|
Priimkime Atpirkimo dovaną
Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas tikintiesiems
Mielieji,
Velykų varpai vėl beldžiasi į mūsų širdis, vėl visi drauge švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Ji mums ne tik primena garbingą Viešpaties pergalę prieš mirtį, bet ir leidžia ją naujai išgyventi. Tikėjimu išgyvenamos Velykos visiems geros valios žmonėms suteikia tvirtą amžinojo gyvenimo viltį. Todėl šiuo šventu metu milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje, susirinkę kartu švęsti iškilmingos liturgijos, apimti iš pačių sielos gelmių plaukiančio ypatingo džiaugsmo, nuoširdžiai ir vieningai gieda velykinį Aleliuja. Šis pakilus ir viltingas džiaugsmas tęsiasi ne tik Šventąją naktį, kaip ją įvardija per amžius subrandinti liturginiai tekstai, bet ir visą Velykų laiką.
Šiuo šventu metu kviečiu visus Jus laikinai palikti kasdienybės rūpesčius, nesibaigiančius darbus ir pasidžiaugti Kristaus Prisikėlimu. Kviečiu visa esybe įsilieti į džiaugsmingą šventinį šlovinimą, savo širdį, protą ir jausmus atverti išskirtinei Velykų slėpinio didybei. Kviečiu suvokti, kad velykinė Prisikėlimo ir Atpirkimo žinia yra ne žmogaus proto sukurtas mitas, ne kokia nors per kartas perduodama legenda, bet Geroji Naujiena, artimai susijusi su kiekvieno geros valios žmogaus gyvenimu.
Velykos paliečia ne tik mūsų jausmus, bet ir visą mūsų būtį, jos gelmę. Visų pirma Kristaus Prisikėlimo iškilmė gyvai perteikia Atpirkimo žinią. Dievo žodžiu, šventine liturgija, džiugiu drauge giedamu Aleliuja, iškilmingu varpų skambėjimu Velykos skelbia, kad kiekvienas mūsų, jei tik to norime, esame apdovanojami amžinuoju gyvenimu. Ši iškilmė mus taip pat labai padrąsina ir visam gyvenimui suteikia naujos kokybės. Žvelgdami į prisikėlusį Kristų galiausiai suprantame, kad nesame palikti gyvenimo keliu eiti vieni, kad mus nuolat lydi gailestingas, mylintis Dievo Apvaizdos žvilgsnis.
Velykų šventės primena mūsų Atpirkimo ištakas, kelia klausimą apie jo priežastis. Būtų teisinga sakyti, kad Atpirkimas yra Dievo dovana, kylanti iš gailestingos Viešpaties meilės, Jo malonės. Taip pat teisinga sieti šią dovaną su Kristaus auka, paaukota dėl žmonijos išganymo Golgotoje ant kryžiaus. Taipogi neklystume sakydami, kad Atpirkimas prasidėjo išrinktosios tautos istorijoje dar Senojo Testamento laikais. Neapsiriktume teigdami, jog Atpirkimas priklauso ir nuo mūsų asmeninio apsisprendimo priimti šią didžiausią visų laikų dovaną.
Vis daugiau gilindamiesi suprantame, kad Atpirkimo dovanõs ir jos kilmės negalime apibrėžti keliais žodžiais. Tai daugialypė realybė, tarsi nušlifuotas deimantas, turintis daug skirtingų briaunų, kurios visos spindi savaip ir taip atskleidžia jo puošnumą.
Atpirkimas yra skirtas visų laikų ir kraštų žmonėms. Akivaizdu, kad Kristaus auka, kančia ir mirtis ant kryžiaus su visu savo dramatiškumu ne tik mūsų krašte per amžius gyvai įaugo į kiekvieno krikščionio sąmonę. Ši tikrovė lydi ištisas tautas iš kartos į kartą. Ji tapo visos krikščioniškosios civilizacijos pagrindu ir paveldu.
