Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuva grąžino skolą

Audronė V.Škiudaitė

Iš kairės: archeologas hab. dr. Algirdas Girininkas, apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus ordinu, ir Romualdas Povilaitis su žmona Dalia Povilaitiene, atvykęs į Vilnių iš JAV atsiimti jo tėvui Augustinui Povilaičiui po mirties suteikto apdovanojimo – Vyčio kryžiaus ordino

Viktoras Alekna, apdovanotas Gedimino ordinu, su žmona Vilniaus operos ir baleto teatre, Vasario 16-osios minėjimo metu

Prezidento dekretas dėl prel. M.Krupavičiaus apdovanojimo

Tarp šių metų apdovanotųjų Lietuvos valstybės atkūrimo – Vasario 16-osios proga buvo (po mirties): prel. Mykolas Krupavičius – buvęs žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos išeivijoje vadovas; taip pat paskutinis Nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Kazimieras Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Visi buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais, kurie buvo įteikti jų giminėms. Iš JAV buvo atvykęs K.Skučo vaikaitis ir A.Povilaičio sūnus Romualdas su žmona Dalia. Dideliame gražiame būryje teko sutikti ir buvusį lietuvių kalbos mokytoją, literatūros istoriką, sulaukusį garbaus amžiaus, Viktorą Alekną, kuris, buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu. Iš viso apdovanotųjų buvo kelios dešimtys.

Apdovanojimus Prezidentūroje įteikė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, o vakare apdovanotieji buvo pakviesti į iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Operos ir baleto teatre, kur po prasmingo šalies vadovo pranešimo Operos ir baleto teatro orkestras atliko M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Po to teatro fojė vyko priėmimas. Didelėje žmonių jūroje teko pabendrauti su dviem tos dienos herojais – A.Povilaičio sūnumi Romualdu ir V.Alekna.

Šiais dviem atvejais Lietuvos valstybė pagaliau grąžino skolą…

R.Povilaitis liaudies meno kūriniais iš metalo plačiai žinomas ne tik tarp Čikagos, bet ir visos Amerikos lietuvių. Baigęs dantų gydytojo karjerą, kuriai atidavė 57-erius metus, ir užauginęs keturis vaikus, jis pasinėrė į meną. Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovi jo sukurti trys kryžiai, jo kompozicijos iš metalo su gintaru pasklido ne tik JAV, bet ir po pasaulį. Vilniuje su R.Povilaičiu teko pakalbėti apie tėvą ir Povilaičių šeimos gyvenimą. Apie A.Povilaitį esame rašę, o čia paminėsime tik kai kuriuos sūnaus prisiminimų fragmentus. Reikėtų priminti patį faktą, kad kai Sovietų Rusija klasta užgrobė Lietuvą 1940 metais ir pareikalavo labiausiai jai nepriimtinų asmenybių – Lietuvos saugumo departamento direktoriaus A.Povilaičio ir krašto apsaugos ministro K.Skučo, jie abu, iki paskutinės minutės nesiryžę apleisti savo žemės, buvo suimti Povilaičio gimtinėje Pašventyje, netoli Vokietijos sienos. Jų abiejų šeimos tuojau pat pasitraukė į užsienį. Sūnus Romualdas tebuvo aštuonerių metų, jo sesuo Beatričė – penkerių, kai jie perbrido upelį ir atsidūrė už Lietuvos ribų. Nors gyvenimo keliai Romualdą vedžiojo toli nuo Lietuvos – iš pradžių Rytprūsiuose, vėliau – Vokietijoje ir pagaliau Amerikoje, tėvo paveikslas jam niekada neišdilo iš atminties. A.Povilaitis mėgo humorą, buvo linksmas, darbštus ir patriotiškas žmogus.

„Atsimenu, kaip mama už pakarpos mane traukdavo iš kabineto, kai aš bandydavau įlįsti pas tėvelį. „Netrukdyk tėvelio, ten vyksta svarbūs pasitarimai“, – sakydavo ji, – pasakoja R. Povilaitis. – Tėvo darbas buvo labai įtemptas, reikalavo daug jėgų. Tėvelis jų turėjo. Jam būtų užtekę jėgų ir pabėgti iš Lietuvos, bet jį pražudė jo aukšta moralė. Jis būtų išlikęs gyvas, jeigu būtų galėjęs nušauti savo pavaldinį, kuris buvo atsiųstas jo suimti. Jis jau buvo prie pat Lietuvos sienos… Tėvas apskritai labiau rūpinosi Lietuva negu savimi. Jis puoselėjo savo ūkį Giedrių kaime, Jurbarko rajone, norėdamas jį padaryti pavyzdinį, kad žmonės matytų, kokia Lietuva turėtų būti. Tuo metu Lietuvos kaimas dar buvo šiaudiniais stogais. Prisimenu, mama vėliau kalbėdavo, kad jeigu tėvas visos savo algos nebūtų sudėjęs į žemę, į čerpinius stogus, į geros veislės gyvulius ir vaismedžius, o būtų pirkęs auksą, mes tremtyje būtume gyvenę geriau. Bet jis buvo toks – asketas, abstinentas. Iškilmingais momentais, kai su valstybės svečiais reikėjo gerti šampaną ar kitus alkoholinius gėrimus, jam būdavo pastatytas stiklas su raudonu vandeniu. Gaila, bet šio žmogaus neliko net kapo, kurį galėtume aplankyti“, – sakė R.Povilaitis, puoselėjantis viltį, jog Lietuvos archyvuose pavyks bent surinkti medžiagos dokumentiniam filmui apie tėvą – A.Povilaitį. Vasarą tuo reikalu jis vėl rengiasi atvykti į Lietuvą.

Kito šio rašinio herojaus – V.Aleknos likimas kiek lengvesnis, bet taip pat erškėčiuotas. Jis, jaunas lituanistas mokytojas, buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs į gimtinę ilgai negavo darbo pagal savo profesiją. Klajojo su trimis vaikais po Lietuvą, kol pagaliau apsistojo toli nuo gimtųjų Raseinių – Širvintų rajone ir čia pagaliau gavo mokytojo vietą.

Patys brandžiausi kūrybiniai metai prasidėjo, deja, jam jau išėjus pensijon. Parašytos viena po kitos knygos – apie poetę Salomėją Nerį, su kuria jam teko būti pažįstamam, Širvintų kraštą, ateitininkų Vytauto korporaciją ir kt. V.Alekna parašė daug straipsnių laikraščiuose, o žinomiausias iš jų – žiauri istorija apie „vilko vaikus“. Taip pat jis iš vokiečių kalbos išvertė Anos Marijos Kiuzauskas iš Girdavos apylinkių, Rytprūsiuose, prisiminimus apie vaikystėje patirtas baisias kančias, kai raudonoji armija įžengė į šį kraštą. Ana išsigelbėjo Lietuvoje. V.Alekna jos prisiminimus vėliau išspausdino knygelėje „Vienintelis išsigelbėjimas buvo Lietuva“.

Kuris lituanistas nėra rašęs eilėraščių? 2002 metais ir V.Alekna išleido savo poezijos knygelę „Saulėlydis“. Viena knyga seka kitą. Jo literatūrinė kūryba srūva kaip iš gausybės rago. V.Alekna dažnai kviečiamas skaityti pranešimų. Buvęs svarbių istorinių įvykių ir žymių asmenybių gyvenimo liudininkas turi ką papasakoti. Garbaus amžiaus sulaukęs Mokytojas ir Rašytojas dar kupinas jėgų ir planuoja naujus darbus. V.Alekna laimingas tuo, kad likimas, jaunystėje atėmęs jam kūrybos džiaugsmą, grąžino jį senatvėje.

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“