Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Būtina Varšuvos ir Vilniaus strateginė partnerystė

Petras KATINAS

Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (kairėje) svečiuose pas Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų

Kremliaus propagandininkai džiūgauja, jog po Rusijos prezidento V.Putino oficialių vizitų į Vengriją ir Čekiją šios šalys pademonstravo, kad jos nebekreipia dėmesio į praeitį ir istorija neturi temdyti Maskvos ir Budapešto bei Prahos santykių.

Šiemet rudenį vengrai pažymės 50 metų, kai prasidėjo tautos sukilimas prieš komunistinį režimą, o Maskva pasiuntė savo tankus ir armiją, kurie kraujyje paskandino vengrų revoliuciją. Tūkstančiai žmonių žuvo, buvo sukišti į kalėjimus. „Mes ryžtingai juntame ribą, kurią vengrai jaučia rusų tautai ir sovietinei sistemai“, – pareiškė Vengrijos prezidentas L.Šojomas. Tą patį kartojo ir Vengrijos premjeras F.Diurčanas, pasidžiaugęs, kad Rusija tiesia dujotiekį apeinant Ukrainą, padės statyti požeminę dujų saugyklą, ketvirtąją Budapešto metro liniją bei vykdys atominės „Pakšo“ elektrinės rekonstrukciją. Savo ruožtu V.Putinas pareiškė, jog Rusija – ne Sovietų Sąjunga, bet vis dėlto jaučia moralinę atsakomybę už 1956 metų įvykius. Tačiau nė žodeliu nepasmerkė to meto Kremliaus vadovybės, pasiuntusios tankus į Vengriją, kaip jau ne kartą darė V.Putino pirmtakas B.Jelcinas. Vengrijos vadovai džiaugėsi, kad prekybos apimtis tarp Vengrijos ir Rusijos išauga dešimtimis procentų per metus.

Tas pats pasikartojo ir Čekijoje. Prahoje V.Putinas irgi kalbėjo apie „moralinę atsakomybę“ dėl 1968 metų Prahos pavasario numalšinimo, bet kartu aiškiai pabrėžė, jog apie kokią nors juridinę atsakomybę ar kompensaciją negali būti nė kalbos. Dar daugiau, žinodamas Čekijos prezidento V.Klauso euroskeptiškas nuotaikas, V.Putinas netiesiogiai paprašė jo, kad Čekija padėtų Rusijai nuraminti Europos Sąjungos biurokratus, kurie neva neleidžia sugrįžti Rusijos atominių elektrinių specialistams dirbti ES šalių rinkoje. Čekijos vadovai pritarė tokiai V.Putino nuostatai ir, atrodo, neatsisakė būti Maskvos lobistais Europos Sąjungoje. Taigi viltys, jog ES naujokės stovės vienoje gretoje prieš Rusijos kėslus ES viduje, akivaizdžiai žlunga.

Taip užsitikrinęs Prahos ir Budapešto palankumą, V.Putinas aiškiai pabrėžė, jog dabar buvusio „socialistinio lagerio“ valstybės jau vėl tapo Maskvos draugais. Beliko tiktai nesukalbamos Lenkija ir Baltijos valstybės.

Štai kodėl pirmasis naujojo Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio vizitas į Lietuvą sukėlė ne tik Maskvos nepasitenkinimą, bet ir mūsų dabartinės valdžios gana santūrią reakciją. Kai kurie politologai ir politikai ėmė kalbėti, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai, atėjus į valdžią antikomunistams broliams Kačinskiams, pablogėjo. L.Kačinskis kaltinamas netgi šovinizmu, vadinamas naujuoju Pilsudskiu, aršiu nacionalistu. Aišku, nomenklatūrinė Lietuvos valdžia žino, kad naujieji Lenkijos vadovai, atėję iš „Solidarumo“, nenori turėti jokių reikalų su komunistine nomenklatūra nei savo šalies viduje, nei užsienyje. Nei Maskvai, nei mūsų neokomunistams nepatinka dabartinės Lenkijos valdžios užsienio politika. Pirmiausia dėl Varšuvos pozicijos ginant savo nacionalinius interesus Briuselyje, o ypač Lenkijos siekis dar labiau suartėti su Jungtinėmis Valstijomis ir tapti svarbia strategine Vašingtono partnere Europoje. Ir bene vienintele, nes, sprendžiant iš Maskvos reakcijos, V.Putinui prisijaukinus Čekiją ir Vengriją tarp ES „naujokių“ tiktai viena Lenkija drįsta priminti Maskvai ir pasauliui ne tik praeitį, bet ir dabartinės Kremliaus valdžios užmačias. Ir gana agresyvias užmačias. Kalbos apie tai, kaip, pavyzdžiui, daro politikas Romualdas Ozolas, kad Varšuva specialiai blokuoja elektros tilto per Lenkiją, taip pat ir „Via Baltica“ statybą ar net nori gudriai atplėšti Vilniją pirmiausia per lenkiškų ir lietuviškų pavardžių rašybą, be to, siekia geopolitinių tikslų Lietuvoje, nieko nereiškia. R.Ozolas teigia, jog Varšuva, stabdydama „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ tiesimą per Lenkiją, nenori įleisti Baltijos šalių ekonomikų į Vakarus ir siekia tapti visos Vidurio Europos ne tik kelių, bet ir ekonomikos reguliuotoja. Su tuo galima sutikti, bent jau iš dalies. Juk kiekvienai valstybei, ypač jos patriotiškai nusiteikusiems vadovams, pirmiausia rūpi savo šalies interesai. Tačiau glaudžios partnerystės santykiai su Lenkija Lietuvai yra tiesiog būtini. Tuo labiau kad Varšuva lieka beveik viena, ypač jos politikoje Rusijos atžvilgiu. Todėl reikia pritarti politologo Tomo Vilucko nuomonei, kad Lietuva gali tapti patikima Lenkijos partnere formuojant naują antirusišką ašį Rytų Europoje. Žinoma, su sąlyga, kad dabartinė Lietuvos valdžia yra pajėgi tokiai partnerystei. Netgi parlamentaras A.Paleckis ragina Lietuvą pamokyti Vašingtoną „europietiškos demokratijos“.

Tai, kad Lenkijoje laimėjo L.Kačinskis ir dešiniosios jėgos, gali būti pavyzdžiu ir ateities Lietuvai per būsimuosius rinkimus. Lenkija – didelė ES valstybė, su kuria, nori nenori, privalo skaitytis ir Briuselis, ir Maskva.

Taigi Lietuvai Lenkija faktiškai lieka rimčiausia strateginė partnerė Europoje, nes Maskva kuo toliau, tuo labiau spaus Lietuvą įvairiausiais būdais. Štai ką rašo Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“: „Dujotiekis į Vokietiją išplės ir sustiprins „Gazprom“ galimybes ekonomiškai ir politiškai spausti Rytų Europos šalis. Todėl Maskva ir nusprendė pasiekti savo pagrindinių tikslų prieš antirusišką bloką ES viduje – Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją – ekonominėmis priemonėmis“. O JAV politikos specialistas Danielis Tainingas leidinyje „The Weekly Standart“ pabrėžia, kad Kremliaus nurodymu „Gazprom“ gali niekais paversti Lietuvos ir Estijos viltis įvesti eurą 2007 metais. Vėl padidinęs dujų kainas „Gazprom“ neišvengiamai sukels padidėjusią infliaciją. „Naujosios demokratijos, pirmiausia Lenkija ir Baltijos valstybės, klaidingai galvojo, kad tapusios ES narėmis pagaliau visam laikui išsilaisvins nuo Rusijos grėsmės. Tačiau vien tiktai V.Putino pareikštas apgailestavimas, jog SSRS žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa XX amžiuje, aiškiai rodo, kad atsipalaiduoti joms dar negalima“.

© 2006 „XXI amžius“