Velykų šventimas primena ir ilgą, nelengvą žmonijos kelią Atpirkimo link. Velyknakčio liturgijoje Šventasis Raštas mums kalba apie išrinktosios tautos bendravimą su jai apsireiškiančiu Dievu, paženklintą tiek atsidavimo, tiek neištikimybės. Tai atspindi kiekvieno iš mūsų tikėjimo kelią, nes ir mūsų asmeninės bendrystės su Dievu istorijoje persipina pakilimai ir nuopuoliai.
Išganymui būtinas mūsų asmeninis apsisprendimas ne tik priimti Dievo dovaną, bet ir jos atkakliai siekti. Tai labai taikliai apibūdino šv. Augustinas: Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1847).
Siekiant išganymo nuo Senojo Testamento laikų iki šių dienų yra labai svarbi ir ištikimybė. Kaip Kristus ėjo iki galo, iki Golgotos, kad mus atpirktų, taip ir mes negalime sustoti pusiaukelėje. Turime visada laikytis Krikšto pažadų, Dievo įsakymų, Santuokos sakramento, kunigiškojo ar vienuolinio pašaukimo įsipareigojimų. Dievo valios nepaisymas net ir mažuose dalykuose trukdo ugdyti artimą bendrystę su Viešpačiu.
Gavėnios metu, ruošiantis Kristaus Prisikėlimo iškilmei, kiekvieną kartą Bažnyčia primena Susitaikinimo sakramento ar, kitaip tariant, išpažinties svarbą. Apsipratęs gyventi nuodėmėje, žmogus kartais net nepagalvoja, jog, per išpažintį priimdamas Dievo gailestingumą, jis gali nusimesti sunkią, ilgai slėgusią naštą ir vėl pasukti keliu į laimingą amžinybę. Viešpaties Prisikėlimo šviesoje norisi priminti, jog Susitaikinimo sakramentas tai gyvybinga ir nepakeičiama dvasinių malonių versmė. Šią tiesą jau ne vieną šimtmetį akivaizdžiai liudija daugybės tikinčiųjų patirtis, kuri ypač akivaizdi sunkios ligos ar kitokio sukrėtimo atveju, kai dar labiau galima pajusti nuoširdaus susitaikinimo su Dievu ir artimu teikiamą palaimą.
Taip pat šia proga norisi priminti ir asmeninės maldos reikšmę. Ji yra svarbus vienybės su Kristumi stiprinimo ir palaikymo būdas. Per maldą ne tik prašome Dievo to, ko mums labiausiai reikia, bet ir dalijamės su Juo viskuo, kas mums aktualu. Bendraudami su Dievu kaip su ypač svarbiu ir brangiu Asmeniu, savo kasdienybę pripildome naujos prasmės, pakeliame ją į daug aukštesnį lygmenį.
Ypatinga malda, taip pat ir auka dalyvavimas sekmadieniais šv. Mišiose. Viliuosi, kad tikintiesiems Eucharistijos šventimo vertę padės labiau atrasti birželio 911 dienomis Vilkaviškyje rengiamas mūsų vyskupijos IV Eucharistinis kongresas. Kviečiu kiekvieną iš Jūsų jame dalyvauti, o visų pirma savo nuoširdžia malda bei organizacine pagalba įsitraukti į pasirengimo šiai iškilmei darbus kiekvienoje parapijoje. Tebus tai mūsų artimos vienybės su Dievu gyvas liudijimas, tegul padės atpažinti ir priimti Eucharistijoje nuolat su mumis esantį prisikėlusį Kristų.
Brangieji, nuoširdžiausiai sveikinu Jus, švenčiančius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Kviečiu priimti nepaprastą Atpirkimo dovaną atvira ir džiugia širdimi. Vieni kitiems skelbkime Išganymo džiaugsmą, kaip mūsų tikėjimo broliai ir seserys skelbė jį ištisais amžiais: Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė! Aleliuja!
Vyskupas Rimantas NorvilA
© 2006 XXI amžius
|