|
Turiu teisę smerkti ir teisti
Teko sutikti žmonių su nusipirktais diplomais ir užimančių reikšmingus ir nereikšmingus postus. Jie iš aukšto žiūri į savo pavaldinį, turintį diplomą, nuolat prie jo kabinėjasi, kelia savo autoritetą, nuolat dreba, kad neišryškėtų nusikaltimas. Padėtis būna įtempta, pavaldiniai jaučia nepagarbą tokiam viršininkui. Galiausiai viskas išryškėja.
Man teko nuo keturiolikos metų dirbti ir mokytis, baigti septynmetę kino mechanikų mokyklą, tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Dirbau ir vakarais mokiausi Kauno politechnikume, jį baigęs dirbau ir neakivaizdžiai studijavau Kauno politechnikos institute. Technikumą baigiau per penkerius metus. Iš 48 įstojusiųjų baigėme trylika. KPI iš 40 įstojusiųjų baigėme tik du. Buvo atsilikusių iš kitų kursų. Nė vienu mokytoju, nė vienu dėstytoju negaliu skųstis ir blogai minėti. Jie dirbo savo darbą ir saugojo mokslo šventovę.
Ypač tai akcentavo technikume aukštąją matematiką dėstęs dar caro laikais Petrograde studijavęs matematikas Rastauskas. Matematika mokslų tarnaitė. Mano paskirtis, kad į mokslo šventovę nepakliūtų matematikos nemokantis. Girdėjome apie dėstytoją Rastauską paskalas, esą keli moksleiviai, negavę iš matematikos įskaitos, neišlaikę egzamino, jį kėsinosi išmesti per langą.
Kitą tokį kirvį sutikau KPI. Tai matematikas Matulionis. Jis taip pat sąžiningai gynė mokslo šventovę. Paskalos skelbė, kad studentai jam nupirko karstą ir pasamdė žmones nuvežti jį į dėstytojo namus. Ir vis dėlto jis savo nuostatų nepakeitė. Dirbant Radijo gamykloje elektriku, teko susitikti tokį vyriausiąjį mechaniką Markmaną, žydą, dar neatpažintą svetimo diplomo savininką, atvažiavusį iš Rusijos. Jis buvo įvedęs ritualą: kiekvieną savaitę kartu su keliolika cechų viršininkų apeiti gamyklos cechus. Vieną pirmadienį mes, elektrikai, dar nebuvome išskirstyti į darbus, sėdėjome savo patalpose ir pasakojome sekmadienio nuotykius. Įžengė Markmanas su svita. Mano draugus kaip vėjas nupūtė. Aš stovėjau atsirėmęs į savo darbo stalą. Markmanas pradėjo mane auklėti, už jo nugaros gal dešimt cechų viršininkų su bloknotais stebėjo auklėjimo sceną. Ilgokai pašūkaliojęs išvadino mane razgildiajumi. Tačiau jokios nuobaudos nuo savųjų negavau. Radijo gamyklai prireikė vyriausiojo technologo. Šią vietą, turėdamas gerą diplomą, užėmė vyriausiuoju mechaniku dirbęs Markmanas. Čia ir išaiškėjo, kad jis nieko apie radijo aparatūrą nenutuokia. Taip pat paaiškėjo, kad ir jo diplomas ne jo. Vėliau Markmaną teisė už pavogtą diplomą ir jis dingo iš gamyklos, iš Kauno.
Kitą diplomo aferistą sutikau Jonavos Azoto gamykloje. Jonas (vardai pakeisti) turėjo inžinieriaus diplomą ir dirbo Relinių apsaugų laboratorijos viršininku. Pas jį elektriku dirbo toks Antanas, kuris neakivaizdžiai mokėsi KPI. Antanas Jono, kaip inžinieriaus, tai to, tai ano vis paklausdavo. Tas nesugebėdavo atsakyti. Antanui kilo įtarimas, ar Jonas tikrai esąs inžinierius. Be to, viršininkas Jonas pradėjo Antaną engti. Abu buvo KPSS nariai. Kilo konfliktas. Išaiškėjo, kad Jono diplomas pavogtas. Jam teko palikti viršininko kėdę.
Jonavos Azoto gamykloje trūko diplomuotų kadrų. Buvo įkurtas Kauno politechnikumo filialas. Jonas čia ėjo mokslus ir gavo diplomą. Aš jau buvau baigęs KPI, technikume dėsčiau. Kaip Rastauskas, Matulionis gyniau mokslų šventovę. Vadino ir mane kirviu...
Ir Uspaskichas niekuo nesiskiria nuo tokius diplomus turinčių žmonių. Jis jau su keturiais diplomus turinčiais lietuviais susitvarkė. Taigi savo autoritetą kelia, visagalį vaidina: bailys kitus baimėje bando laikyti. Logiškai mąstant jis 1988-1993 metais negalėjo neakivaizdžiai mokytis ir baigti Plechanovo akademiją Maskvoje. Mat tais metais komandiruotėse virino dujų vamzdžius Raudondvaryje, Kėdainiuose, vėliau iš Gudijos į Lietuvą vežiojo degalus, prekiavo metalais. O Maskva beveik 1000 km nuo Vilniaus.
Kodėl jo draugystės neatsisako sveikatos apsaugos ministras Ž.Padaiga? Kaip gali su juo fotografuotis jo partijos nariai: inžinieriai, daktarai, tremtinio dukra Vilija Morkūnaitė-Verkelienė, Šilainių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja. Tų žmonių garbė nė kiek ne didesnė negu tų, kurie geria Uspaskicho alų, degtinę, valgo jo dešrą, už dešimt litų parduoda savo balsą.
Ar šituos aukštus mokslus baigusius žmones, per porą mėnesių surinktus į apsišaukėlio partiją, galima vadinti inteligentais švietėjais? Štai ką Petkevičaitės-Bitės tėvas daktaras Leonas rašytojos G.Petkevičius sakė apie inteligentą: Tik toks žmogus nusipelno garbingo inteligento vardo, kuris darbuojasi liaudies naudai, stengiasi kelti jos gerovę ir kultūrą, visa širdimi atsiliepia į visus jos vargus. Žmonės, kurie mokyti ir kurie savo mokslu liaudžiai nešviečia stovi žemiau už kiekvieną tamsuolį, nes įgijęs tokią brangenybę, turtą, šviesą niekais leidžia, naikina.
Jurgis BIELINIS,
LSDS tarybos narys
© 2006 XXI amžius
|