Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Benedikto XVI pontifikato pirmosios metinės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI Verbų sekmadienį

Popiežius Benediktas XVI palydi Pasaulio jaunimo dienų kryžių, kuris perduotas Australijos jaunųjų katalikų atstovams

Artėjant Velykoms pasaulio krikščionių mintys ir žvilgsniai vėl krypsta į Romą, kur svarbiausiai metų liturgijai šiemet pirmą kartą vadovauja popiežius Benediktas XVI. Būsimoji Kristaus Prisikėlimo šventė Popiežiui bus ypatinga dar ir tuo, kad kaip tik Velykų sekmadienį, balandžio 16 dieną, jis minės savo 79-ąjį gimtadienį. Celebruojamomis iškilmėmis Šventasis Tėvas kartu faktiškai užbaigs savojo pontifikato pirmuosius metus: konklavoje dalyvavusieji 115 kardinolų jį į Petro sostą išrinko 2005 m. balandžio 19 d. Dėl šios sukakties tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė daug analitinių apžvalgų, kuriose prisimenamos Benedikto XVI pirmosios programinės kalbos, jo per metus nuveikti darbai, tolesnės veiklos perspektyvos ir ankstesnis gyvenimo kelias.

Bažnyčios hierarchų bendrystės su Popiežiumi prioritetas

Vyresniajam kardinolui diakonui Chorchei Medinai Estevesui paskelbus apie Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo Jozefo Ratcingerio išrinkimą 265-uoju Popiežiumi, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą, balandžio 19-osios pavakarę išėjęs į šimtatūkstantinę džiūgaujančią minią Šv. Petro aikštėje naujasis Šventasis Tėvas kukliai tarė: „Po didžiojo Jono Pauliaus II kardinolai išrinko mane, paprastą, nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką“. Pripažinęs, kad jam skirtas vadovavimo Visuotinei Bažnyčiai uždavinys nepaprastai atsakingas ir sunkus, popiežius Benediktas XVI sakė, jog jį „guodžia faktas, kad Viešpats gali dirbti bei veikti netgi per netobulus įrankius“. Paprašęs visų už jį melstis, Šventasis Tėvas patikėjo save prisikėlusio Viešpaties globai, taip pat reikšdamas įsitikinimą, kad Dievo Motina „yra mūsų pusėje“.

Kitą dieną, balandžio 20-ąją, Siksto koplyčioje aukodamas šv. Mišias su jį rinkusiais kardinolais Popiežius homilijoje išdėstė kai kuriuos savojo pontifikato prioritetus, tarp kurių pirmiausia pažymėtinas visų Bažnyčios hierarchų vienybės ir trokštamos jų paramos siekis. Kreipdamasis į kardinolus, Benediktas XVI prašė jų būti kartu su juo maldoje, taip pat „nuolatiniu, aktyviu ir išmintingu bendradarbiavimu“. Tai pagrįstas prašymas, žinant, jog konklavoje naujo Petro įpėdiniui išrinkti reikia bent dviejų trečdalių joje dalyvaujančių kardinolų balsų. (Įvairiais neoficialiais pranešimais, kardinolą J.Ratcingerį galutinai palaikė 85-90 proc. konklavos dalyvių, ir jis buvo išrinktas jau antrą balsavimo dieną.)

Prašydamas taip pat visų „brolių episkopate“ jam padėti malda ir patarimais, Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad „ši kolegiali bendrystė, nepaisant Romos Popiežiaus ir vyskupų vaidmenų ir funkcijų skirtingumo“, reikalinga Bažnyčios tikėjimo vienybei, nuo kurios daug priklauso evangelizacinio veikimo efektyvumas šiuolaikiniame pasaulyje. Kad Popiežius noriai dalyvauja hierarchų diskusijose ir atidžiai klausosi jų nuomonės, parodė spalio mėnesį vykusi Eucharistijai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje pareikšta įvairių nuomonių dėl liturginių piktnaudžiavimų, dvasinių pašaukimų stygiaus ir kitų bažnytinio gyvenimo problemų. Taip pat ir neseniai, kovo pabaigoje, Šventojo Tėvo į Romą sukviesti Kardinolų kolegijos nariai jo prašymu pasisakė tokiais aktualiais klausimais, kaip katalikų santykiai su islamu, galimas susitaikymas su arkivyskupo Marselio Lefebvro sekėjais bei vyskupų emeritų aktyvesnio veikimo poreikis.

Popiežius Benediktas XVI pirmaisiais savo pontifikato metais buvo ne tik atidus klausytojas ir patarimų vertintojas, bet taip pat ir pats nevengė priminti vyskupams poreikį tikinčiuosius nuosekliai ir ryžtingai mokyti tikėjimo tiesų. Štai praėjusį rudenį kalbėdamas kas penkeri metai privalomam „ad limina“ vizitui į Romą atvykusiems Austrijos vyskupams Šventasis Tėvas pastebėjo, jog kai kuriose diecezijose katechezės temos, ypač apie moralės doktriną, yra labai aptakios ir vengiama aiškiai išdėstyti tai, ką moko Bažnyčios magisteriumas. „Galbūt tie, kurie yra atsakingi už tikėjimo tiesų skelbimą, baiminasi, kad žmonės atsuks nugaras, jeigu jie kalbės labai aiškiai. Tačiau visuotinis patyrimas rodo, kad atsitinka visiškai priešingai, – aiškino popiežius Benediktas XVI, pasižymintis mokymo integralumu ir taip į savo bendrąsias audiencijas sutraukiantis dvigubai ar trigubai daugiau žmonių nei jo pirmtakas. – Taigi neapsigaukite! Katalikų mokymas, pateiktas nevisiškai, prieštarauja pats sau ir ilgalaikėje perspektyvoje negali būti vaisingas“.

Eucharistinis pamaldumas skatina vienybės pastangas

Minėtoje programinėje homilijoje, pasakytoje su konklavos kardinolais koncelebruotose šv. Mišiose, Šventasis Tėvas ypač iškėlė Eucharistijos reikšmę jo pontifikato tarnystėje. „Eucharistija, krikščioniškojo gyvenimo širdis ir Bažnyčios evangelizacinės misijos šaltinis, negali nesudaryti nuolatinio centro ir šaltinio ir Petro tarnystėje, kuri yra man patikėta“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Šiai jo nuostatai praėjusieji metai buvo iš tikrųjų dėkingi: Šventasis Tėvas toliau celebravo ir uždarė jo pirmtako Jono Pauliaus II paskelbtus Eucharistijos metus spalio mėnesį, vadovavo šiai temai skirtai Vyskupų Sinodo asamblėjai, apie Eucharistijos adoracijos reikšmę parapijose kalbėjo savo susitikimuose su Romos ir kitų Italijos diecezijų kunigais. Pasaulio tikintieji akivaizdžiai galėjo matyti popiežiaus Benedikto XVI tikėjimą realiu, o ne simboliniu Jėzaus buvimu Eucharistijoje, kai jis tyloje suklupęs ant kelių adoravo Švenčiausiąjį Sakramentą kartu su milijardu Pasaulio jaunimo dienų dalyvių Kelno mieste, Vokietijoje, bei šimtu tūkstančių Pirmąją Komuniją priėmusių vaikų Romos Šv. Petro aikštėje.

Šis pamaldumas eucharistiniam Jėzui sieja visą kunigišką tarnystę, „kuri gimė Vakarienbutyje kartu su Eucharistija“, ir todėl „pamaldi kasdienė šv. Mišių celebracija turi būti kiekvieno kunigo gyvenimo ir misijos centras“, mokė Šventasis Tėvas. Dar daugiau, Švč. Sakramento stiprinami ir palaikomi visi katalikai yra labiausiai stimuliuojami Kristaus išpažinėjų visiškos vienybės siekimui, vienybės, kurios troškimą išreiškė pats Išganytojas per Paskutiniąją vakarienę. „Petro įpėdinis žino, kad šį aukščiausiąjį dieviškojo Mokytojo troškimą jis turi priimti ypatingu būdu“, – sakė popiežius Benediktas XVI minėtoje savo homilijoje jį išrinkusiems kardinolams.

Šventasis Tėvas pasižadėjo netaupydamas jėgų darbuotis dėl „visiškos ir regimos“ visų krikščionių vienybės atstatymo, ir šis nepaprastas atvirumas ekumenizmo tikslams, skatinamas kaip tik gilaus Eucharistinio tikėjimo, buvo vienas didžiausių naujojo pontifikato netikėtumų, ką galima buvo numatyti žinant Benedikto XVI tautinę kilmę, kada ekumeninis bendravimas Vokietijoje yra kasdienis ir įprastas religinio gyvenimo reiškinys. Atsižvelgdamas į tokį geranorišką Šventojo Tėvo nusistatymą vėlesniais mėnesiais Vatikaną aplankė rekordinis skaičius aukšto lygio ekumeninių delegacijų, kurios reiškė pripažinimą naujajam Katalikų Bažnyčios vadovui ir pagrįstai tikėdamos realios pažangos krikščionių vienybės kelyje. Popiežius Benediktas XVI taip pat apsikeitė viltingo susitaikinimo kupinais laiškais su Maskvos stačiatikių patriarchu Aleksijum II ir numatė 2006 metų lapkritį aplankyti Stambule (Turkija) reziduojantį Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I.

Svarbu pažymėti, kad dabartinis Šventasis Tėvas, būdamas vienas žymiųjų pasaulio teologų, siekia atnaujinti ekumeninį dialogą teologinėje plotmėje, ypač su stačiatikiais. Tačiau jis supranta, kad yra svarbus krikščionių pasidalijimo istorinių priežasčių supratimas, kad būtų „nuskaistinta atmintis“, apie kurią tiek daug yra kalbėjęs jo pirmtakas Jonas Pauliaus II. Šio istorinio susitaikinimo pagrindu jis pasirengęs tęsti ir tarpreliginį dialogą, ypač su judėjais, kurių gausios delegacijos taip pat lankė Šventąjį Tėvą jo pirmaisiais pontifikato metais. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad yra reikšmingas krikščionių ir musulmonų – dviejų didžiausių pasaulio religijų, kurioms priklauso beveik pusė planetos gyventojų, – dialogas, kartu reiškė didelį susirūpinimą dėl radikaliojo islamizmo ideologijos panaudojimo nusikalstamam terorizmui ir kitokiai prievartai pateisinti.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Šventasis Tėvas deda pastangas susitaikymui ir katalikų bendruomenės viduje, ieško sprendimo būdų ekskomunikuoto arkivyskupo Marselio Lefebvro sukurtai Šv. Pijaus X brolijai. Šiuo klausimu vyko jo susitikimas su lefebvristų dabartiniu vadovu vyskupu Bernaru Felaju, šis reikalas taip pat buvo aptartas Popiežiaus iniciatyva sušauktuose Kardinolų kolegijos ir Romos kurijos pasitarimuose. Visiškai neseniai, balandžio pradžioje, buvo pranešta, kad Benediktas XVI su trimis artimais jo dvasiai kardinolais – Tikėjimo doktrinos prefektu Viljamu Liveida, Bordo arkivyskupu Žanu Pjeru Rikaru (Prancūzijos vuskupų konferencijos pirmininkas) ir Toledo arkivyskupu Antoniju Kanizaresu Lovera (Ispanijos primas) – praplėtė Popiežiškąją komisiją „Ecclesia Dei“, kurios tikslas kaip tik darbuotis dėl lefebvristų sugrįžimo į Katalikų Bažnyčią.

Prioritetinė jaunimo sielovada – tęstinumo ženklas

Aptariant popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pirmuosius metus, taip pat pabrėžiamas jo akivaizdus teigiamas bruožas – jo pirmtako darbų tęstinumas. Juk iš esmės kardinolo J.Ratcingerio, kuris ketvirtį amžiaus buvo Jono Pauliaus II artimiausias pagalbininkas, išrinkimą į Petro sostą didele dalimi ir nulėmė to tęstinumo užtikrinimo pageidavimas. Šis tęstinumas per visus metus buvo juntamas įvairiose plotmėse, viena iš jų yra svarbi jaunimo sielovados sritis. Savo minėtoje kalboje, pasakytoje per šv. Mišių celebraciją su konklavos kardinolais, ką tik jų išrinktas popiežius Benediktas XVI pavadino jaunus žmones „privilegijuotais Jono Pauliaus II pašnekovais“. Naujasis Šventasis Tėvas garantavo: „Su jumis, brangūs jaunuoliai, Bažnyčios ir žmonijos ateitie ir viltie, tęsiu dialogą įsiklausydamas į jūsų lūkesčius ir mėgindamas padėti dar artimiau sutikti gyvąjį, amžinai jauną Kristų“.

