Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Laikas
    ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščionių padėtis Turkijoje

Mindaugas BUIKA

Kun. Andrejas Santoras

Karstas su kun. A.Santoro palaikais Turkijos karinių pajėgų lėktuvu išgabenamas į Italiją

Nužudyto kunigo laiškas pasiekė Popiežių

Praėjusio trečiadienio, vasario 8 dienos, bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI prisiminė neseniai Turkijoje nužudytą italą kunigą Andreją Santorą, reikšdamas viltį, kad jo auka pasitarnaus tarpreliginiam dialogui skatinti, ypač tarp krikščionių ir musulmonų, kuris yra atsidūręs nelengvų išbandymų akivaizdoje. Anksčiau užuojautos telegramoje vasario 5 dieną savo parapijos bažnyčioje, Trabzono mieste prie Juodosios jūros, nužudytą 60-metį kunigą Šventasis Tėvas įvardijo kaip „drąsų meilės Evangelijos liudytoją“, kuris su „būdingu dosnumu ir apaštaliniu uolumu“ skelbė Dievo žodį, tarnavo vargšams ir atstumtiesiems. (Plačiau apie kunigo A.Santoro tragišką netektį rašyta „XXI amžiuje“ Nr. 12.)

Popiežius audiencijos dalyviams taip pat pranešė, kad netrukus po žinios apie kun. A.Santoro žmogžudystę jį pasiekė to misionieriaus laiškas, datuotas sausio 31 dieną, kurį Benediktas XVI „skaitė labai susijaudinęs“, nes jis atspindėjo žuvusio dvasininko „sielą ir jo meilę Kristui ir Bažnyčiai“. Tame laiške, kuris Popiežiaus prašymu vėliau buvo publikuotas Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“, kunigas A.Santoras primena, kad jis priklauso Romos vyskupijai ir pagal „Fidei Donum“ programą prieš kelerius metus išvyko misijų darbams į Turkiją.

Kunigas informuoja Popiežių, kuris taip pat yra Romos vyskupas ir jo tiesioginis administratorius, jog Trabzono (turinčio apie 200 tūkstančių gyventojų – M.B..) Švč. Mergelės Marijos katalikų parapija turi tik 8-9 narius, o dauguma vietos krikščionių yra stačiatikiai. Tačiau jų dalis tarp Turkijos, taip pat Trabzono gyventojų yra nedidelė, nes musulmonai sudaro 99 proc. visų šalies piliečių. Tarp Trabzono krikščionių nemažai yra atvykusių uždarbiauti į Turkiją iš kaimyninių posovietinių valstybių Gruzijos ir Armėnijos. Kaip priedą prie savo laiško kunigas A.Santoras pridėjo trijų gruzinių moterų laišką Popiežiui, rašytą „visų gruzinų“ vardu.

Moterys prašo Šventąjį Tėvą melstis už jas, už jų vaikus ir „viso pasaulio vargšus“, primena, jog dauguma gruzinų gyvena skurde, priversti – kaip ir jos pačios – uždarbiauti svetur. „Mes neužmirštame krikščioniško gyvenimo ir stengiamės duoti gerą pavyzdį turkams, kad jie per mus suvoktų ir garbintų Dievą“, – rašo gruzinės moterys popiežiui Benediktui XVI. Linkėdamos Šventajam Tėvui geros sveikatos, savo ir „kitų gruzinų krikščionių vardu“ jos kviečia jį atvykti į Trabzoną savo būsimojo vizito į Turkiją metu. Šį kvietimą prieraše patvirtino ir kunigas A.Santoras, paaiškindamas, kad Trabzono mažajai katalikų bendruomenei tai būtų „paguoda ir padrąsinimas“.

Šventojo Tėvo vizito galimybės

Turkijos vyriausybė praėjusį rudenį oficialiai pakvietė popiežių Benediktą XVI atvykti vizitui į šią islamiškąją šalį 2006 metais. Turkijos prezidento Ahmeto Nečdeto Sezerio ta proga paskelbtame pareiškime teigiama, jog tas apsilankymas galėtų „prisidėti prie dialogo tarp civilizacijų skatinimo“. Anksčiau Šventąjį Tėvą atvykti į didžiausią Turkijos miestą Stambulą yra pakvietęs ten reziduojantis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, todėl didžiausia tikimybė, kad toks vizitas įvyks lapkričio pabaigoje, kai Konstantinopolio Bažnyčia minės jos globėją šv. Andrejų. Iki šiol Turkiją 1967 metais yra aplankęs popiežius Paulius VI ir 1979 metais – popiežius Jonas Paulius II.

Kaip matyti iš kun. A.Santoro laiško Popiežiui, jis labai skatino Šventąjį Tėvą šiam vizitui, kurio laukia visi 35 tūkstančiai katalikų, gyvenančių 67 milijonus gyventojų turinčioje Turkijoje. Tačiau kaip tik šio drąsaus misionieriaus žūtis tokio vizito tikimybę gali komplikuoti, ypač jeigu panašūs išpuoliai prieš krikščionių mažumą toje šalyje per ateinančius mėnesius pasikartos ir jeigu per Turkiją taip pat nusiris dabartinė musulmonų vandalizmo banga. Kaip reakcija į pranašo Mahometo karikatūros paskelbimą Vakarų Europos spaudoje (Vatikanas, kaip ir beveik visos kitos krikščionių Bažnyčios, vieningai pasmerkė tų karikatūrų publikavimą, kaip neteisingą spaudos laisvės panaudojimą žmonių religinių jausmų įžeidimui).

Kunigą A.Santorą bažnyčioje per pamaldas nušovęs šešiolikmetis gimnazijos moksleivis suimtas policijai prisipažino, kad šiam nusikaltimui paskatino Turkijos, kaip ir kitų musulmoniškų šalių, žiniasklaidoje sukeltas skandalas dėl Mahometą paniekinusių piešinių. Turkijos vyriausybės premjeras Rečepas Tajipas Erdoganas, griežtai pasmerkęs italo kunigo žmogžudystę, pabrėžė, jog tai tebuvo „izoliuota fanatizmo apraiška“, ir pakartojo kvietimą popiežiui Benediktui XVI atvykti šiemet į Turkiją. Kartu buvo priimtas potvarkis sustiprinti visų krikščionių maldos namų bei kitų religinių institucijų apsaugą.

Turkijos valdžia pasmerkė nusikaltimą prieš dvasininką

Būdinga, kad netrukus po kunigo A.Santoro žūties per Turkijos nacionalinę televiziją kalbėjęs religijos reikalų ministras Mehmetas Gomesas paragino šalies visuomenę išlaikyti ramybę ir atidžiau panagrinėti Koraną bei kitus islamo šventraščius. Jis pažymėjo, kad tikras islamo išpažinėjas niekada neleis sau rodyti nepagarbos kitiems žmonėms arba institucijoms vien dėl to, ką jis apibūdino kaip „kvailus piešinius“. Kalbėdamas apie kunigo A.Santoro žūtį, ministras pažymėjo, kad tikras tikintysis niekada nežudys Dievo žmogaus Dievo namuose. Jis priminė Mahometo žodžius Korane, kad našlės, vaikai ir Dievo žmonės, kad ir kokiai tikybai jie priklausytų, turi būti gerbiami ir saugojami... ir niekada negali būti nužudyti Dievo vardu. Tad kunigo A.Santoro žmogžudystė yra ir paniekos Dievui aktas, todėl turi būti pasmerktas be jokio gailesčio.

Vėlesniame telefoniniame interviu katalikų žinių agentūrai „Asia News“ apaštališkasis nuncijus Turkijoje arkivyskupas Antonijus Lusibelas pripažino, kad jam gilų įspūdį paliko ministro M.Gomeso žodžiai, kuriais jis viešai pasmerkė „Dievo žmogaus“ nužudymą. Panaši reakcija atėjo ir iš kitų „oficialiųjų sluoksnių“ kartu su prasmingomis užuojautomis. Taip pat buvo paskelbti kai kurių jaunų turkų musulmonų pareiškimai, kuriuose jie sakė „jaučiantys gėdą dėl to, kas atsitiko“.

Nuncijus teigė, jog tokioje įtampos ir „perkaitusios atmosferos“ aplinkoje, susidariusioje po Mahometą išjuokiančių karikatūrų publikavimo, – didžiulės musulmonų demonstracijos ir vandalizmo aktai prieš Danijos, Norvegijos, Austrijos ir kitų šalių ambasadas įvykdyti Sirijoje, Libane, Irane, Indonezijoje, – galėjo atsitiktinai būti įvykdytas žiaurus nusikaltimas prieš katalikų dvasininką. Tačiau jis neatmeta ir suokalbio galimybės, ypač atsižvelgiant į bendrą krikščionių mažumos padėtį Turkijoje.

Pastarasis klausimas su ypatingu dėmesiu nagrinėtas dar ir tuo aspektu, kad Turkija praėjusį rudenį pradėjo derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, ir žmogaus bei religinių mažumų teisių situacija šioje plotmėje yra gana svarbi.

Iškeltos krikščionių mažumos problemos

Lapkričio pradžioje, praėjus maždaug mėnesiui po to, kai oficialiai buvo pradėtos Turkijos derybos dėl stojimo į Europos Sąjungą, Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad ši šalis nesuteikia visiškos religijos laisvės katalikams ir kitoms krikščionių bendruomenėms. Nors tam tikra pažanga padaryta, tačiau Turkijoje vis dar nėra atitinkamų įstatymų, pripažįstančių teisę religinėms bendruomenėms kurti savas organizacijas, kurios padėtų praktikuoti ir stiprinti tikėjimą, teigiama dokumente. Pavyzdžiui, iki šiol Turkijoje neleidžiama krikščionims kurti seminarijų ir rengti savo dvasininkus, labai apribotos jų galimybės disponuoti savo nuosavybe, ją pirkti ar parduoti.

Europos Sąjungos paskelbtame dokumente taip pat nurodoma, kad nors Turkija yra ratifikavusi tarptautines žmogaus teisių sutartis ir priėmusi atitinkamus Europos Teismo sprendimus, tačiau religinių mažumų teisių srityje kol kas padaryta „tik labai nedidelė pažanga“, todėl šiai šaliai dar reikia priimti naujus ar sustiprinti esamus įstatymus, pritaikant juos prie europinių standartų. „Religinis pliuralizmas gali būti garantuotas tik sukūrus aiškų ir visaapimantį įstatymų tinklą“, kuris normalizuotų religinių bendruomenių egzistenciją šalyje.

Pavyzdžiui, Turkijos Katalikų Bažnyčia, kurią administraciniu atžvilgiu sudaro Izmiro arkivyskupija bei Stambulo ir Anatolijos apaštaliniai vikariatai, iki šiol neturi valstybės pripažinto teisinio statuso. „Neturkų kilmės krikščionių dvasininkai nuolat patiria sunkumus dėl įvažiavimo vizų gavimo bei jų pratęsimo, taip pat gyvenimo ir darbo Turkijoje“, – teigiama Europos Komisijos ataskaitoje. Joje nurodoma, kad religinės literatūros leidybą – tas ypač svarbu tikinčiųjų bendruomenių egzistencijai – pavyko normalizuoti, tačiau religijos dėstymas krikščionių dvasininkams ir kitiems teologijos mokslus išėjusiems asmenims kol kas neįmanomas. Neturinčioms teisinio statuso Turkijos katalikų ir protestantų bendruomenėms neleidžiama atlikti finansinių operacijų, kurti savus fondus. Taip pat jos negali restauruoti istorinių pastatų, statyti naujų bažnyčių, o senieji maldos namai neretai yra suvalstybinami, ypač jeigu lieka be dvasininkų.

Vyriausybės vadovas R.Erdoganas pažadėjo, jog iki 2015 metų, kaip planuojama, Turkija galėtų tapti Europos Sąjungos nare, visos krikščionių mažumų minėtos teisinės problemos bus sutvarkytos, tačiau vietinės Vakarų krikščionių bendruomenės šiuo požiūriu yra gana pesimistiškos, ypač kada nepastebi realių žingsnių ta kryptimi, o prievartos ir bauginimo aktai ypač prieš krikščionis nesiliauja: tą rodo ir pastaroji kunigo A.Santoro žmogžudystė.

Armėnų patriarchas teigiamai vertina Turkijos stojimo į ES galimybes

Todėl krikščionių Bažnyčios yra išreiškusios abejones dėl Turkijos galimo greito priėmimo į Europos Sąjungą, kol nebus realių žingsnių dėl jų padėties toje šalyje gerėjimo. Pavyzdžiui, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I tokia tinkama priemone laikytų leidimą steigti teologijos fakultetą, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija COMECE taip pat ragina Turkijos vyriausybę peržiūrėti įstatymus, kad būtų užbaigta institucinė „kristianofobija“ ir krikščionių teisės Turkijoje būtų sulygintos su musulmonų teisėmis Europos Sąjungoje. Prieš išrenkant popiežiumi Benediktą XVI, tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris viename interviu žiniasklaidai išreiškė savo abejones dėl Turkijos priėmimo į ES, todėl visus domina, ką Šventasis Tėvas dabar pasakytų atvykęs į Stambulą ar sostinę Ankarą.

Įdomu pastebėti, kad Turkijos didžiausios krikščionių bendruomenės – 100 tūkstančių narių turinčios Armėnų Apaštalinės Bažnyčios dvasinis vadovas patriarchas Mezrobas II visiškai remia Turkijos stojimą į Europos Sąjungą. „Kaip pilietis, aš tikiu, kad, Turkijai tapus ES dalimi,jos visa įstatymų sistema bus suderinta su Europos demokratiniais reikalavimais, – sakė jis neseniai duotame interviu JAV katalikų laikraščiui „National Catholic reporter“. – Kaip krikščionis, aš tikiu, kad Turkijos įstojimas padės jai tapti daugiakultūrine visuomene, kurioje krikščionys turės vienodas galimybes“. Kaip armėnas, patriarchas Mezrobas II tikisi, jog Turkija sutvarkys istorines problemas su kaimynine Armėnija, ypač dėl armėnų tautos genocido, vykdyto Pirmojo pasaulinio karo metu, pripažinimo. (Atrodo, kad pastaroji sąlyga – armėnų genocido pripažinimas – Turkijai bus sunkiausiai įvykdoma.)

Turkijos armėnų patriarchas teigė, jog labai laukia popiežiaus Benedikto XVI, kuris yra „vyskupas Nr. 1 pasaulyje“, vizito į „Anatoliją, Naujojo Testamento lopšį“. Tai padarytų proveržį tiek krikščionių ir musulmonų tarpreliginiuose, tiek katalikų ir stačiatikių ekumeniniuose santykiuose. Patriarchas Mezrobas II taip pat tikisi, kad Turkijoje popiežius Benediktas XVI išsamiau paaiškins savo poziciją dėl Turkijos ir Europos Sąjungos, paremdamas jos kandidatūrą.

* * *

Vasario 9 dieną Vatikano informacinė tarnyba patvirtino, jog Šventasis Tėvas priėmė Turkijos prezidento A.Sezerio kvietimą aplankyti šią šalį. Vizito, kuris yra numatytas lapkričio 28-30 dienomis, programa dar bus derinama.

© 2006 „XXI amžius“