Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Laikas
    ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Moksleivi, pasimelsk už mane“

Moksleivio Algirdo Ražaičio kapas Alytuje

Tokį užrašą kadaise perskaičiau Alytaus centre, šalia bažnyčios esančiose kapinėse. Labai dailus granito kryžius, vardas, pavardė, datos, Kristaus veido bareljefas, Gedimino stulpai, V.Kudirkos posmas („Ne tas yra didis…“) ir žodžiai – „Moksleivi, pasimelsk už mane“ – sujaudino iki širdies gelmių. Buvo gūdžiausias sovietmetis, siautėjo ateistai ir komunistai, o čia, viduryje miesto, palaidotas šešiolikmetis abiturientas Algirdas Ražaitis, gimęs 1925 m. vasario 17 d. ir „tragingai miręs dėl Lietuvos 1941 m. birželio 24 d.“. Jaunuolis, žuvęs pirmomis karo dienomis, sovietų armijai bėgant iš Lietuvos, palaidotas prie pat centrinio tako, o kiek aukščiau, kalnelyje, – 1919 metais ant Alytaus tilto nuo bolševikų kulkos kritusio karininko Antano Juozapavičiaus kapas.

Kas kartą atvykusi į Alytų su didžiuliu jauduliu grįždavau prie moksleivio kapo. Buvo sunku patikėti, kad šitoks įrašas matomoje vietoje nuo pat 1941 metų liko nesunaikintas... Nugara perbėgdavo šiurpuliai: ne tik dėl jaunojo didvyrio trumpo gyvenimo istorijos, keliais sakiniais įamžintos granito kryžiuje, bet ir dėl nuolatinės homo sovieticus baimės – ar nenusileis sunki saugumiečio ranka ant peties, ar neišgirsiu jau girdėtos komandos – „projdiomte“ (eime)…

Sąjūdžio metais ir vėliau mėginau domėtis, taip pat skatinau įvairius organizuotus ir privačius Alytaus piliečius atskleisti A.Ražaičio asmenybę ir jo žygdarbį, bent jau pagerbti, prižiūrėti jo kapą, o skautus ir moksleivius – pasimelsti už bendraamžį. Nedaug tepasiekiau – vargu ar jie lankėsi prie A.Ražaičio kapo. Žinios apie žuvusį jaunuolį iškildavo miglotos ir neaiškios (galbūt jo giminės patys nedaug težino, o gal nenori apie tai kalbėti), bet ir jaunimo galvos šiandien pramuštos visai kitokiais reikalais.

Netoliese, prie pat A.Juozapavičiaus amžinojo poilsio vietos, atgulė ir savanoris Artūras Sakalauskas, žuvęs nuo sovietinio kareivio kulkos prie Lietuvos parlamento 1991 metų rudenį. Kokia prasminga, jaudinanti kartų ir istorijos sąšauka mažame žemės lopinėlyje…

Ir praėjusią vasarą aplankytas A.Ražaičio kapas buvo tirštai apžėlęs piktžolėmis. Kai kurios žydėjo baltais smulkiais žiedeliais. Gal bent šitaip gimtoji žemė pati stengiasi papuošti visų užmirštą jaunojo Lietuvos didvyrio kapą?

Gražina Mareckaitė

Alytus

Autorės nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“