|
Tikroji viltis Velykų Jėzus
Pasidžiaugę pavasario spinduliais apdovanotu Verbų sekmadieniu įžengėme į Didžiąją savaitę. Ir štai netrukus sulauksime nekasdienio Sekmadienio ryto, kai tris kartus žengdami aplink Dievo šventovę su pakylėta širdimi šlovinsime Prisikėlusįjį.
Velykos proginė šventė, į kurią nemaža žmonių dalis buriasi Dievo namų šventoriuje tik kartą per metus. Jie kol kas neturi poreikio dažniau sekmadieniais užsukti į bažnyčią, nes ne tik mūsų visuomenėje, bet ir svetur tebesitęsiantis nukrikščionėjimo procesas daugelį žmonių gundo artimiau savo gyvenimą sieti su praeinančiomis vertybėmis, o ne su neregimosiomis...
Deja, mūsų visuomenės sekuliarizacijai ir netgi jos destabilizacijai turi įtakos ir kai kurių aukščiausių mūsų valstybės politikų nepažabotas valdžios bei garbės troškulys, kuris dar akivaizdžiau pasireiškė visai neseniai pašalinus Seimo Pirmininką iš jo valdžios krėslo... Kai nemaža dalis tautiečių nusivildami savo pačių rinktais į Seimą politikais vis su didesniu nepasitenkinimu žvelgia ne tik politinius, bet ir į kitus visuomeninius reiškinius, tuomet (kad jie pernelyg nenusimintų ir nepakliūtų į depresijos spąstus) labai svarbu, kad ypač dabar, artėjant Velykoms, Bažnyčia jiems suteiktų krikščionišką viltį ir tikėjimą gyvenimu.
Yra didelė tikimybė, kad bent kai kurie iš jų, atėjusių į Velykų šv. Mišias (tartum į kažkiek jiems mielą ir priimtiną vaidinimą) anksčiau ar vėliau vis dėlto širdyje susimąstys ir tars: Per Velykas mačiau šalia savęs kitus džiugiai besimeldžiančius. Girdėjau prasmingus Šventojo Rašto skaitinius ir taiklius bei gyvus dvasininko žodžius. Patiko iškilmėse grojimas ir giedojimas... Visa tai, ką patyriau, buvo įdomu ir negreit užmirštama. Todėl manau, kad atėjo laikas apsispręsti nuo šiol dažniau sekmadieniais pamaldose lankysiuosi. Toks ar panašus mažai savo katalikišką tikėjimą pažįstančio žmogaus pasiryžimas būtų išties nemažas žingsnis pirmyn.
O jei bent vieną kartą gyvenime visa margaspalvė minia, atėjusi į Velykų pamaldų iškilmes, vieninga širdimi ir su tvirtu tikėjimu užtrauktų skambųjį Aleliuja, tada, ko gero, nebereikėtų žvelgti į dangų ir laukti, kada jis atsivers, idant dar kartą galėtume išgirsti ne vien kadaise apaštalų girdėtus žodžius: Jėzus - mano mylimiausias Sūnus ir todėl jūs nuo šiol dar labiau Jį pažinkite ir mylėkite.
Ne, ne iš dangaus tuomet prabiltų nežemiškas balsas, bet dar prieš mums pakeliant aukštyn galvas: mūsų širdys, kaip Taboro kalne Kristaus neužmirštamą atsimainymą patyrusių apaštalų širdys, tiesa, trumpai, bet pačiu dangumi pavirstų, ir mes kiekvienas savo širdyje patirtume artėjančių amžinųjų Velykų palaimos dvelktelėjimą, kuris mums, artėjant eiliniam sekmadieniui, kaskart vis švelniai, bet ir įtaigiai primintų: Štai rytoj Viešpaties diena. Ruoškis su visa šeima dalyvauti šv. Mišių aukos šventime, nes ten tavo tikroji nuostabių palaiminimų palapinė bažnyčia ir joje tu esi kviečiamas vėl iš naujo išgyventi Velykų džiaugsmo slėpinį savojoje bendruomenėje.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2006 XXI amžius
|