|
Žiojasi godulio nasrai
Lietuva paradoksų šalis. Vienas didžiausių paradoksų XX ir XXI amžių sandūroje buvusios komunistinės nomenklatūros įsigalėjimas valstybės valdymo, ekonomikos, švietimo, kultūros ir kitose srityse. Atrodo gana paradoksalu ir tai, kad nemaža dalis mūsų tautiečių per 50 okupacijos metų priprato prie lietuvio dvasiai svetimo ir nepriimtino režimo. Šiandien tokiems prisitaikėliams, dvasios paliegėliams vis viena, kas laiko savo rankose valdžios vairą: ar buvusi komunistinė nomenklatūra, praradusi sąžinę bei tautinį susipratimą, ar sąžiningai ir patriotiškai nusiteikę piliečiai. Kai žmogus praranda savo pricipus ir tautinę dvasią, jis lengvai suviliojamas suktais pažadukais ir paperkamas alaus buteliu ar ledų porcija. Betgi žmogus, anot Senekos, galvojantis vien apie save ir ieškantis tik sau bet kokios naudos, negali būti laimingas. Juk šitaip jis apgaudinėja ir apvaginėja save patį.
Lietuva yra katalikiška šalis, todėl atleidžia saviems ir svetimiems niekšams, jeigu jie pripažįsta savo klaidas bei nusikaltimus. Bet jei tie nusikaltėliai nė kiek nesigaili, o, atvirkščiai, pritvinkę godulio, pavydo, neapykantos, visa dešimčia griebia ko neužsidirbę, neužsitarnavę? Tada jų atžvilgiu turi būti ir atitinkamos reakcijos.
Skaitome spaudoje, girdime radijo laidose, stebime televizorių ekranuose politinius debatus apie netrukus ateisiančias į Lietuvą didžiules Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Nors jos dar kol kas slypi Europos seifuose, bet dauguma mūsų valdžios pareigūnų ir verslo bei komercijos banginių jau iš anksto aštrina savo nagus, kad galėtų kuo daugiau tų lėšų pasiglemžti. Ypač daug energijos šiam reikalui eikvoja niekad nepasotinamos Darbo partijos lyderis ir jo bendraminčiai. Jiems mažiausiai rūpi tautos reikalai, visuomenės gerovės kėlimas ir santarvė. Pasižiūri į tokių gobšuolių ir sukčių fizionomijas ir apima piktas juokas. Argi jie nežino, kad pinigai apglėbia žmogų lygiai taip, kaip žemė apglėbia jį po mirties? Pernelyg sumaterialėję, bet dvasiškai nuskurdę egoistai apie mirtį stengiasi negalvoti, nes jos labiausiai bijo. Jų mintys raizgosi, pinasi apie lengvą praturtėjimą, net ir per kitų galvas lipant. Įsigiję šimtus tūkstančių (neretai net neleistinais būdais) gviešiasi milijonų. Apglėbę milijonus, svajoja apie milijardus.
Per penkiasdešimt vergijos metų Lietuva neteko ne tik labai daug materialinių, bet ir kultūrinių, dvasinių bei intelektualinių vertybių. Kas ir kada jas grąžins? Apie tai dabartiniai valdžiose esantys ir komercinės gigantomanijos apimti gobšai mažiausiai mąsto. Jie gyvena tik šia diena ir tik ją vertina.
Sakoma, jog aukščiausias teismas tai sąžinės teismas. Užgesinus sąžinę, savaime atkrinta ir jos teismo sąvoka. Šito mes ypač pasigendame, kai reikia rimtai pamąstyti ir kuo teisingiau bei racionaliau pasvarstyti šių didžiulių fondų paskirstymą. A.Einšteinas yra pasakęs: Nėra tokio kilnaus tikslo, kuris pateisintų negarbingas priemones. Deja, valdančioji nomenklatūra ir jos prielipai mąsto atvirkščiai. Prikuria visokiausių tezių su erezijomis, nesiskaitydami su jokia logika, pučia lengvatikiams dūmus į akis. Atvirai demonstruoja norą europinių lėšų skirstymą perimti savo dispozicijon, kad galėtų gauti kuo didesnės asmeninės ar grupinės naudos.
Šiandien Lietuvoje ekonominių, kaip ir moralinių problemų daugybė. Skursta pensininkai, dauguma darbingų kaimo žmonių negali susirasti nuolatinio darbo, prastoki sveikatos apsaugos, švietimo bei kultūros reikalai... Viskam reikia nemažų pinigų, todėl paskirti europiniai struktūrinių lėšų fondai mums visiems gyvybiškai reikalingi. Juos reikia labai atsargiai, labai protingai ir humaniškai paskirstyti, neleidžiant kažkam savivaliauti, savo nuožiūra, tik savo interesus tenkinant skirstyti. Neleiskime vien Vyriausybės bei atskirų ministerijų ar politinių partijų tigrams tuos fondus pasiglemžti ir tik savo nuožiūra skirstyti pagal simpatijas ir antipatijas. Europinių lėšų skirstyme, mano nuomone, turėtų aktyviai dalyvauti ir visa tauta. Pageidautina, kad ir Prezidentas principingiau bei ryžtingiau kovotų už racionalų ir skaidrų šių lėšų paskirstymą. Visiškai nelogiška būtų, jei šį mums gyvybiškai svarbų klausimą spręstų saujelė aferistų, galbūt jau ne kartą liūdnai pagarsėjusių savo finansinėmis bei moralinėmis machinacijomis.
Būkime budrūs: plėšrūs vanagai jau intensyviai aštrina savo liežuvius ir nagus. Jie iš paskutiniųjų ieškos ir stengsis atrasti net ir mažiausius plyšelius, pro kuriuos galėtų išsiurbti tai, kas priklauso visai Lietuvai. Skaudžių pamokų jau esame turėję: tai ir įvairios prichvatizacijos, ir nešvarūs sandoriai, ir bankų griūtys... Neleiskime panašiems absurdams kartotis. Jei būsime vieningi, reiklūs ir veiklūs laimėsime!
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|