| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos karininkas ant laisvės aukuro Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio gyvenimas
Dim. plk. ltn. Antanas Navaitis
Karininko karjeros pradžia Motiejus Pečiulionis gimė 1888 m. sausio 31 d. Seinų apskrities Krosnos valsčiaus Ronciškių kaime. Baigęs Suvalkų gimnaziją, studijavo Petrapilio universitete matematiką. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Petrapilio lietuviai aptarinėjo jo pasekmes ir artėjančią revoliuciją. Tų idėjų paveiktas, M.Pečiulionis savanoriu stojo į kariuomenę. Pasiųstas į karo mokyklą 1916 metais tapo artilerijos karininku. Dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais. Buvo kontūzytas. Už drąsą apdovanotas Šv. Anos, Šv. Stanislavo, Šv. Georgijaus ordinais, Šv. Georgijaus medaliu. Rusijoje kilus sumaiščiai, M.Pečiulionis grįžo į Lietuvą. 1919 metų pradžioje buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į l-ąją besikuriančią artilerijos bateriją. Kartu su jos vadu karininku Vincu Geiga, vėliau pakeltu į pulkininkus, sunkiomis sąlygomis pradėjo kurti Lietuvos kariuomenės artileriją. Kovose su bolševikais ir bermontininkais M.Pečiulionis kovos kelią pradėjo 1919 m. balandžio 4 d. prie Daugų. Jis vadovavo 2-ajam artilerijos pabūklų būriui. Prieš pirmą salvę nusiėmęs kepurę, persižegnojęs kreipėsi į kareivius: Lietuviai kariai, dabar triuškiname raudonojo rusų imperializmo vabalus, kurie nori pagrobti mūsų Tėvynę ir mus pavergti Laikykimės vyriškai iki paskutiniųjų. Ir triuškino priešus prie Daugų, Bobriškio, Kurklių, Salako, Zarasų. Kautynėse jo būrys buvo performuotas į 4-ąją bateriją. Įveikus bolševikus, baterija buvo perkelta kautis su bermontininkais. 1919 metų lapkritį lietuviai pradėjo Radviliškio puolimą. Baterija ugnimi rėmė pėstininkų puolimą. Persekiodami bermontininkus, jie pasiekė Mažosios Lietuvos sieną. Perkūno dieduko taiklumas Išvijus bolševikus ir bermontininkus, dar liko lenkai. Lietuvos kariuomenė užiminėjo lenkų paliekamas vietoves ir liepos 15 dieną įžengė į Vilnių. 1920 metų rugpjūtį lenkai vėl pradėjo brautis į Lietuvą. Kautynėse su lenkais M.Pečiulionis pasižymėjo kaip vienas taikliausių artilerininkų. Dėl jo drąsos, sumanumo ir taiklaus šaudymo kareiviai jį vadino Perkūno dieduku. Artilerininkas rūpinasi ginklų gamyba 1919 metais M. Pečiulioniui suteiktas kapitono laipsnis. 1921 metų kovą jis paskirtas 3-iojo artilerijos diviziono vadu, o rugpjūtį tapo 3-iojo artilerijos pulko vadu. 1922 metais pakeltas į majorus. Tais pačiais metais vedė mokytoją Konstanciją Vaitiekūnaitę. Jiems gimė sūnus Tomas ir dukra Joana Eugenija. 1925-ųjų gegužę M.Pečiulionis jau pulkininkas leitenantas, o spalį pasiųstas į artilerijos karininkų kursus Paryžiuje. Grįžęs 1926 metų rugsėjį buvo paskirtas Artilerijos tiekimo skyriaus viršininku. Ir tuoj ėmėsi modernizuoti Kauno Šančių artilerijos dirbtuves. 1929 metų lapkritį pakeltas į pulkininkus. 1930 metais Respublikos Prezidento aktu buvo paskirtas Ginklavimo valdybos viršininku. Netrukus jis suprato, kad pirkti ginklus užsienyje per brangu. Kilo sumanymas statyti ginklų dirbtuves Lietuvoje. Plk. inž. Juozas Vėbra pasiūlė įrengti modernią tyrimų laboratoriją, kuri atliktų karo pramonei reikalingus tyrimus. Plk. M.Pečiulioniui sumanymas patiko ir jam pavyko įtikinti Prezidentą laboratorijos reikalingumu. Prasidėjo parengiamieji darbai. Plk. inž. dr. J.Vėbra išvyko į užsienį susipažinti su moderniomis Europos laboratorijomis. 1933 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą prasidėjo tyrimų laboratorijos statyba. O 1935 metų gruodį buvo patvirtintas Linkaičių ginklų dirbtuvių planas. Šios dirbtuvės buvo vienos moderniausių Europoje. 1940 metais jose dirbo 800 darbininkų, buvo gaminami šoviniai, pabūklų sviediniai, minos, granatos ir šaudmenų sprogstamoji medžiaga. Čia pagamintas sviedinys kainavo perpus pigiau negu pirktas užsienyje. Generolo asmenybės aura M.Pečiulionio pažįstami tvirtino, kad jis buvo blaivininkas, pareigingas ir gabus karininkas, atkakliai siekiantis naudingo valstybei užsibrėžto tikslo ir nedarantis nuolaidų. 1934 metais plk. M.Pečiulionis, nesutardamas su krašto apsaugos ministru dėl kariuomenės perginklavimo, padavė prašymą dėl sveikatos išleisti jį į atsargą. Jam pasiūlyta eiti atostogų, o 1935 m. vasario 14 d. suteiktas brigados generolo laipsnis. Tačiau jis atsisakė atostogų ir vėl paprašė išleisti į atsargą. 1936 metų sausį jo prašymas buvo patenkintas. Brig. gen. M.Pečiulionis rūpinosi ne tik kariuomenės apginklavimu. Jis daug dėmesio skyrė aukštos kvalifikacijos specialistų rengimui. Jo dėka nemažai jaunų karininkų užsienyje baigė karinius mokslus. M.Pečiulionis laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis, skaitė knygas anglų, vokiečių, latvių kalbomis. Todėl dažnai kariuomenės reikalais buvo siunčiamas į Europos šalis. Pasakoja Ginklavimo valdybos iždininkas: Generolui išeinant į atsargą, Ginklavimo valdybos karininkai nupirko brangų auksinį laikrodį su grandinėle ir norėjo padovanoti jų bendradarbiavimui prisiminti. Generolas dovanos atsisakė, nes tos dovanos, jo manymu, jis nenusipelnė. Jis viską, ką darė, darė vykdydamas savo pareigas, kaip ir kiekvienas privalo daryti. Už savo darbą jis gavęs nustatytą atlyginimą. Kam jam karininkų dovana, kurie taip pat gyvena iš atlyginimo. Taip tas laikrodis Ginklavimo valdybos iždininko seife išgulėjo iki 1940 metų ir likviduojant Ginklavimo valdybą atiteko okupantų kariuomenės atstovams. Vieną galvą teturiu... Išėjęs į atsargą, M.Pečiulionis dirbo Lietuvos žiniose ir Amerikos lietuvių bendrovėje, kuri vertėsi automobilių prekyba. Po to persikėlė į Vilnių ir dirbo Valstybinio banko inspektoriumi. Vokiečių okupacijos metais M.Pečiulionis Vilniuje dirbo aliejaus fabriko direktoriumi. Vokiečiams palankus generolas P.Kubiliūnas 1943 m. balandžio 15 d. Kaune sukvietė lietuvių inteligentų konferenciją aptarti lietuvių visuomenės ir vokiečių santykių. Jiems buvo išdalyta konferencijos rezoliucija. Brig. gen. M.Pečiulionis pareiškė, kad jis, kaip Lietuvos karininkas, negali rezoliucijai pritarti, nes joje neužsimenama, kad lietuviai siekia nepriklausomybės. Jis