus nė metams, Sausio 13-osios naktį, sovietų tankai puolė beginklius dainuojančius žmones prie Televizijos bokšto. Pasitvirtino seniai žinoma tiesa: laisvės už dyką niekas neduoda; laisvę reikia iškovoti; ji paženklinta krauju, netektimis, skausmu. Svarbiausio objekto Aukščiausiosios Tarybos rūmų agresoriai pulti nesiryžo. Prie jų buvo minia žmonių, nė per žingsnį nesitraukianti atgal, nors Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, tausodamas žmonių gyvybes, matydamas didžiulį pavojų, prašė eiti namo moteris ir vaikus.
Tuomet laisvės troškimas buvo apėmęs visus gyventojų sluoksnius: ir tuos, kurie gerai prisiminė okupantų žiaurumus, patys buvo nukentėję, ir jaunąją kartą, gimusią, augusią jau po karo; laisvės gynėjų minioje plevėsavo tautinių mažumų vėliavos rusų, ukrainiečių, baltarusių... Tokį mūsų laisvės troškimą suprato ir nedelsiant ėmė remti Rusijos demokratinis judėjimas, mus tuojau išgirdo laisvojo pasaulio šalys. O ką ir kalbėti apie Amerikoje gyvenančius lietuvius!
Praėjo penkiolika metų nuo Sausio 13osios nakties, paženklintos laisvės gynėjų krauju. Auga nauja karta, nebeprisimenanti nei okupacijos, nei išsivadavimo aplinkybių. Ką gi ji mato, girdi, kokias vertybes laiko svarbiausiomis? Seimo, Vyriausybės, teismų reitingai vis krenta. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, apie pusę Lietuvos gyventojų jaučia nostalgiją praeičiai, dažnas pasako: Prie ruso buvo geriau. Galime visaip svarstyti apklausų rezultatus. Jos nebūna objektyvios, nevykusiai formuojami klausimai, neapima visų gyventojų sluoksnių ir t.t., tačiau susimąstyti verta.
Save ir kitus įtikinėjame, kad išoriškai Lietuva dabar yra saugi kaip niekada. Iš atminties neišsitrins JAV prezidento Džordžo Bušo žodžiai, pasakyti prie Vilniaus rotušės mums įstojus į NATO: Jūsų priešas bus ir mūsų priešas. Tačiau ar galima apsiginti teritorijai, kurios gyventojai abejingi savo valstybei? Vargu.
Žmonių ir valstybės interesų vienovė yra gėris. Vargu ar kas dėl šios tezės išdrįstų ginčytis. Tik nežinia, ar kokioje šalyje toks idealas yra įgyvendintas. Tačiau prie idealo artėti reikia.
Vertas dėmesio pasvarstymas, ką mums visiems daryti, kad valdininkai taptų tarnautojais, t. y. kad jie tarnautų žmogui, nes gauna atlyginimus. Norime to ar nenorime, su valdininkais susidurti tenka kiekvienam. Štai žmogus į sodo namelį nutarė įsivesti gamtines dujas (dujotiekis ėjo pro pat sklypą). Lietuvos dujos nusiuntė jį į savivaldybę reikalingas leidimas. Ir prasidėjo vaikymas po įvairias institucijas. Kai kurios jų dievagojosi su dujomis nieko bendra neturinčios. Apėjęs nurodytą ratą, vėl eina žmogus prašyti leidimo. Tačiau iki tikslo dar buvo toli. Valdininkai jau buvo sugalvoję naują kelionių ratą... Beprasmiški vaikščiojimai tęsėsi net tris mėnesius. Gerai, kad buvo pensininkas, savo laiko sąnaudų neskaičiavo. Tuo tarpu kaimynas šypsojosi: Ne tais keliais vaikščiojai. Ir visgi verta pasirinkti ilgesnius kelius, tai yra atpratinti valdininkus nuo pakišų. Jeigu niekas jiems neduos, niekur dėsis teks pradėti tarnauti žmonėms. O ką kalbėti apie teismus: televizijos ekranuose matome žmones, kurie pasakoja apie teismų sprendimus, prieštaraujančius sveiko proto logikai. Tai visiems gerai žinomi faktai. Tačiau esama plika akimi nematomų veiksnių. Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Tikimės pasiekti aukštesnę gyvenimo kokybę, atsivėrė valstybių sienos, galime keliauti, vyksta kultūriniai mainai, dalijamasi biudžetinėmis lėšomis. Tačiau neišvengiamai tenka prisiimti naujus įsipareigojimus ekonomikos, politikos sferose. Turime eiti ta pačia kryptimi, kuria eina kitos šalys narės. Prof. Valdas Prunskus pastebi: Lietuvos ekonomika, vis glaudžiau integruodamasi į pasaulinę ekonomiką, neišvengiamai praranda savo savarankiškumą. Tampa vis priklausomesnė nuo pasaulio ekonomikos. Kita vertus, laisvo kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygomis užsienio kapitalas vis labiau įsigali Lietuvoje. Vietinis kapitalas papajėgus konkuruoti ir užleidžia pozicijas daugelyje ekonomikos sektorių. Kapitalas sentimentų neturi. Pinigai neturi kvapo, bet turi galią. Ekonominio savarankiškumo menkėjimas menkina ir politinį savarankiškumą. Lietuvoje viršų ima ES įstatymai, kuriems mes privalome paklusti. Tai savo ruožtu menkina pasitikėjimą savąja valstybe, jos autoritetu.
Vis skaudesnė darosi emigracijos problema. Tie, kurie ryžtasi išvykti iš Lietuvos, tampa kitų valstybių imigrantais, nenorinčiais savęs saistyti su juos priėmusios šalies lietuvių bendruomenėmis, turinčiomis savas tradicijas, lituanistines mokyklas, puoselėjančiomis gimtąją kalbą. Naujųjų atvykėlių tikslas kuo daugiau užsidirbti pinigų. Tėvynės reikalais jie nekvaršina galvų. Jeigu negandos ištiktų Lietuvą, vargu ar jie gintų Laisvės bylą taip, kaip gynė iš tėvynės Antrojo pasaulinio karo ištremti imigrantai. Kita vertus, emigracija aštrina demografinę Lietuvos situaciją, sekina būsimųjų Tėvynės gynėjų gretas.
Atskira pastraipa reikėtų aptarti lietuvių kalbos bene svarbiausio tautinės kultūros elemento būklę. Taisyklingos lietuvių kalbos nepasimokysi, užsukęs į valstybinę įstaigą, klausydamas per radiją ar televiziją transliuojamų tiesioginių laidų. Net ir mokslo pasaulyje gimtoji kalba nustumta į pašalį. Kelis kartus vertingesniais laikomi darbai, paskelbti ne valstybine kalba. Tad nėra ko stebėtis ne kiekvienam suprantamais kavinių, viešbučių, restoranų, parduotuvių pavadinimais pačiame sostinės centre.
Lietuvos išsivadavimo svarbiausi momentai, iškiliausios asmenybės, heroizmo faktai prisimenami tik retkarčiais, minint svarbesnes datas. Tačiau kai kada tų faktų interpretacija būna daugiau negu keista. Štai pedagogus rengiančio universiteto istorijos profesorius iš tribūnos niekina partizaninį judėjimą, prilygina jį beprasmiškam galvos daužymui į sieną.
Nebeliko užtvarų, ribojančių ne tik kapitalo bei žmonių judėjimą, bet ir pramogų industriją(kino filmai, literatūra, muzika, mados ir t.t.). Internete galima rasti nuomonių įvairovę įvairiausiais klausimais. Dažnai ten peršamos vertybės prieštarauja mūsų tautos vertybėms, puoselėtoms per juodžiausius okupacijų metus, laiko patikrintoms ir svarbioms žmogiškosios egzistencijos požiūriu. Įvairiomis komunikacijos priemonėmis perduodama Rytų ir Vakarų kultūra užtinka mūsų jaunąją kartą neišsiugdžiusią kritinio mąstymo, nepasirengusią atskirti blogį nuo gėrio. Ir vėl norisi cituoti prof. V.Pruskų: Aklai perimdami ir administracinius valdymo produktus, mes neretai savanoriškai atsisakome savo laisvės būti ir gyventi savo gyvenimą, nesistengiame šios laisvės apginti. Apmaudu, kad ir žiniasklaida visiškai persiėmė vertybių, nesuderinamų su mūsų tautos mentalitetu, propagavimą. Nebelieka laisvės rinktis. Atokvėpio valandėlę bandai įsitaisyti prieš televizorių, sukinėji vieną po kito kanalus ir nerandi nieko, ko norėjai rasti. Sielos alkiui pasotinti renkiesi knygą.
Peržvelgėme kai kurias mūsų dienų realijas. Apie daugelį jų išgirdome mokslinėje konferencijoje Sausio 13-oji naujausių mokslinių tyrimų kontekste, įvykusioje sausio 9-ąją Vilniaus pedagoginiame universitete.
Kai kurie pranešėjai ieškojo atsakymų į klausimą, ką reikėtų daryti, kad būtume laisvi, kad iškilus pavojui vėl vieningai stotume ginti tėvynės.
Siekiant išlaikyti kuo didesnį ekonominį savarankiškumą, reikėtų blokuotis valstybėms, turinčioms panašius ekonominius interesus, ir veikti kartu. Kolektyvinė nuomonė svaresnė, labiau paisoma. Valstybei, panaudojant įvairius palankius svertus (mokesčių politika ir kt.), reikėtų susirūpinti savo verslininkų sluoksnio formavimu, pagalba vidutiniajam gyventojų sluoksniui. Taip pat būtų sudaromos sąlygos lietuviškam kapitalui pasilikti tėvynėje, atsirastų daugiau gerai mokamų darbo vietų, sumažėtų norinčiųjų išvykti iš Lietuvos skaičius; gal drąsiau apsispręstų sugrįžti išvykusieji.
Didele dalimi už tautos tapatumo, istorinės atminties, laisvės sampratos išsaugojimą yra atsakinga pati valstybė. Ji turi užkirsti kelią toms jėgoms, kurios bando klastoti istoriją, menkinti ar iškraipyti praeities heroizmo pasireiškimus. Tačiau atsakomybę už savo šalies ateitį turėtume prisiimti kiekvienas. Dabar daug kalbama apie būtinumą mokytis visą gyvenimą. Mokytis pačia plačiausia prasme: skaityti, mąstyti, keistis nuomonėmis. Kad patys daug žinotume, kad būtume tvirtai įaugę į savo kultūrą, kad gerai išmanytume savo istoriją, kad daug argumentuotų patarimų galėtume duoti kitiems. Laisvė sietina su mūsų asmenybės branda, vertybių sistema, požiūriu į praeitį ir ateitį, gebėjimu ginti istorinę tiesą, su mūsų sąmoningumu. Te mūsų veiksmai byloja norą būti laisviems.
© 2006 XXI amžius
|