|
Tikėjimo liudytojas
Kun. Jono Burneikos mirties 50-mečiui
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų Kauno arkivyskupijos pasiūlyti asmenys. Vienas jų kunigas Jonas Burneika, kuris mirė kankinio mirtimi Sibire. Netrukus minėsime kun. J.Burneikos 105-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines. Kartu buvęs tremtyje butkiškietis Gediminas Butkus 1956 metais artimiesiems rašė: Mirė kaip pridera kiekvienam ramios sąžinės lietuviui, kuris pakeitė vargų ir kančių gyvenimą į Ano pasaulio gyvenimą, lygų visiems.
Jonas Burneika gimė 1901 m. spalio 4 d. Nakrušiškių kaime Viešvėnų parapijoje Telšių rajone. Telšių gimnazijoje 1926 metais baigė penkias klases. Prieš stodamas į kunigų seminariją, pašaukimą į kunigystę pusantrų metų stiprino pas tėvus jėzuitus. Teologiją studijavo nuo 1927 m. sausio 15 d. iki 1933 m. birželio 15 d. Iš pradžių Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. J.Burneika į subdiakonus įšventintas 1932 m. kovo 12 d., į diakonus tų pačių metų gruodžio 17 dieną, o į kunigus 1933 m. balandžio 1-ąją. Kunigų seminarijoje jis mokėsi labai gerai, buvo uolus, gabus, nuoseklus, turėjo dvasininkui tinkančių savybių. Seminarijoje buvo choristu ir vargonininku, garsėjo gražiais pamokslais, gerai mokėjo vokiečių kalbą. Buvo aukštas, tvirto sudėjimo, stiprios sveikatos. Dvejus metus buvo klieriku prepozitu. Kun. J.Burneikos kunigystei tinkamiausia kunigavimo vieta mieste, - taip savo auklėtinį charakterizavo Kauno kunigų seminarijos rektorius P.Penkauskas.
1933 m. birželio 9 d. kun. J.Burneika paskirtas dirbti vikaru į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją. Čia nuoširdžiai bendravo su parapijiečiais, klebonu kun. Feliksu Kapočiumi, aktyviai reiškėsi ateitininkų veikloje. Neretai šventadieniais aukodavo šv. Mišias, su klebonu aptardavo Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios statybos reikalus. Kun. J.Burneika buvo meniškos sielos: ne tik vargonavo, bet išmanė dailę, pats tapė paveikslus. 1937 m. birželio 9 d. Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios statybos komitetas vikarą J.Burneiką dviem savaitėms pasiuntė į Paryžiuje vykusią parodą, kad susipažintų su Prancūzijos ir Vokietijos moderniosiomis bažnyčiomis ir grįžęs patartų statomos šventovės reikalu.
1940 m. gegužės 21 d. kun. J.Burneika perkeltas į Lyduokių bažnyčią administratoriumi, o 1944 m. birželio 3 d. paskirtas šios bažnyčios klebonu. Atvykęs į Lyduokius, klebonas pirmiausia sutvarkė kapines. Jose buvo daug netvarkos: kas kur norėjo, ten laidojo, nei eilių, nei takų nebuvo. Kapinėms tvarkyti kvietė Lyduokių mokyklos mokinius, parapijiečius, o ir pats daug dirbo: statė kryžius, užrašė mirusiųjų pavardes ir vardus.
Kun. J.Burneika buvo labai dosnios širdies, rūpinosi neturtingomis šeimomis, o kalėdodamas iš jų ne tik nieko neimdavo, bet ir atiduodavo, ką iš turtingesnių šeimų buvo surinkęs. Nukentėjusias po karo šeimas apgyvendindavo parapijos namuose, kol tos prasigyvens. Ir pats padėjo, kiek galėjo, atsistoti vargšams ant kojų. Jei moteris atnešdavo sūrį ar kiaušinių, klebonas jai įbrukdavo pinigėlį.
Lyduokių parapijos Minykių kaimo gyventojas Juozas Baniulis (g. 1910 m.) pasakojo: Klebonas mėgo su jaunavedžiais pabendrauti, pašmaikštauti. Per sutuoktuves didžiąsias bažnyčios duris atidaro, gražiai sutuokia, o išeinantiems priduria: Užeikit po vestuvių, klarnetu ar armonika pagrosiu, o jūs pašoksit.
Elvyda Morkūnaitė-Čaplikienė, buvusi tremtinė, Didžiosios kovos apygardos partizanų būrio vado Alfonso Morkūno-Plieno dukra, visada su šypsena prisimena malonų kun. J.Burneiką. Aš pas jį Pirmąją Komuniją priėmiau. Labai gražiai mus mokė, o kartą susitikęs padavė man didžiulį alyvinį obuolį ir sako: Klausyk, kaip skamba sėklelės.
Kun.J.Burneikos gyvenimas Lyduokiuose buvo glaudžiai susijęs su Šaulių sąjungos veikla. 1940 metais Šaulių sąjungos vado pulkininko Saladžiaus nurodymu rinktinių vadai ėmė rinkti atleistuosius nuo karo prievolės ir jaunus šaulius. Prasidėjus karui, būrys jaunų vyrų Vladas, Kazys ir Ambrazas Ališauskai, Jonas ir Petras Čepkauskai bei Medinų miško eigulys Vladas Liukamas su sūnumi Petru slapstėsi Medinų miške. Vyrai, atėję į sutartą vietą pasiimti maisto, rado raštelį, kad rinktųsi pas Liukamą. Aptarę padėtį, jie iš Liukamo patraukė į Lyduokių šaulių būrį, kuriam vadovavo 1919 metų savanoris šaulys Karolis Zadlauskas. Vėliau šaulių štabo viršininku išrinktas kun. J.Burneika, būrio vadu Vladas Kartanas. Šauliai kontroliavo apylinkę ir gynė ją nuo pakrikusios rusų armijos išpuolių.
Vokiečių okupacijos metu klebonas sutarė su vokiečiais, nes gerai mokėjo vokiečių kalbą.
Lyduokiuose architektas Karolis Reisonas turėjo dvarą. 1936-1937 metais dvaro rūmuose veikė pradžios mokykla, nes senoji mokykla ėmė griūti. Inžinierius K.Reisonas su šeima pirmosios sovietų okupacijos metais išvyko į Vokietiją, bet, Lietuvą okupavus vokiečiams, vėl grįžo. Kurį laiką gyveno dvare, bendravo su kun. J.Burneika. Klebonas ir inžinierius K.Reisonas buvo pažįstami dar Kaune, nes šis projektavo Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią. 1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, K.Reisonas išvyko į Austriją, o kun. J.Burneika, sovietų persekiojamas, ėmė slapstytis. Mėnesį slėpėsi savanorio Petro Gečo sodyboje, miške. Į šią sodybą jį atlydėjo Pranė Morkūnaitė, nešina didžiuliu krepšiu. Vokiečiai siūlė kunigui su jais išvykti į Vokietiją, bet kun. J.Burneika nesutiko, nenorėjo palikti bažnyčios. Nuolat kartojo: Kad tik išliktų bažnyčia. Iš klebonijos į zakristiją buvo sunešta daug daiktų, tačiau visi jie pražuvo. Artėjant frontui, dvasininkas J.Burneika nerimavo, ypač paskutinę naktį. Iš apkaso, kur slėpėsi klebonas, kaip ant delno matėsi bažnyčia. Tik staiga ėmė svyruoti ugninės juostos apjuosti bokštai. Sprogo mina, kurią padėjo traukdamiesi iš Lyduokių miestelio vokiečiai. Sugriuvo abu bažnyčios bokštai, sudužo varpai. Nukentėjo ir vidus.
Po karo kun. J.Burneika aukojo šv. Mišias klebonijoje, pradėjo remontuoti bažnyčią, bet jau slapstydamasis, nes buvo sekamas. Iš pradžių slapstėsi miestelyje, nesugriautoje Gedimino pilaitėje, kur valgyti jam atnešdavo Ona Vagonienė, vėliau pas Vagonius ir apsigyveno. Iš ten pasitraukė pas Giedraičius, o galiausiai prie Siesarties, pas Joną Dapkevičių.
Partizanų sąjūdžiui įsiliepsnojus, kun. J.Burneika negalėjo likti abejingas. Partizanai buvo tikintys žmonės, jiems reikėjo kapelionų, o tai buvo neatskiriama kunigo pareiga. Pasak E.Čaplikienės, kun. J.Burneika palaikė ryšius su jos tėvu partizanu A.Morkūnu-Plienu, klausė partizanų išpažinčių, perduodavo informaciją, stiprino dvasiškai.
1946 m. spalio 10 d. kun. J.Burneika Kauno arkivyskupijos kurijai rašė: Užsitęsus sovietinei okupacijai, nesimato politinės padėties pasikeitimo, mano buvimas Lyduokiuose nebeįmanomas, ten grįžti negaliu. 1946 metais jis buvo atleistas iš Lyduokių klebono pareigų ir perkeltas į Aukštųjų Šančių Aušros Vartų bažnyčią vikaru, vėliau klebonu. 1948 m. rugsėjo 17 d. arkivyskupijos valdytojas J.Stankevičius paskyrė kun. J.Burneiką Švč. Sakramento bažnyčios Kaune vikaru.
Deja, 1949 m. birželio 3 d. už antisovietinę veiklą kun. J.Burneiką suėmė, o tų pačių metų gruodžio mėnesį suėmė ir Didžiosios kovos apygardos būrio vadą A.Morkūną-Plieną.
Klebonas kun. Rapolas Pukys, tuo metu dirbęs Kaune, norėdamas pagelbėti suimtam kun. J.Burneikai, paprašė lyduokietės Marijos Šerelienės, kad ji surinktų parapijiečių parašus, nuvežtų juos į kalėjimą Vilniuje ir prašytų paleisti kleboną. Tačiau tai nepadėjo. Kun. J.Burneika buvo ištremtas į Irkutską, į Bratsko rajoną, Vychorevkos stoties apylinkę. Sunkūs miško darbai palaužė kun. J.Burneikos sveikatą. Nuo 1954 metų jis sunkiai susirgo širdies, kepenų, plaučių ligomis. Skausmai vis labiau kamavo, paskutiniuosius keturis mėnesius visiškai negalėjo paeiti, buvo sutinęs. Kun. J.Burneika kankinio mirtimi mirė 1956 m. balandžio 16 d. 11 val. (Irkutsko laiku). Apie kunigo mirtį Lyduokiuose gyvenusiems Vagoniams pranešė Nikiforas Kravčenka. Laiškelį ir likusius kunigo du šimtus rublių į Anykščių rajono kolūkį Anykščių šilelis Justinui Burneikai persiuntė likimo draugas Vytautas Endziukaitis. Po kun. J.Burneikos mirties liko dvi lotyniškos maldaknygės, brevijorius ir rusų-lietuvių kalbų žodynėlis.
Kun. J.Burneika savo kančia ir gyvybės auka liudijo Katalikų Bažnyčios amžinumą, ištikimybę tautai, jos laisvės idealams.
© 2006 XXI amžius
|