siūlė išrinkti Laikinąją tarybą, kuri parengtų Steigiamojo susirinkimo nuostatus. Rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą turi būti laisvi, netrukdomi. Ši konferencija turi sudaryti Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Jis taip užbaigė: Vieną galvą teturiu ir tą tik už Lietuvos Nepriklausomybę atiduosiu (tardymo Kauno NKVD protokolas 1946 01 08). Miškinis įsako likti Lietuvoje Bet konferencija priėmė P.Kubiliūno rezoliuciją. Universitetų uždarymas, lietuvių veikėjų išsiuntimas į koncentracijos stovyklas ir intrigos toje konferencijoje privertė Lietuvoje veikiančias partijas ir visuomenines-politines organizacijas vienytis. Lapkričio 25 dieną buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIKas). Prie jo sudaryta Karinė taryba: gen. S.Raštikis, gen. S.Pundzevičius, gen. K.Musteikis, plk. ltn. A.Zubrys ir mjr. I.Musteikis. Vilniaus karinės apygardos vadu paskirtas brig. gen. M.Pečiulionis. Taryba įpareigojo jį sujungti pogrindines karines jėgas ir joms vadovauti. M.Pečiulionis 1944 m. liepos 7 d. Šiauliuose išleido direktyvą, kurioje sakoma: Lietuvos karinėms pajėgoms tvarkingai trauktis su frontu, o jeigu rusų armijos nepavyktų sustabdyti slėpti ginklus ir perėjus į pogrindį likti Lietuvoje. Pasirašė Karinių pajėgų vadas gen. Miškinis. M.Pečiulionio šeima ir VLIKo vadai jau buvo Žemaitijoje, todėl ir jis išvyko į Žemaitiją, kur užmezgė ryšius su kovą pradėjusia Lietuvos laisvės armija (LLA). Lietuvos gynimo komitetas 1944 metų vasarą su sovietine kariuomene grįžta kolaborantai A.Sniečkus, J.Paleckis, A.Guzevičius ir kt. Tačiau M.Pečiulionis pasiliko su LLA kovotojais Lietuvoje, įsitraukdamas į pasipriešinimo judėjimą. 1944 metų rugpjūtį buvo sudarytas Lietuvos gynimo komitetas (LGK): K.Veverskis, M.Pečiulionis ir Snarskis. Spalį M.Pečiulionis apsigyveno Veliuonos valsčiaus Kalvių kaime. Čia klausėsi užsienio radijo pranešimų, ruošė karines ir politines apžvalgas partizanų spaudai, parengė Lietuvos išlaisvinimo planą. Gruodį žuvus K.Veverskiui, LGK veikla sustojo. Ją bandė atgaivinti ltn. A.Eidimtas ir kpt. A.Karalius. Juos areštavus, LGK nustojo egzistavusi. Koordinuojantis Lietuvos išlaisvinimo kovą centras buvo būtinas, todėl M.Pečiulionio iniciatyva 1945 metų rugpjūtį buvo svarstomas naujo LGK sudarymas. Tačiau jis liko nesukurtas, nes beveik visi pasitarimo dalyviai buvo suimti. Nelaisvė ir gulago golgota M.Pečiulioniui, suėmus jo brolius ir seseris, likti Kalviuose buvo pavojinga. Jis apsigyveno Valmantiškių kaime. Vėliau persikėlė į Tirmėnų kaimą pas Joną Stanislovaitį. Čia jis 1945 m. lapkričio 30 d. buvo suimtas. Generolas tardomas pirmą dieną pasakojo savo parengtą legendą, kad jis esąs Kaminskas Jonas, sūnus Antano, gimęs 1884 m. Tauragėje, ūkininko šeimoje. Kitą dieną tardymas prasidėjo 22 val. ir baigėsi kitos dienos rytą, bet dabar buvo tardomas ne Kaminskas, o generolas Pečiulionis. Faktų apie jo veiklą enkavėdistai turėjo pakankamai. Jis buvo tardomas beveik kasdien nuo 21 val. iki ryto. Ir taip ištisus metus. M.Pečiulionis patyrė žiaurių tardymų, provokacijų, kuriomis norėta jį sukompromituoti. Tačiau jis nepaminėjo nė vieno asmens, kuris būtų pasiekiamas enkavėdistams. 1946 m. vasario 25 d. NKVD mjr. Fraimovičius M.Pečiulionio, S.Stankevičiaus ir A.Veverskio bylas sujungė į vieną ir paruošė kaltinamąją išvadą, kur visi trys kaltinami pagal RSFSR BK 58 l-a (tėvynės išdavimas) ir 58 -11 str. (dalyvavimas antisovetinėje organizacijoje). Balandžio 25 dieną Vilniuje vykęs karinis tribunolas juos tris nuteisė po 10 metų lagerio, konfiskuojant turtą. Po teismo M.Pečiulionis buvo nugabentas į Lukiškių kalėjimą, kur jam kriminaliniai nusikaltėliai sulaužė ranką. Išsekintas, sužeistas, jis atrodė tinkamiausias kandidatas į aną pasaulį, todėl buvo išvežtas į Macikų mirties lagerį Šilutės rajone. Enkavėdistų planus sumaišė lagerio gydytojas Kauno žydas Blezbergas, jautęs lietuviams simpatiją už išgelbėjimą nuo žūties nacių okupacijos metu. Jis M.Pečiulioniui paveda tvarkyti lagerio ligoninės buhalteriją. 1948 metais generolas grąžinamas į Lukiškių kalėjimą, o iš ten pateko į Uchtos lagerius. Ištikimas iki paskutinio atodūsio Dešimt metų išbuvęs gulage, netekęs sveikatos, M.Pečiulionis 1955 metais paleidžiamas į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą. Tik 1956 metais jam leista grįžti į tėvynę. Valdžia leido apsigyventi toli nuo tėviškės Švenčionėlių rajono Statkiškių kaime. Buvo įdarbintas tarprajoninės Verslininko kontoros sargu. Neturint sveikatos, ir sargo tarnyba buvo sunki. Jis pradėjo rūpintis pensija, tačiau valdžia pranešė, kad buržuazinės Lietuvos karininkai neturi teisės jos gauti. Pagaliau jį apgyvendino Ilguvos senelių prieglaudoje. Ten jį lankydavo Šakių rajono įtakingi asmenys, siūlė versti jų pateiktą medžiagą, žadėdami geresnį kambarį ir kitas privilegijas. M.Pečiulionis suprato, kad norima jį sukompromituoti, paskelbiant, kad buvęs generolas suvokė klydęs, atsižadėjo savo buržuazinių įsitikinimų. Jis atsisakydavo teisindamasis silpna sveikata. Gyvendamas prieglaudoje buvo tykus, užsidaręs, nes žinojo, kad NKVD jį seka. Artimiau bendravo tik su Ilguvos klebonu kun. Rakausku. 1960 m. sausio 25 d. užsuko pas kleboną, bet netrukus, pasijutęs blogai, grįžo į senelių prieglaudą. Kitą dieną jį rado jau mirusį. Brg. gen. M.Pečiulionio palaikai jo giminaitės gydytojos Matildos Zubrienės rūpesčiu, lydimi kun. Rakausko, jo artimųjų ir gausaus būrio tautiečių, nepabūgusių persekiojimų, buvo atgabenti į Kauną ir palaidoti A.Panemunės kapinėse. Brg. gen. M.Pečiulionis vienas žymiausių nepriklausomybės kovų karininkų. Vienas tų vadų, kuris okupacijų metais pasiaukojamai darbavosi tėvynės labui ir kovojo už Lietuvos laisvę. Už drąsą ir sumanumą, sąžiningą darbą apdovanotas Vyčio kryžiaus 2 laipsnio ordinu (po mirties 1998 m.), Vyčio kryžiaus 4 ir 5 laipsnio ordinais, Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ir Gedimino 3 laipsnio ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos Nepriklausomybės ir Latvijos Nepriklausomybės medaliais, Belgijos ordinu Commandeur de lordre de Leopold II. Jis vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |