Atnaujintas 2006 balandžio 14 d.
Nr.29
(1429)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ar Lietuva – kryžių kraštas?

Artojas, išėjęs sėti pirmų grūdų, pirmiausia persižegnoja ir tada pradeda berti grūdus. Moteris, pirmą kepalą į krosnį pašaudama, ant duonos kepalo kryžiaus ženklą padaro. Kiekvienas tikintysis prieš valgį ir po jo persižegnoja. Tikintysis pro kryžių eidamas kepurę nusiėmęs persižegnoja. Prisimenu prieškariu mokykloje prieš pamokas ir po pamokų trumpą maldą sukalbėję persižegnodavome. Kiekvienoje klasėje ant sienos buvo kryželis. Baigus pradžios mokyklą, baigimo atestate pirmas pažymys buvo tikybos.


Velykos ir kun. A.Lipniūnas

1942 metais Lietuva buvo vokiečių okupuota. Buvau studentė. Nors ir prašėme gebietskomisaro (aukščiausias vokiečių atstovas Vilniuje) leidimo važiuoti į tėviškę, jo nedavė, o be leidimo neparduodavo bilieto į traukinį. „Zuikiu“ prie vokiečių tvarkos sunku buvo keliauti. Šventės be artimųjų ir be margučių liūdnos. Velykų rytą kelios studentės, nuleidusios galvas, ėjome iš bažnyčios Didžiąja gatve. Susitikome kun. Alfonsą Lipniūną. Jo veide šypsena. Jis mus pasveikino: „Sveikos sesės! Aleliuja! Aleliuja!“ Paspaudė visoms rankas. Į bendrabutį ėjome jau linksmos. Iš kun. A.Lipniūno sklindanti šviesa padėjo mums suprasti, jog prisikėlęs Kristus yra visur su mumis.


Šauksmas! Argi tyruose?

Kaimas (ir ne tik jis) skęsta alkoholyje. Ar mato tai valstybės vyrai?

Girta tauta – žuvusi tauta: tai žinoma visiems. Gimsta girtų tėvų pradėti nesveiki kūdikiai – tai baisu ne tik straipsnio autoriams. Sūnūs išsprūsta iš motinų globos ir pridaro baisių nusikaltimų – dėl to turime rėkte rėkti!


Kodėl visuomenė tapo abejinga blogiui?

Taip sunkiai atgavome nepriklausomybę. Bet likome abejingi valdantiesiems. O mus valdo buvę komunistai. Gyvenimas iš dalies pagerėjo, bet dvasinis ir dorovinis nuskurdo. Atkreipkime dėmesį, kokie filmai rodomi per televiziją. Tai, pasak Gintauto Genio, riebus spjūvis ant visų, paaukojusių savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Daugelis leidinių stengiasi mūsų kasdienį gyvenimą nušviesti kuo juodesnėmis spalvomis. Iš spaudos gerais galima pavadinti tik „XXI amžių“, „Tremtinį“ ir dar ne visai pagedęs „Valstiečių laikraštis“. Visi kiti tik vaikosi tiražų skaičiaus, stengdamiesi daugiau rašyti apie įvairias blogybes. Mums reikia daugiau straipsnių dorovės, patriotinio auklėjimo temomis, nes šiuo metu mūsų gyvenime įvairių blogybių jau labai daug esama. Ir kovojame su jomis per daug vangiai.


Kas pakvies ligoniui kunigą?

Gal ir gerai ligų išsekintiems žmonėms ligoninėje: juk gydytojai ir kitas medicinos personalas dažniausiai malonūs, nuoširdūs, paslaugūs ir mielaširdingi. Bet štai jei senas žmogus guli ligoninėje ir šeimoje visi bedieviai, net nėra kam kunigo pakviesti. Daugelis medikų dar auklėti sovietine dvasia. Ar nebūtų puiku, jei jaunutė medicinos sesuo, priėjusi prie seno senutėlio senelio, paklaustų: „Gal jums pakviesti kunigą?“ Tikrai gerai būtų. Bet nedaug tokių medikų yra. Svarbu, kad pas sergantį žmogų ateitų geras kunigas, ir jie nuoširdžiai pabendrautų. O kiek būna tokių atvejų, kai žmogus visą gyvenimą nėjo išpažinties, tad kunigas turėtų susirūpinti, jog visi ligoniai gautų paskutinį patepimą. Kunigas, kuris lanko ligonius, neįgaliuosius, senelius, nuoširdžiai atlieka savo pareigas. Tačiau jei kuris parapijietis numiršta be sakramentų, jo artimieji ir kunigas turėtų jausti kaltę.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija