|
Krizės metas. Kas laimės?
Dar taip neseniai Artūras Paulauskas, kaip Lietuvos Seimo Pirmininkas, sveikino valstybės piliečius su Sausio 13-ąja, su Vasario 16-ąja, su Kovo 11-ąja, o štai jo, kaip reikšmingo politiko, jau nebėra. Ir išties Paulauskas tautiečius sveikino jau gana seniai beveik šešerius metus. O pats perversmas taip galima pavadinti netikėtą Paulausko atstatydinimą iš Seimo Pirmininko pareigų - įvyko išties labai staigiai: dar tik praėjusios savaitės ketvirtadienį buvo surinkti parašai po interpeliacijos Paulauskui pareiškimu (už blogai organizuotą Seimo kanceliarijos darbą), o nepraėjus ir savaitei, netgi, tiksliau, jau kitame Seimo posėdyje Paulauskas buvo netikėtai pašalintas iš Seimo vadovo pareigų triuškinančia balsų persvara. Tokios reikalo baigties nesitikėjo nei interpeliaciją kėlusi opozicija, nei valdančiosios koalicijos partneriai. Prisiminkime, kaip, atrodo, ryžtingai, dokumentais pagrįstais įrodymais buvo užsipultas Premjeras, tačiau net keletą mėnesių besitęsusios grumtynės neįveikė Vyriausybės vadovo. Bet šįkart dauguma Seimo narių apie nepasitikėjimo Seimo Pirmininku, tikriausiai, slapta mąstė ir netgi kūrė tam tikrus planus. Pretekstas nušalinti buvo tariamas nesusitvarkymas su Seimo kanceliarijos klausimais (ypač ten pasireiškusiomis privilegijomis), už kuriuos jis tikrai negalėjo asmeniškai atsakyti, bet vieningu opozicijos ir pozicijos (valdančios koalicijos) bendru susitarimu vis dėlto buvo pašalintas.
Nors socialliberalai kai kuriems apžvalgininkams ir atrodo gebėję rodyti kažkokių išorinių padorios ir valstybinės mąstysenos bruožų, tačiau daug kur matėsi jų dvilypumas. Galima prisiminti, kokiais lozungais vadovaudamasi jų partija atėjo į valdžią tai buvo reikalavimai sumažinti esą nereikalingas išlaidas nacionaliniam saugumui ir gynybai. Iš kitos pusės, Paulauskas, dėdamasis dešiniuoju (ar jiems pataikaudamas), nebijojo vartoti terminą sovietinė okupacija, ragino Prezidentą nevykti į Maskvą ir t.t. Bet labai trumpai eidamas laikinąsias Prezidento pareigas VSD vadovu patvirtino KGB rezervininką, jo vadovaujamas Seimas priėmė naują Archyvų įstatymą, kuriuo faktiškai uždraudė beveik šimtui metų priėjimą prie KGB archyvų, lyg elgtųsi kaip okupacinės valdžios, naikinusios tautos kančių atmintį, tęsėjas. O kur dar neaiškus jo indėlis suimant žymius tautos nepriklausomybės gynėjus Algirdą Petrusevičių ir Joną Zajančkauską (pastarąjį, beje, kankintą, kaip skelbia kai kurie duomenys)? Juk politikai ne kartą perspėdavo apie jėgos struktūrų sukoncentravimą A.Paulausko rankose.
A. Paulauskas buvo atstatydintas visai ne dėl tų kaltinimų, kuriuos suformulavo opozicija. Kitaip sakant, buvo rengiamasi griauti Seimo kanceliarijos įpročius, bet buvo sujudintas Seimas. Galima daryti išvadą, kad pozicija (t.y. valdančioji koalicija) tik ir laukė tokio opozicijos žingsnio. Ir kas gi galėtų paneigti, kad valdančiosios koalicijos partneriai patys nepasiūlė A.Kubiliui ar kitam opozicionieriui minties surinkti parašus interpeliacijai patiems griauti savo koaliciją juk buvo gana nepatogu? Tad gal visai nekeista, kad koalicijos partneriai staiga nubalsavo prieš savąjį Paulauską, kaip vieną tos koalicijos vadovų. Nors jis buvo labai sutrikęs dėl tokio jų elgesio, kurį paprasčiausiai būtų galima įvardyti išdavyste. (Todėl visiškai suprantama, kad jo partija taip ryžtingai nutraukia visus ryšius su savo buvusiais bendraminčiais.) Iš kitos pusės, balsavimo rezultatai neturėtų stebinti. Juk ta garsioji koalicijos sutartis yra labai neaiški. Joje labiau minimos konkrečios pavardės, o ne koaliciją sudarančios partijos. Pavyzdžiui, Vyriausybės vadovu yra nurodytas būtent A.Brazauskas, Seimo Pirmininku A.Paulauskas. Tad sutarties teksto nežinojusieji galėjo elgtis savo nuožiūra. Todėl nieko nuostabaus, kad Paulauskas manė, jog koalicijos sutartis neleis taip lengvai juo atsikratyti, panašiai kaip ir ne per seniausiai išsilaikė Brazauskas. Tiesa, virš Paulausko visą laiką kabėjo Damoklo kardas Uspaskicho pozicija, kuris galų gale ir išdavė koalicijos partnerį. Praktikoje labai aiškiai pasitvirtino dažnas politikų (beje, kartotas ir Paulausko lūpomis) posakis, kad politikoje nėra draugų, yra tik interesai.
Nors Prezidentas iškart paragino partijas prisiimti atsakomybę už valstybės valdymą, nebandyti destabilizuoti valstybės ir nežaisti jos likimu, tačiau žinome, kad dažnai tos partijos tik kelių artimų (interesais) bičiulių grupelės. Tas ypač akivaizdu Lietuvoje. O pasaulyje juk žinomi atvejai, kai sudaroma ir nepartinė, ir mažumos vyriausybės, kurios gana sėkmingai dirba. Ar nevertėtų imtis ir tokio neįprasto varianto, ypač kai įvairius ultimatumus kelia rusas oligarchas, taip dar ir neišskaidrinęs savo drastiškai nuskambėjusių aukštojo mokslo baigimo reikalų, bei jo žaibiškai susikonsolidavę grupuotės nariai. Aišku, į valdžią besiveržianti grupuotė taip lengvai savo pozicijų neužleis. O šios koalicijos įtampos, ypač padidėjusios po Paulausko nuvertimo, akivaizdoje Darbo partijos ultimatumai verčia socialdemokratus nusileisti jie jau atiduoda jai Seimo Pirmininko postą, kai kurias ministerijas ir neaišku, kaip pasielgs su Premjero postu. Nors Brazauskas įsikibęs laikosi ankstesnės sutarties nuostatos, kad šis postas yra skirtas konkrečiai jam, bet atviro ir įžūlaus puolimo atveju padėtis gali drastiškai keistis.
Kai kurie apžvalgininkai būsimą valdžią jau įvardijo kaip juodžiausią per visus 16 nepriklausomybės metų. Taip susiklosčiusią padėtį įvertinęs R.Valatka aiškino, kad likusios valdžios partijos tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik sudaryti koaliciją su Artūro Zuoko liberalcentristais ir Rolando Pakso liberaldemokratais. Tik neaišku, ko jis taip neigiamai vertina A.Zuoko partiją ji juk yra viena artimiausių Tėvynės sąjungos šalininkių, gal ir kokios nors būsimos koalicijos narė ar bendrų veiksmų sąjungininkė.
Kilus krizei, atsiranda grėsmė valstybei ir kitose srityse. Opozicijos lyderis A.Kubilius, lankydamasis pas prezidentą Valdą Adamkų, su juo aptarė politinę padėtį bei pačius svarbiausius šių dienų valstybės reikalus. Susitikimo metu buvo akcentuoti valdžios bei Mažeikių naftos klausimai. Kubilių neramina, kad informacija, kurią skelbia Vyriausybė žiniasklaidoje, yra kitokia nei yra realybėje. Todėl jis Seimo valdyboje paprašė, kad balandžio 13 dieną į specialų uždarą pasitarimą būtų pakviesti Seimo frakcijų atstovai, komitetų vadovai, premjeras A.Brazauskas, ūkio ministras K.Daukšys bei derybininkai ir būtų aptarta besiklostanti padėtis, kuri Tėvynės sąjungai kelia didelį nerimą. Seimo valdybos posėdyje tokiam opozicijos lyderio prašymui buvo pritarta. Šis pokalbis reikalingas dėl to, kad iš patikimų šaltinių ateina kitokia, nerimą kelianti informacija, kuri gerokai skiriasi nuo Vyriausybės oficialiai pateikiamų žinių.
Prabilta ir apie pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę. Koalicija yra žlugusi, - po slapto balsavimo Seime žurnalistams pareiškė V.Uspaskichas, Darbo partijos lyderis. Pasak jo, koalicijos partneriai dabar turi sėsti prie vieno stalo ir iš naujo tartis dėl valdančiosios daugumos. Kadangi pagal keturių partijų valdančiosios koalicijos sutartį Seimo Pirmininko postas priklausė socialliberalų lyderiui Paulauskui, iš karto po balsavimo Seime į posėdį susirinkęs Naujosios sąjungos prezidiumas priėmė sprendimą trauktis iš valdančiosios koalicijos ir atšaukti savo deleguotus užsienio reikalų bei socialinės apsaugos ir darbo ministrus Antaną Valionį ir Viliją Blinkevičiūtę, taip pat ir trijų Seimo komitetų pirmininkus - socialliberalus. Be socialliberalų, valdančioji koalicija Seime turi 71 vietą, taigi formaliai balsų dauguma Seime yra. Vyriausybėje pusė ministrų taip pat dar nėra pasikeitę, taigi pagal įstatymus toliau gali dirbti ir Vyriausybė.
Iš pradžių ir Uspaskichas buvo pareiškęs, kad svarsto galimybę iš Vyriausybės atšaukti savo deleguotus ministrus. Jis taip pat kelia jau minėtą ultimatumą, jog darbiečiams reikia Premjero posto. Tačiau gavęs Seimo vadovo postą apsiramins. Socialdemokratas Gediminas Kirkilas, krašto apsaugos ministras, teigė, jog koalicinę sutartį dabar teks perrašyti, tačiau tai nereiškia, jog Vyriausybė yra žlugusi.
Manau, kad pagrindinis interesas yra persidalyti valdžios pyragą, padidinti savo įtaką koalicijoje, - netekęs posto žurnalistams pareiškė Paulauskas. Beje, prieš balsavimą Paulauskas svarstė galimybę atsistatydinti nelaukiant slapto balsavimo Seime. Tačiau, pasitaręs su partijos kolegomis, pareiškė, jog nėra suinteresuotas koalicijos griovimu, taigi neatsistatydins. Taip lūkuriuojant, padėtis susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti - pagal didžiųjų žaidėjų lošimą. O svarbiausiu save parodyti siekia ir dėl agresyvių užmačių ultimatumus kelia savo aukštojo mokslo baigimo vis dar neįrodęs, iš Rusijos atkeliavęs ir Lietuvoje milijonus uždirbęs, į politiką iš didžiojo biznio įsigrūdęs asmuo, kuriam kelią į Lietuvos reikalų tvarkymą atveria mūsų šalies liberalūs įstatymai.
© 2006 XXI amžius
|