| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Herojinė poema
Tokios poemos labai reikėjo: mūsų literatūroje trūko poetinio epinio žodžio apie pasipriešinimo kovą prieš XX amžiaus marą bolševizmą. Daug prirašyta prisiminimų apie Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos partizanus, yra romanų, apysakų. Gerai, kad yra išlikę žymiausių partizanų vadų dokumentiniai prisiminimai: J. Lukšos-Daumanto Partizanai, A.Ramanausko-Vanago Daugel krito sūnų. Tačiau niekas iki šiol poetiniu epiniu žodžiu dar nebuvo prabilęs į Lietuvos skaitytoją. Tai padarė Antanas Paulavičius, padovanojęs skaitančiajai visuomenei labai gražiai iliustruotą knygą herojinę poemą Partizanas Daumantas. Labai prasminga, kad A. Paulavičius yra ir pirmosios apie partizanus knygos, pasirodžiusios Atgimimo laikotarpiu, autorius. Tai išlikusių gyvų partizanų pasakojimai Kraujo upeliai tekėjo. (Atskiri šios knygos epizodai įtraukti į mokyklines chrestomatijas.) Tiesa, sovietiniais metais būta poemų apie banditus. Vienas toks sovietinis poetas stribo balsu giedojo: Išmėtėte kaulus Kitas, jau žymesnis ir garsesnis poetas, eiliavo: Akivaras juos rijo - A. Paulavičiaus poema tai pirmoji herojinė poema apie ilgiausią ir kruviniausią blogio imperijoje vykusią kovą prieš pavergėjus. Reikia, kad jos mintys pasiektų lietuvio širdį, kad ją paimtų į rankas mūsų kariai, moksleiviai, kad susižavėtų sutrikę inteligentai. Ši poema verta kovojančios ir kuriančios Lietuvos. Pasaulis kinta nuo kiekvieno išgirsto poeto žodžio. Poetinė išmonė realesnė už tikrovę, nes ji koncentruota, ideali, švyti nepamirštamais posakiais, skamba visų muzikaliausia priegaidžių kalba, pakyla iki jaudinančios dainos. Lietuva - Poezijos šalis. Poezija buvo ir lieka mūsų tautos savigyna. Dievui ir Lietuvai ištikimi poetai pažadina mūsų sielas, randa raktą į jautrias širdis. Ištartas poeto žodis - atsakomybė artimui. Visi mes iš prigimties ir pašaukimo esame lyrikai. Apie tai kalba lietuvių menas: poezija ir net proza yra lyriškia, švelni, ilgesinga. Vengiama šiurkštumo, piktžodžiavimo. Tokia yra visa A.Paulavičiaus kūryba. Jo poezija, proza ir jo, kaip kompozitoriaus, muzika pasižymi melodingumu (pvz., mišios Prisikėlusiai Tėvynei, parašytos B.Brazdžionio ir jo paties tekstais). Su didžia atsakomybe ir meile A.Paulavičius pateikia dešimtąją savo patriotinės kūrybos knygą - herojinę poemą Partizanas Daumantas, labai subtiliai iliustruotą Gedimino Pempės. Poema yra kartu ir epiška, nes sureikšminta faktais, datomis, vietovardžiais, realių žmonių pavardėmis, partizanų dainomis bei eilėmis, meistriškai įpintomis raudomis. Partizanų motina kūkčioja prie savo vyro karsto: Gailele raselio, galile raso, Poetas naudojasi ir epiko teise - paprastai, vaizdžiai ir koncentruotai informuoti skaitytoją: Lėktuvas desantą išmetė Bet beregint, kaip lyrikas, jis pereina prie ritmo, rimo, išaukštinto grožio raiškos. Tarsi po rečitatyvo prasideda arija: Kur tik eini, ten spąstai ir pavojai, Po dvidešimties metų laisvės Lietuvą užliejo begalinio blogio bangos: žudynės, kankinimai, tremtys. Šiurpi okupuotos šalies tragedija poemoje pateikiama sūduvių artojų šeimos gyvenimo bekompromisinių kovų ir kančių vaizdais, simbolizuojančiais visos kankinamos Lietuvos nelemtį. Epiškiausi poemos istorinio fono įvadiniai skyriai: Jauki sodyba Suvalkijoj ir Atskriejo kraupi neganda apvainikuojami sūduvio Simano Lukšos penkių sūnų - Lietuvos partizanų Priesaika Motinai - simbolinei Motinai Tėvynei. Prisaikdindama juos motulė tarė: Ne jums svetimieji kraštai, Nėra visoje Visatoje jėgos, kuri tokią priesaiką priverstų sulaužyti. Žmogaus vertę parodo jo valia. (šv. Augustinas) Visi Lukšos sūnūs tapo Lietuvos tvirtavaliais patriotais partizanais. Tačiau likimas lėmė ir Dievas davė teisę tiktai gražuoliui Juozui Lukšai tapti visos tautos kovų su galingiausiu priešu simboliu: nutraukti siaubingą Markulio išdavystę, du kartus kirsti geležinę uždangą, atstatyti dėl išdavystės nutrauktus ryšius su Vakarais. Didžiausias pavojus duoda didžiausius laimėjimus , sakė dramaturgas Juozas Grušas. Kuo galingesnis priešas, tuo didesnė kovotojui garbė. Po žūtbūtinės kelionės pirmąkart sugrįžęs iš Vakarų, Daumantas partizanų bunkeryje guodėsi gegutėlės lietuviška gaida: Jis ilgai, ilgai tylėjo ... Partizanai žeminėse gyveno su viltinga daina ir ryžtu. Lietuvos istorija nekasdieniška. Jos patriotų santykiai su praeitimi ypatingi. Istorija visų pirma subręsta žmogaus dvasioje. Rezistencijos vadovas generolas Žemaitis pasirinko Vytauto Didžiojo slapyvardį, kunigaikščio Daumanto vardas atiteko J.Lukšai. Partizanai pasikliovė Dievu. Ne taip, kaip V.Petkevičiaus stribas bailiai įslenka į bažnyčią pasiklausyti vargonų. Partizanų mintyse ir širdyse tik Kristus. Kas be Tavęs, Betliejuj gimęs Kristau, 1947 metais partizanų vadovybės įsakymu šeši partizanai, vadovaujami Daumanto, vėl veržiasi į Vakarus, vėl palieka kelių draugų bejėgius kūnus priešui, bet Daumantas pasiekia Paryžių - meilės miestą. Čia sutiko savo meilę - Nijolę Bražėnaitę. Ją vedė. Čia Lukša parašė pasaulinės premijos vertą knygą Partizanai už geležinės uždangos. A.Paulavičius herojinėje poemoje meistriškai įpynė Daumanto laiško mylimajai eilutes: Perkošiu mintimis Tai tikro talento tekstas, tai aukšto meno stilius ir, beje, lemties nuojauta. Kas nemoka atsisakyti to, kas leista, tam bus neįmanoma atsisakyti to, kas neleista. Vartotojiško pasaulio vergui, ištroškusiam duonos ir žaidimų, kaltinamuoju aktu turėtų būti šie mūsų didvyrio žodžiai: ...Nijole, Nijoliuk, Kad aš Tėvynę už tave labiau mylėjau, Išdavikams Markuliui, Kukauskui ir kitiems poemos autorius negaili karčiausių paniekos žodžių. Išdavystei atleidimo nėra: Kas išdavikui nuodėmę atleis, Kur jis nueis, - Net Kristus atgailaujančiam Judui žodžio nerado. Servilizmas - tarno įsiteikimas svetimybei - esminis išdaviko bruožas. Herojinės poemos kulminacija Daumantas eina, KGB budelio vedamas, susitikti su išdaviku Kukausku. Kodėl gi nuojauta didvyrį apleido? Net Antika tokios kulminacijos nesugalvojo. Rudens naktis tamsi, Didvyrio Daumanto mirties tragedijos kulminacija yra visos herojinės poemos meninio žodžio viršūnė: didžiausia didvyrio nelaimė tampa jo tragedijos triumfu ir amžinybe. Talentingai perteikta partizano sielos vidinė kalba. Tuomet iš pamiškės atlėkusi kulka Sustojo laikas, nes prasidėjo jo amžinybė. Jis visas tapo Lietuvos: Jis, rodos, viską aiškiai matė, Kaip priesakas išlikti lietuviui skamba herojinės poemos finalo optimizmas: Iš kraujo kėlusi, Vytautas Kairys
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |