| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Raulis Valenbergas: mistinė mirtis KGB kalėjime
Šiam žmogui statomi paminklai, jo vardu pavadintos gatvės, jam suteiktas JAV garbės piliečio vardas, apie jo gyvenimą rašomos knygos, bet tai, kaip jo gyvybės siūlas nutrūko kalėjime arba lageryje, yra paslaptis. Apie paslaptingą jo dingimą netyla kalbos paskutinius kelis dešimtmečius, o jo liūdnas likimas sukėlė daugelio pasaulio šalių žmonių užuojautą. Kas buvo Raulis Valenbergas? Jis gimė 1912 m. rugpjūčio 2 d. vienoje turtingiausių Švedijos šeimų, dažnai vadinamų Švedijos Rokfeleriais. Tarp jos narių buvo daug bankininkų, pramonininkų, diplomatų ir dvasininkų. Iš pradžių jis studijavo architektūrą Mičigano universitete, jam buvo numatyta vieta šeimos banke. 1936 metais R.Valenbergas išvyko mokytis verslo į Haifos miestą tuometėje Palestinoje. Jo proprosenelis buvo į krikščionybę atsivertęs žydas. Gyvendamas Haifoje, R.Valenbergas pajuto nacistų grėsmę Europos žydams, nes žydų pabėgėlių mieste padidėjo visu 50 tūkstančių. Jau 1939 metais R.Valenbergas grįžo į Švediją ir tapo verslo partneriu vieno pabėgusio Vengrijos žydo, kuris vertėsi maisto produktų importu ir eksportu. Mat šiam reikėjo patikimo, daug kalbų mokančio nežydo, galėjusio laisvai keliauti po nacių okupuotus kraštus. Kelionėse R.Valenbergas patyrė daug įspūdžių, bet ši veikla jam pabodo. Kartą 1942 metais, pasižiūrėjęs anglų filmą apie tariamai išsiblaškiusį profesorių, kuris apgaudinėjo nacius ir gelbėjo žydus, R. Valenbergas savo seseriai tarė, kad tai yra kaip tik tai, ką jis norėtų daryti. Ir tik 1944 metų sausį, paraginus finansų ministrui Henriui Morgentau, JAV vyriausybė ėmėsi priemonių pagelbėti pabėgėliams įkurdama Karo pabėgėlių tarybą. Taryba pasiuntė Iverą Olseną, finansų ministerijos pareigūną, kuris turėjo ryšių su strateginės tarybos biuru (STB), karo metų CŽV pirmtaku, į neutralią Švediją su ketinimais išgelbėti paskutinę didelę žydų bendruomenę daugiau kaip 700 tūkst. Vokietijos sąjungininkės Vengrijos žydų. Vengrijos vyriausybė vis atsispirdavo nacių spaudimui ir masinių žydų deportacijų nevykdė. Nujausdama, kad jos sąjungininkė dvejoja, Vokietija 1944 metų kovą pasiuntė į Vengriją kariuomenę ir įtvirtino šalyje marionetinį režimą. Tarp išsiųstų į Budapeštą vokiečių buvo ir Adolfas Eichmanas. Tai buvo žmogus, kurį jo bendražygiai apibūdino kaip visiškai apsėstą minties sunaikinti kiekvieną jam į rankas pakliuvusį žydą. Nuo tada Vengrijos žydai turėjo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Netrukus jie buvo masiškai sodinami į vagonus ir vežami į mirties stovyklas. Tuo metu I.Olsenas įtraukė trisdešimt vienerių metų R.Valenbergą į amerikiečių planą užkirsti kelią A.Eichmano veiklai. Slapta remiamas amerikiečių, bet keliaudamas kaip Švedijos diplomatas, R.Valenbergas 1944 m. liepos 9 d. atvyko į Budapeštą. R.Valenbergas žinojo, kad jo misija pavojinga ir kad jis turi veikti greitai. Sovietų armijai artėjant iš Rytų, A.Eichmanas skubėjo kuo greičiau įgyvendinti siaubingą visų Vengrijos žydų sunaikinimo planą. Spalį, kai Vengrijos vyriausybė pasiūlė tartis su sovietais dėl paliaubų, profašistinė Strėlės kryžiaus partija paėmė valdžią. Žydų gaudynės vyko toliau. Gruodį, vildamasis, kad su A.Eichmanu pavyks susitarti, R.Valenbergas pakvietė jį pietų į savo apartamentus. Pokalbio metu, Rytuose aidint sovietų pabūklų kanonadai, švedas pasakė savo svečiui, kad nacizmo dienos jau suskaičiuotos. A.Eichmano tai nesujaudino. Išeidamas jis tarė: Nemanykite, kad mes esame draugai. Taip nėra. Aš padarysiu viską, kad jūs neišgelbėtumėte savo žydų. Diplomato pasas jums nepadės. Net ir neutralios šalies diplomatui gali nutikti nelaimingas atsitikimas. Netrukus vokiečių karinis sunkvežimis netyčia trenkėsi į R.Valenbergo automobilį. Laimė, Švedijos pasiuntinio tuo metu jame nebuvo. Pirmą dieną po Kalėdų sovietai apsupo Budapeštą. A.Eichmanui pavyko išsmukti iš Vengrijos sostinės, o R.Valenbergas liko mieste. 1945 m. sausio 13 d. rusų patrulis rado R.Valenbergą pastate, kurį saugojo Raudonasis Kryžius. Jaunasis diplomatas paprašė karių palydėti jį į sovietų vyriausiąją vadavietę, kur jis ketino pristatyti tolesnės žydų apsaugos ir jų reabilitavimo po karo planą. Po keturių dienų R.Valenbergas ir jo vairuotojas Langfelderis buvo perduoti sovietų slaptajai tarnybai NKVD. Užuot susitikę su maršalu R.Malinovskiu, jie buvo įsodinti į traukinį, vykstantį į Maskvą. Čia Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerija informavo Švedijos pasiuntinybę apie tai, kad buvo imtasi priemonių apsaugoti poną Raulį Valenbergą. Iš tikrųjų sovietų apsaugos priemonės buvo įkalinimas. Iš pradžių NKVD būstinėje Lubiankoje, vėliau Lefortovo kalėjime. Buvę R.Valenbergo kameros draugai, kuriems vėliau pavyko pasiekti Vakarus, pasakojo, kad Švedijos diplomatas buvo Maskvos kalėjime iki 1947 metų, paskui jis veikiausiai buvo deportuotas į Sibirą. 1945 m. kovo 8 d. R.Valenbergo draugus Budapešte pribloškė per sovietų kontroliuojamą radiją paskelbtas pranešimas, kad sausio 17 dieną netoli Debreceno Švedijos diplomatą veikiausiai nužudė naciai arba jų sąjungininkai vengrai. Vakarų pasaulis šią istoriją vertino itin skeptiškai. Holokausto didvyris Iki atvykstant R.Valenbergui į Budapeštą 1944 metų liepą, A.Eichmanas jau buvo spėjęs apie pusę milijono Vengrijos žydų išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Tačiau daugiau kaip 200 tūkst. žydų išvengė naikinimo stovyklų pragaro. Norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, R.Valenbergas pradėjo išdavinėti jiems apsauginius pasus. Tokį pasą turintis asmuo galėjo repatrijuoti į Švediją ir jį globojo Švedijos karališkoji diplomatinė misija Budapešte. Iš pradžių pasus gaudavo tik asmenys, turėję Švedijoje giminių arba verslo reikalų. Vėliau, išduodamas pasus, R.Valenbergas šių apribojimų nebepaisė. Bent porą kartų jis įlipo į traukinius, turėjusius vežti žydus į mirties stovyklas, ir paprašė švedų pakelti rankas. Taip jis išsodino iš traukinių kelis šimtus žmonių. Tačiau R.Valenbergas ne tik išdavinėjo pasus. Netrukus jis sukūrė 335 paprastų žmonių ir 40 gydytojų organizaciją, kuri įsteigė ir prižiūrėjo dvi ligonines, vargšų valgyklas ir vaikų lopšelius. Kai profašistinė Strėlės kryžiaus partija šturmavo vieną šių prieglaudų, išradingasis švedas kelis savo globotinius, labiausiai panašius į arijus, perrengė vokiečių uniformomis ir pastatė saugoti prieglaudos namų. Iki gruodžio pradžios Valenbergas jau globojo apie 13 tūkst. žydų. Pralaimintiems karą vokiečiams ir juos palaikantiems vengrams jis pareiškė, kad visi žydų persekiotojai vėliau ar anksčiau bus teisiami kaip karo nusikaltėliai. Grasinimų R.Valenbergas nebijojo ir sakė: Mano gyvenimas yra tik vieno žmogaus gyvenimas, o čia yra daugelio gyvybių išgelbėjimo klausimas. Karo pabaigoje gyvų liko apie 120 tūkst. žydų, iš kurių apie 15-20 tūkst. išgelbėjo R.Valenbergas. Iš pradžių dėl jo ryšių su A.Eichmanu sovietai Valenbergą įtarė esant nacistų agentu. Sužinoję, kad jį remia JAV Karo pabėgėlių taryba ir kad jis draugauja su J.Olsenu, NKVD agentai tikriausiai nusprendė, kad R. Valenbergas buvo STB agentas. Prie siūlymų suteikti jam Nobelio taikos premiją prisidėjo ir pats mokslo genijus Albertas Einšteinas. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad į Vakarus atvyko buvusių sovietų kalinių, kurie pasakojo kalėję su R.Valenbergu nuo 1945 metų sausio iki 1947 metų balandžio. Tai buvo vokiečiai Gustavas Richteris ir Horstas Kitschmanas. Abu jie pasakojo, kad 1947 m. liepos 27 d. apie R.Valenbergą jų klausinėjo Lefortovo kalėjime, o po apklausų juos uždarė į vienutes. Remiantis kitų repatrijavusių į Vakarus kalinių pasakojimais, per kitus dvylika metų R.Valenbergas buvo kilnojamas iš vienos stovyklos į kitą po visą Gulagą, tuometę sovietų lagerių sistemą. Vienas austras pasakojo, kad Vladimiro kalėjime 1955 metais per klaidą jis buvo uždarytas vienutėje kartu su R.Valenbergu. Šis paprašė kameros draugo, kad, išėjęs į laisvę, būtinai kreiptųsi į bet kurią Švedijos pasiuntinybę ir praneštų, kad švedas iš Budapešto vis dar gyvas. Šeštajame dešimtmetyje patikimų liudininkų, mačiusių R.Valenbergą, buvo vos vienas kitas. R.Valenbergą 1949 metais matė ir Lenkijos karinis atašė, kuris tvirtino, kad R.Valenbergas tada atrodęs jaunas ir stiprus. Nemirštanti viltis sužinoti tiesą Nors 1947 metų rugpjūtį sovietai ryžtingai paneigė ką nors žiną apie R.Valenbergo buvimo vietą, diplomato šeima neprarado vilties. Jos narių ir kitų susirūpinusių piliečių spaudžiama, Švedijos vyriausybė 1952-1954 metais penkiolika kartų raštu ir trisdešimt keturis kartus žodžiu kreipėsi informacijos į Sovietų Sąjungą. 1956 metų balandį N.Bulganinui buvo įteiktas R.Valenbergo motinos laiškas ir dokumentų segtuvas. 1956 m. vasario 16 d. atėjo Sovietų Sąjungos atsakymas. Tai buvo ranka rašytas raštelis iš Lubiankos kalėjimo ligoninės kartotekos su įrašu, kad kalinys Valenbergas mirė kameroje nuo širdies smūgio. Pranešimo data 1947 m. liepos 17 d. (dešimt dienų iki Richterio ir Kitschmano apklausos, po kurios paaiškėjo, kad R.Valenbergas yra Sovietų Sąjungoje). Tačiau net ir šis pavėluotas Sovietų Sąjungos prisipažinimas, kad, pasibaigus karui, R.Valenbergas iš tiesų buvo kalinamas jos kalėjimuose, neįtikino tų žmonių, kurie norėjo viską sužinoti apie jo dingimą ir puoselėjo viltis, kad R.Valenbergas tebėra gyvas. Patvirtino, o vėliau paneigė 1961 metais įsižiebė viltis. Sovietinis Medicinos mokslų akademijos vadovas A.Miasnikovas pasikvietė į Maskvą savo seną pažįstamą, garsią gydytoją profesorę Naną Švarc. Pokalbio metu (jie bendravo vokiečių kalba) ji pasiteiravo apie R.Valenbergą. Pašnekovas pasakė, kad Budapešto didvyris buvo laikomas psichiatrijos ligoninėje labai išsekęs, nervingas ir prislėgtas. Esą prieš porą metų (t. y. 1959 m.) akad. A.Miasnikovas buvo iškviestas apžiūrėti R.Valenbergo, kai šis švedas pradėjo bado streiką, o visai neseniai atseit jis dar kartą įvertino jo būklę. N.Švarc perdavė šią pribloškiančią žinią Švedijos vyriausybei, o Švedijos ministras pirmininkas Erlanderis pasiuntė laišką Nikitai Chruščiovui, kuriame prašė Sovietų Sąjungos vadovo grąžinti R.Valenbergą į tėvynę. Sovietai ir vėl laikėsi senos versijos, kad R.Valenbergas jau esąs miręs. R.Valenbergo motina, kuri ištekėjo antrą kartą, kai jam buvo šešeri, ir jo patėvis Frederikas von Dardelas vis tikėjo, kad jis dar gyvas. Prieš pat mirtį (abu mirė tą pačią dieną 1979 metų vasarį, būdami atitinkamai 86-erių ir 93-ejų metų) jie įpareigojo testamentu savo vaikus, Raulio įbrolį Guji von Dardelą ir jo įseserę Niną Lagergren, tęsti R.Valenbergo paieškas. Nors jiems irgi nepavyko atskleisti paslapties, jie netikėtai iš JAV sulaukė pomirtinio jų brolio įvertinimo. JAV garbės pilietis 1980 metų rudenį Tomas Lantosas, vengrų žydas, išsigelbėjęs nuo nacių persekiojimo, buvo išrinktas į JAV Atstovų rūmus nuo Kalifornijos valstijos. Jis ir jo žmona buvo tarp tų, kurie už savo išlikimą turėjo būti dėkingi R.Valenbergui, todėl visai suprantama, kodėl T.Lantosas Kongrese pasiūlė suteikti R.Valenbergui Jungtinių Valstijų garbės piliečio vardą. Iki tol šiuo garbingu titulu buvo pagerbtas tik Vinstonas Čerčilis. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas patvirtino dokumentą savo parašu dalyvaujant N.Lagergren ir G.von Dardelui. 1989 metų vasarą ir rudenį žiniasklaida vėl prabilo apie R.Valenbergą. Sovietų Sąjungos pareigūnai JAV žiniasklaidos darbuotojams pareiškė, kad byla atnaujinama. Vėliau per Paryžiuje surengtą Žmogaus teisių konferenciją Rusijos atstovas pripažino, kad Švedijos diplomato dingimas yra tamsus Sovietų Sąjungos istorijos puslapis. Galiausiai 1989 metų spalį Sovietų Sąjungos vyriausybė pakvietė N.Lagergren ir G.von Dardelą į Maskvą, kur jiems buvo atiduotas R.Valenbergo pasas ir jo užrašai. Tai pirmas akivaizdus įrodymas, kad jis buvo atgabentas į Rusiją. Tačiau sovietų pareigūnai ir toliau laikėsi versijos, kad R.Valenbergas mirė 1947 metų liepą, o kaltę dėl jo suėmimo ir įkalinimo suvertė žiauriam Stalino režimui. 1987 metais Budapešte šiam didvyriui buvo atidengtas paminklas su granite iškaltu lotynišku posakiu: Kol laimė tau šypsosi, turi daug draugų, atėjus sunkesniems laikams, tampi vienišas. Visgi po keturių dešimtmečių pasaulis pamatė, kad R.Valenbergas turėjo draugų, bičiulių ir tada, kai jam nesisekė. Nors jo mirties aplinkybės taip ir liko neatskleistos, atminimas apie jo heroizmą dar ilgai bus gyva. Pagal užsienio spaudą parengė
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |