Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Įvykių turtingi metai

Dr. Aldona Vasiliauskienė (antroji iš dešinės) su grupe artimųjų Svėdasų bibliotekoje prie savo darbų parodos su palaiminimo raštais. Trečias iš dešinės – Svėdasų klebonas kun. Rimantas Kaunietis

2005-ųjų vasarą dr. Aldona Vasiliauskienė šventė jubiliejų, kurio iškilmės buvo surengtos Kupiškyje, Anykščiuose, Svėdasuose, Vilniuje, jos širdžiai brangiose vietose. Kai kalbama apie moterų jubiliejus, tas apvalus skaičius dažnai nutylimas. Šiuo atveju buvo kitaip. Į visas šventes gausiai susirinkusiems jos talento ir asmenybės gerbėjams dr. A.Vasiliauskienė pareikšdavo: „Man šešiasdešimt!“, kad niekam nereikėtų spėlioti. Tik šiuo skaičiumi sunku patikėti. Mes matėme veržlią, energingą, žvalią moterį, regis, pasiryžusią kalnus nuversti. Tokius pat aukštus ir sunkiai įveikiamus, kaip ir iki jubiliejaus.

2005-ieji dr. A.Vasiliauskienei buvo turtingi įvykių. Tad ir pakvietėme pokalbio šią mokslininkę, kad kai kuriuos jų prisimintume.

Praeitų metų pabaigoje Ukrainos ambasadoje Lietuvos Respublikoje buvo pristatyta jūsų monografija „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai kirilica (paleografija, chronologija, diplomatika)“, parengta 1990 metais. Monografiją išleido Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetas 2004 metais ukrainiečių kalba. Savaime kyla klausimas, kodėl ne lietuvių kalba? Juk lietuvių mokslininkai, nemokantys ukrainiečių kalbos, sunkiai galės ja naudotis.

Šitą klausimą jūs man pateikėte ne pirmoji. Daug kas mane šito klausinėja. Netgi pirmoji šios knygos recenzija lietuvių kalba (autorius prof. Vytautas Andriulis) buvo pavadinta keliant tą patį klausimą: „Ar pamatysime išspausdintą Lietuvoje Antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą?“ (Mokslo Lietuva. 2004, rugsėjo 23, Nr. 16). Taigi atsakyti būtina. Šis Statutas, priimtas 1566 metais, ukrainiečiams yra itin aktualus – galiojo beveik tris šimtus metų, tuo tarpu Lietuvoje – tik 22 metus, kol buvo priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.). Visgi monografija parengta po mano tyrinėjimų Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje. Itin svarbios medžiagos rasta Ukrainoje. Lvove pavyko rasti iki tol nežinomą Antrojo Lietuvos Statuto nuorašą. Knygoje yra gana išsamios santrumpos lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis, gausu lentelių, pateikti nuorašuose rasti vandenženkliai, tad, manau, visa tai prieinama ir ukrainiečių kalbos nemokantiems žmonėms.

Knygos pristatyme Ukrainos ambasadoje dalyvavo ambasadorius Borisas Klimčiukas, kultūros atašė Olena Paryš, ambasadoriaus patarėjai Oleksijus Selinas, Grigorijus Niečeporenka, vedęs renginį, kiti ambasados darbuotojai; taip pat Šiaulių universiteto rektorius prof. Vincas Laurutis, prorektorius prof. Donatas Jurgaitis, universiteto dėstytojai. Dalyvavo Bazilionų vidurinės mokyklos bei Rietavo „Aušros“ katalikiškos vidurinės mokyklos ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus atstovai, iš įvairių Lietuvos vietų atvykę svečiai, istorikai, žurnalistai.

Ne visos dienos oficialaus vizito į Lietuvą atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas, Lvovo nacionalinio I.Franko universiteto garbės daktaras, irgi rado laiko dalyvauti renginyje. Iš jo rankų priėmėte Ukrainos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimą – garbės raštą, kuriuo paprastai apdovanojami ukrainiečiai, ne mažiau kaip 15 metų be priekaištų dirbę diplomatinėje tarnyboje. Taigi esate žinoma Ukrainoje ne tik kaip mokslo darbuotoja, bet nuo dabar ir „liaudies diplomatė“ (taip buvote pavadinta įteikiant apdovanojimą). Ką jums reiškia šitas apdovanojimas?

Labai daug. Tai buvo netikėtas ir labai malonus siurprizas. Be abejo, kaip ir kiekvienas apdovanojimas, jis labai daug įpareigoja tolesnei veiklai. O ateityje yra daug planų ir idėjų.

Nuo 2001 metų susidomėjote ukrainistikos tematika, tyrinėjate Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino veiklą, esate Lvovo nacionalinio I.Franko universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos“ redakcinės kolegijos narė, taip pat viena iš Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų, netgi jos prezidentė, ukrainistikos tematikos tyrimus tęsiate keliomis kryptimis. 2005 metų pavasarį jūsų iniciatyvos dėka pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio I.Franko universiteto. Kas jus sieja su Šiaulių universitetu?

Šiaulių universitetas prisidėjo organizuojant konferencijų ciklą, skirtą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, o laikui bėgant, tapo pagrindiniu rėmėju ir organizatoriumi. Prasidėjo glaudus Šiaulių universiteto bendradarbiavimas su bazilijonais ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, su ten veikiančiu Filosofijos–teologijos studijų bazilijonų institutu, su kuriuo buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. 2005 metais, įgyvendinant šią sutartį, minėtame institute vyko Šiaulių universiteto dienos.

Šiaulių universiteto rektoratas palaikė idėją kurti Lituanistikos ir ukrainistikos centrą, kurio kūrimas suintensyvėjo sudarius sutartį tarp Šiaulių ir Lvovo nacionalinio I.Franko universitetų. Šis centras taps jungiamąja grandimi vykdant mokslinius tyrimus, kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Džiaugiuosi, kad, būdama Šiaulių universiteto vyr. mokslo darbuotoja, galėsiu įsitraukti į šią veiklą.

Rodos, jūsų moksliniai tyrimai ukrainistikos tematika bus naudingesni Ukrainos, o ne Lietuvos mokslui. Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę apie tai.

Visi puikiai žinome, kad į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įėjo ne tik dabartinės Lietuvos, bet ir Ukrainos, Baltarusijos bei kitų valstybių teritorijos ar jų dalys. Taigi Lietuvą su Ukraina sieja seni politiniai, kultūriniai ir kitokie ryšiai. Tad mokslinę mintį atskiriančių griežtų ribų tarp abiejų šalių negalima nubrėžti.

Ukrainiečiai vienuoliai bazilijonai Lietuvoje įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną (tai Rytų arba graikų apeigų katalikų ordinas). 1617 metais įkurtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Jo lopšys – Vilnius. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atlikti darbai švietimo, mokslo ir kultūros srityse paliko ryškų pėdsaką, jaučiamą iki šiol. Tą liudija ir prie Šiaulių esančio vienuolių vardu įamžinimas – Bazilionų miestelio pavadinimas. O minėto ordino dvasinėje plotmėje – ekumeninė politika, žinoma, pagal to meto sampratą. Tai Brastos Bažnytinės unijos (1569 m.) įgyvendinimas.

Mūsų skaitytojai jus pažįsta kaip uolią lietuvių katalikiškojo intelektualinio sąjūdžio tyrinėtoją. Apie tai liudija jūsų monografijos apie iškiliausius katalikus intelektualus: prof. Praną Dovydaitį, arkivyskupą Mečislovą Reinį, prof. Antaną Liuimą, SJ, dr. Juozą Girnių, kun. dr. Juozą Prunskį, prof. Justiną Pikūną, dr. mons. Joną Juodelį, mons. Klemensą Gutauską ir kitus, taip pat per 600 straipsnių periodikoje, apie 70 straipsnių moksliniuose leidiniuose, daugybė mokslinėse konferencijose skaitytų pranešimų. Ką davė jūsų asmenybei šie tyrinėjimai? Kaip kito mokslinis požiūris į to meto intelektualiąją veiklą?

Tyrinėdama lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį, susipažinau su ano meto Lietuvos ir išeivijos periodika, monografijomis bei kitais leidiniais. Ši maloni pažintis be pertraukos tęsiama. Daug laiko teko ir tenka praleisti valstybiniuose ir privačiuose archyvuose. Mokslinį akiratį labai praplėtė darbas ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Italijos (Roma) bei JAV (Čikaga) archyvuose. Susidariau tvirtą nuomonę, jog visi katalikai intelektualai be galo buvo susirūpinę savo tėvynės ateitimi, jai negailėjo finansinių išteklių, dėl jos pasiaukojamai dirbo. Žinoma, jie visi buvo žmonės, turėję savo nuomones, kurios dažnai ne tik nesutapdavo, bet būdavo kardinaliai priešingos. Katalikai intelektualai diskutuodavo, ginčydavosi, tačiau ne žemindami vieni kitus, o pagarbiai įsiklausydami į kitų požiūrius, stengdamiesi rasti bendras išeitis vienam bendram tikslui – Lietuvos labui. Nebuvo jokio materialinio suinteresuotumo, siekio pasipelnyti iš savo veiklos. Visi žinome profesorius pasaulietį P.Dovydaitį ir dvasininką M.Reinį, nemažą būrį kitų, finansiškai rėmusių nepasiturinčius ir mokslo siekiančius jaunuolius. Deja, abu minėti mokslininkai tapo sovietinės okupacijos aukomis. Abiejų kūnai rado prieglobstį svetimoje žemėje, nežinomi net jų kapai.

Tenka pasidžiaugti, kad prof. P.Dovydaitis ir arkiv. M.Reinys 2000 metais kartu su kitais lietuviais popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbti Lietuvos kankiniais. Man jie, kaip ir kiti katalikai intelektualai, – puikus pasiaukojamo darbo pavyzdys. Ypač Dievo tarnas arkiv. M.Reinys, kurio globą nuolat jaučiu. Tirdama lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį priėjau išvadą, kad tos asmenybės ne tik teoriškai kalbėjo apie gėrį, bet jo visur ieškojo, jį skleidė ir juo gyveno. Jos tapo sektinu pavyzdžiu ateities kartoms.

Kai kurių kritikų esu kaltinama dėl „nekritiško požiūrio“, t.y. nesu linkusi ieškoti asmenybės ydų. Mano manymu, tai būtų asmenybės niekinimas. Galiu paaiškinti: esu persiėmusi mano tyrinėtų personalijų gėrio paieškomis. Mūsų dabartinė spauda perpildyta blogio sklaida. Tačiau iš tikrųjų geros valios žmonių pastangomis vyksta daug unikalių gėrio statybos darbų dvasinėje ir materialinėje plotmėse. Gaila, kad apie tai dažniausiai nutylima. Tad aš, jau prisilietusi prie tų didžiųjų mūsų tautos iškilių šviesulių, noriu skleisti tik gėrį.

Ar, panirusi į ukrainistikos studijas, daugiau nesidomėsite lietuvių katalikiškuoju intelektualiniu sąjūdžiu?

Manau, kad besiplečianti veikla ukrainistikos srityje nekliudys toliau nagrinėti mano pasirinktos temos „Lietuvių katalikiškas intelektualinis sąjūdis“, jau tapusios savotiška gyvenimo savastimi.

2005 metais esate gavusi daugybę apdovanojimų. Noriu sustoti ties dviem, manau, jums pačiais svarbiausiais. Rugsėjo 30 dieną tėvai bazilijonai Lietuvių katalikų mokslo akademijos salėje jums įteikė popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštą, parašytą pergamente, iš Romos atsiųstą specialiame futliare. Lapkričio 20 dieną popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštą jums taip pat perdavė Anykščių dekanas kun. Stanislovas Krumpliauskas. Palaiminimas įteiktas jūsų gimtosios parapijos Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Retas atvejis – du Šventojo Tėvo Palaiminimo raštai tais pačiais metais įteikti tam pačiam asmeniui. Ką jie jums reiškia?

Pirmasis Palaiminimo raštas, kurį įteikė Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlas Jachimecas, OSBM, man buvo itin netikėtas. Džiaugiuosi, kad jis įteiktas LKMA salėje. Esu įsitikinusi, kad tėvai bazilijonai įvertino ne tik mano veiklą ukrainistikos tyrinėjimų srityje, bet ir darbus tyrinėjant lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį. Šiuo apdovanojimu nuoširdžiai apsidžiaugė Šiaulių universiteto vadovai. Paprastai tokius raštus gauna dvasininkai, seselės vienuolės ir itin nusipelnę pasauliečiai. Manau, kad Palaiminimo raštas skirtas ne tik man, bet ir mano artimiems žmonėms, kurie palaiko ir skatina mano tolesnius mokslinius tyrinėjimus, taip pat Šiaulių universitetui, kuriame šiuo metu dirbu.

Itin džiugu, kad antrasis Popiežiaus Palaiminimo raštas buvo įteiktas mano gimtosios parapijos Svėdasų bažnyčioje (esu gimusi Galvydžių k.). Tuo metu čia veikė iš Anykščių pervežta, Kupiškyje atidaryta mano kūrybinio darbo paroda, kurią galėjo pamatyti ne tik pažinojusieji tėvelio giminę, bet ir gausūs šventės dalyviai. Abu Palaiminimo raštai – tai ne tik mano darbų prasmės įvertinimas, bet ir Šventojo Tėvo palaiminimas ateities darbams. Tai ir atsakymas į jūsų ankstesnį klausimą, ar darbai ukrainistikos srityje neužgoš lietuvių katalikiškojo intelektualinio sąjūdžio tyrinėjimų. Ne, neužgoš...

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Redakcijos prierašas. „XXI amžiaus“ skaitytojus galime taip pat pradžiuginti, kad dr. A.Vasiliauskienė tik ką laimėjo pimąją vietą konkurse, kurį paskelbė „Lietuvių balsas“ (JAV). Šį laimėjimą dr.A.Vasiliauskienė pasiekė savo tyrimo medžiaga iš arkivyskupo M.Reinio gyvenimo.

© 2006 „XXI amžius“