Popiežius Benediktas XVI sėkmingai perėmė iš savo pirmtako prieš du dešimtmečius pradėtą Pasaulio jaunimo dienų tradiciją, ir jo vadovautas praėjusių metų rugpjūtį vykęs Pasaulio jaunimo susitikimas Kelne savo įspūdingumu niekuo nenusileido Jono Pauliaus II charizmatiniam bendravimui su jaunais žmonėmis. Kai kurie nauji bruožai, pavyzdžiui, masinė Eucharistijos adoracija Kelne, matyt, taip pat taps populiaria ir sektina tradicija katalikiškojo jaunimo susitikimams. Per naujojo pontifikato inauguracijos iškilmes 2005 m. balandžio 24 d. popiežius Benediktas XVI, kreipdamasis į jaunuolius, juos ragino savo pirmtako kvietimu atsiverti Kristui: „Nebijokite Kristaus! Jis nieko neatima, o duoda viską... Atverkite, plačiai atidarykite duris Kristui, – ir tada atrasite tikrąjį gyvenimą“.

Praėjusį Verbų sekmadienį pasaulio vyskupijose minint Pasaulio jaunimo dieną, Šventasis Tėvas, pratęsdamas savo pirmtako Jono Pauliaus II pradėtą tradiciją, pasiuntė jauniesiems katalikams skirtą laišką, kuriame akcentavo Šventojo Rašto pažinimo svarbą. Verbų sekmadienio celebruotos liturgijos pabaigoje Šv. Petro aikštėje, laiminant popiežiui Benediktui XVI, vokiečių jaunimas perdavė australų jaunimui Pasaulio jaunimo dienų kryžių, kuris per pasaulį keliaus į 2008 metų tarptautinio jaunų katalikų sąskrydžio vietą – Sidnėjaus miestą Australijoje. Balandžio 10 dieną dar kartą susitikęs su jaunaisiais katalikais, su „Opus Dei“ prelatūros organizuoto studentų kongreso dalyviais, Šventasis Tėvas kvietė juos kuo intensyviau išgyventi didįjį Velykų slėpinį ir tapti tikrais apaštalais tarp savo bendraamžių.

„Kiekvienam jūsų, panašiai, kaip nutiko apaštalams, asmeninis susitikimas su Kristumi, kuris juos vadino savo draugais, gali būti nepaprasto naujo gyvenimo pradžia: ir jūs galite būti apaštalai tarp savo bendraamžių, ir jūs galite padėti kitiems išgyventi tos nepaprastos bičiulystės su žmogumi tapusi Dievu džiaugsmą“, – mokė studentus Benediktas XVI. Popiežius priminė, kaip pernai Kelne vykusiame susitikime su iš viso pasaulio susirinkusiais jaunų žmonių atstovais jis ragino juos Kristaus pažinimo džiaugsmu dalytis su žmonėmis. Tokia yra kiekvieno krikščionio misija.

Komentatoriai, apžvelgdami ir vertindami dabartinio Šventojo Tėvo pirmųjų pontifikato metų rezultatus, ta proga pastebi, kad jis puikiai atlieka tikėjimo mokytojo vaidmenį, sudėtingus teologinius dalykus gebėdamas paaiškinti paprastiems žmonėms, netgi vaikams. Kai dešimties metų neturintis berniukas Pirmosios Komunijos priėmėjų susitikime Šv. Petro aikštėje Benedikto XVI paklausė, kaip Jėzus gali būti konsekruotoje duonoje ir vyne, jeigu tiesiogiai nėra matomas, Popiežius paaiškino, jog tai reikia suprasti panašiai kaip elektros buvimą: mes tiesiogiai elektros nematome, bet aiškiai matome jos teikiamą šviesą. Taip pat ir eucharistinio Jėzaus realų buvimą mes galime matyti per malonių „šviesą“, kurią jis neša šventosios Komunijos pavidalu į mūsų gyvenimą.

Suprantamas ir aiškus tikėjimo pagrindų aiškinimas iki šiol į popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamus katechezės susitikimus savaitinėse trečiadienių bendrosiose audiencijose bei sekmadienių „Viešpaties Angelas“ maldos pasimatymus su maldininkais Šv. Petro aikštėje sutraukia neįprastai dideles žmonių minias. Jie čia ateina ne tik Popiežių pamatyti, bet ir jo paklausyti, nes jo mokymą gali suprasti. Toks gebėjimas aiškinti yra išskirtinė aukšto intelekto, netgi genialumo savybė, kurią turi Benediktas XVI, didysis šių dienų tikėjimo mokytojas.

Tarnystės Bažnyčiai kelias

Jozefas Ratcingeris gimė 1927 m. balandžio 16 d. (tuomet tai buvo Didysis šeštadienis) Marktlio gyvenvietėje, Pasau vyskupijoje Bavarijos regione, Vokietijoje, policijos darbuotojo šeimoje. Jaunystėje jam teko patirti Vokietiją valdžiusio nacių režimo priešiškumą Katalikų Bažnyčiai, smurtinę prievartą prieš katalikų dvasininkus. Sulaukęs pilnametystės paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais buvo pašauktas į tarnybą priešlėktuvinės gynybos pagalbiniuose daliniuose.

Tvirtas šeimoje įskiepytas tikėjimas sąlygojo dvasinės tarnystės pasirinkimą. Po filosofijos ir teologijos studijų Freizingo seminarijoje ir Miuncheno universitete, 1951 m. birželio 29 d. J.Ratcingeris gavo kunigystės šventimus. Dirbo Miuncheno parapijose, dėstė Freizingo seminarijoje ir 1953 metais pgynė teologijos doktoratą tema „Dievo tauta ir Dievo namai šv. Augustino Bažnyčios doktrinoje“. 1957 metais apgynė habilitacinį darbą „Šv. Bonaventūro istorijos teologija“ ir buvo kvalifikuotas darbui universitete.

Nuo 1959 iki 1977 metų dirbo teologijos profesoriumi Bonos, Miunsterio, Tiubingeno ir Regensburgo universitetuose. Nuo 1962 iki 1965 metų kaip tuometinio Kelno arkivyskupo kardinolo Jozefo Friugso teologijos patarėjas darbavosi ekspertu II Vatikano Susirinkime. Kartu su kitais žymiais to meto teologais, tokiais kaip Hansas Ursas fon Baltazaras bei Anri de Liubakas, 1972 metais inicijavo tarptautinį teologijos žurnalą „Communio“. 1976 metais kun. prof. J.Ratcingeriui buvo suteiktas popiežiškojo garbės prelato titulas.

1977 m. kovo 25 d. popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu ir pasirinko vyskupišką devizą „Tiesos bendradarbiai“. Vėliau aiškindamas savojo moto pasirinkimą ganytojas sakė, jog tai darė todėl, nes „šių dienų pasaulyje tiesos temos beveik visiškai nebepaisoma kaip pernelyg didelės žmogui, nors viskas žlunga, jeigu jos trūksta“. 1977 m. birželio 27 d. popiežius Paulius VI arkivyskupą J.Ratcingerį pakėlė kardinolu. Jis dalyvavo 1978 metų konklavose renkant popiežius Joną Paulių I ir Joną Paulių II.

Popiežius Jonas Paulius II kardinolą J.Ratcingerį pašaukė tarnystei į Romos Kuriją 1981 m. lapkričio 25 d. ir paskyrė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu. Drauge jis tapo Popiežiškosios Biblijos komisijos ir Tarptautinės teologinės komisijos pirmininku. Tarp daugelių kitų savo darbų ir pareigybių kardinolas J.Ratcingeris vadovavo parengiamajai „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ komisijai, kuri buvo atsakinga už šio svarbiausio praėjusio pontifikato dokumento redagavimą 1986-1992 metais.

1998 m. lapkričio 6 d. Šventasis Tėvas patvirtino kardinolo J.Ratcingerio išrinkimą Kardinolų kolegijos vicedekanu ir 2002 m. lapkričio 30 d. – išrinkimą to „Bažnyčios senato“ dekanu. Mirus popiežiui Jonui Pauliui II kardinolų konklavoje 2005 m. balandžio 19 d. išrinktas į nelengvą ir atsakingą Petro tarnystę, popiežius Benediktas XVI yra pirmasis vokiečių tautybės Visuotinės Bažnyčios vadovas po popiežiaus Viktoro II, kurio pontifikatas truko porą metų XI amžiaus viduryje. Iki Jono Pauliaus II daugiau kaip 450 metų popiežiais buvo renkami tik Bažnyčios hierarchai iš Italijos.

© 2006 „XXI amžius“