Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujieji kardinolai apie Bažnyčios uždavinius Prancūzijoje ir Ispanijoje

Mindaugas BUIKA

Bordo (Prancūzija) arkivyskupas kardinolas Žanas Pjeras Rikaras

Toledo (Ispanija) arkivyskupas kardinolas Antonijus Kanisarezas Lovera

Pažymėtina, kad tarp 15 naujųjų Kardinolų kolegijos narių, kovo pabaigoje popiežiaus Benedikto XVI paskirtų jo vadovaujamoje pirmojoje konsistorijoje, daugumą sudaro europiečiai. Taigi kaip ir reikėjo tikėtis, iš Vidurio Europos šalies Vokietijos kilęs Šventasis Tėvas nori išlaikyti krikščioniškosios civilizacijos lopšio Europos svorį svarbiojoje pagalbinėje bažnytinio vadovavimo institucijoje, jo Bažnyčios senatu pavadintoje Kardinolų kolegijoje: dabar šimtas iš 193 pasaulio kardinolų ir šešiasdešimt iš 120 kardinolų elektorių yra iš Senojo kontinento.

Skirdamas kardinolais artimus jo dvasiai „kietos linijos“ Europos Bažnyčios hierarchus, kurie savo tarnystėje taip pat rodo „pavyzdinę ištikimybę ir girtiną pamaldumą“, popiežius Benediktas XVI nori gauti vertingą paramą jo siekiuose dvasiškai atnaujinti labai sekuliarizuotą Senąjį kontinentą, suprasdamas, kad nuo šių pastangų sėkmės didele dalimi priklausys autentiškos katalikybės ateitis ne tik Europoje, bet ir visoje planetoje. Kaip tik tokiais Šventojo Tėvo pagalbininkais galima įvardyti minėtoje konsistorijoje kardinoliškąsias insignijas priėmusius Bordo arkivyskupą kardinolą Žaną Pjerą Bernarą Rikarą ir Toledo arkivyskupą kardinolą Antonijų Kanisarezą Loverą, vadovaujančius Prancūzijos ir Ispanijos episkopatams, taip pat priklausantiems Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kurios prefektu iki išrinkimo į apaštalo Petro sostą buvo kardinolas Jozefas Ratcingeris.

Stipraus hierarcho reputacija

Kovo pradžioje duotame interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNA kardinolas Ž.Rikaras pažymėjo, kad didžiausias globalinis iššūkis Bažnyčiai šiandien yra evangelizacija, „skelbimas Evangelijos tuomet, kai ištisi milijardai žmonių jos nežino“. Daugelio kitų religijų ir kultūrų akivaizdoje šis Jėzaus Kristaus mokymo skelbimas turi vykti ypatingame „dialogo kontekste“. Antrasis svarbus uždavinys Bažnyčiai yra solidarumo skatinamas per taikos ir sambūvio tarp tautų stiprinimą, kas aktualu dėl didelių ekonominio išsivystymo skirtumų pasaulyje ir netgi aštrios bado problemos.

Kitame interviu jau prieš kovo 24 dieną vykusią konsistoriją, duotame Vokietijos katalikų žinių agentūrai KNA, 61 metų kardinolas Ž.Rikaras pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia kaip Prancūzijoje, taip pat ir Vokietijoje turi esmingai prisidėti prie Europos integracijos. „Bažnyčia gali ir turi įnešti savo įnašą prie tokios vieningos Europos kūrimo, kurioje būtų gerbiama žmogaus gyvybė ir orumas ir pirmiausia būtų vertinamas solidarumas, teisingumas ir taika“, – sakė Bordo arkivyskupas, bandęs įtikinti Prancūzijos rinkėjus paremti naująją Europos Sąjungos Konstituciją, kuri buvo atmesta praėjusių metų gegužę vykusiame referendume.

Kardinolas Ž.Rikaras gimė 1944 m. rugsėjo 26 d. Prancūzijos didžiausiame Viduržemio jūros uostamiestyje Marselyje, kur jo tėvas buvo Prekybos rūmų pirmininkas. Pradėtas teologijos studijas turėjo laikinai pertraukti dėl tarnybos Prancūzijos kariuomenėje, tuomet kovojusioje su nepriklausomybės siekiančiomis Afrikos tautomis. Kunigystės šventimus gavęs 1968 m. spalio 5 d. ir dar dvejus metus ruošęs sėkmingai apgintą doktoratą, pradėjo darbą gimtojo Marselio parapijose. Per vėlesnius 18 metų veikė įvairiuose vietinės diecezijos pastoracijos baruose – koordinavo katechetų rengimą, ekumeninę veiklą, dėstė seminarijose, buvo paskirtas Marselio arkivyskupijos sinodo generaliniu sekretoriumi ir 1988 metais – generaliniu vikaru.

1993 m. balandžio 17 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Grenoblio vyskupo augziliaru. Po trejų metų tapo Monpeljė vyskupu koadjutoriumi ir 1996 m. rugsėjo 6 d. – tos diecezijos ordinaru. Aktyviai veikė ir Prancūzijos vyskupų konferencijoje – dalyvavo migrantų reikalų, diakonų, krikščionių vienybės, žiniasklaidos komitetuose, 1997-aisiais išrinktas vyskupų konferencijos nuolatinės tarybos nariu, po dvejų metų – pirmininku ir 2001 metų lapkritį – Prancūzijos episkopato pirmininku ir šias pareigas užima iki šiol. 2001 m. gruodžio 21 d. paskirtas didelės Bordo diecezijos Prancūzijos pietvakariuose arkivyskupu.

Perimdamas vadovavimą didžiausios katalikiškos šalies Europoje – iš Prancūzijos 62 milijonų gyventojų, 80 proc. gyventojų skelbiasi esantys katalikai – vyskupų konferencijai, kardinolas Ž.Rikaras ragino Bažnyčios narius atsidėti „krikščioniškojo gyvenimo autentiškumo asmeniniam liudijimui“ ir pažadėjo siekti, kad tarp hierarchų būtų „išsaugota nuomonių įvairovė, tačiau nutraukta kakafonija“, kuri dažnai veda į nereikalingą sumaištį tikinčiuosius. Kaip ir globaliniu mastu, taip pat ir Prancūzijoje, jo įsitikinimu, svarbiausias iššūkis Bažnyčiai yra Gerosios Naujienos skelbimas tik jeigu misijų kraštuose tai iš tikrųjų „naujiena“, tai sekuliarizuotoje Prancūzijoje tai „labiau praeitis“.

Dabartinę Katalikų Bažnyčios padėtį viename interviu šalies katalikų radijui RCF ganytojas apibendrino kaip „plaukimą audringoje jūroje“. Jis pripažino, kad plaukti būtų žymiai paprasčiau „nedideliame šeimos tvenkinyje“, tačiau Bažnyčia yra atviroje jūroje, dažnai turi plaukti prieš stiprų vėją ir šiam laivui negalima leisti nuskęsti. Kardinolas Ž.Rikaras, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, nusipelnė stipraus hierarcho reputacijos, nes be užuolankų gina Bažnyčios mokymą vadinamųjų homoseksualų „santuokų“, eutanazijos bei abortų klausimais. Štai 2004 metais jis griežtai sukritikavo Bordo mero iniciatyvą išduoti santuokos ir įvaikinimo sertifikatus homoseksualų poroms, pabrėždamas, jog „kūdikis, gimęs iš vyro ir moters sueities, privalo turėti tėvą ir motiną. Jo asmenybės brendimui reikalingas tėvo ir motinos sektinas pavyzdys“.

Nauji iššūkiai skatina grįžimą prie ištakų

Sekuliarizuotoje Prancūzijos visuomenėje Katalikų Bažnyčia išgyvena dvasinių pašaukimų krizę, sociologinės apklausos ir kasdienė realybė patvirtina, kad tikėjimo praktika yra sumenkėjusi. „Žmonės dažnai manęs klausia, ar aš nepanikuoju dėl Bažnyčios ateities, ir aš jiems atsakau, kad esu susirūpinęs, bet nepanikuoju. Remiuosi tvirtu Evangelijos patyrimu, kuris siekia toliau nei statistiniai duomenys ar strategijos“, – aiškino naujasis kardinolas Ž.Rikaras per lapkričio mėnesį skaitytą paskaitą Tulūzos katalikų institute. Jis pažymėjo, kad nesijaučia esąs sociologas teoretikas, istorikas ar politikas, bet ganytojas praktikas, kuris analizuoja situaciją ir priima sprendimus pagal konkrečius pastoracinius poreikius.

Minėtame interviu CNA ganytojas nurodė, jog Bažnyčia Prancūzijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, didžiausią krizę buvo patyrusi praėjusio XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais, tai yra netrukus po II Vatikano Susirinkimo: „Man atrodo, kad palengva mes iš šios krizės išeiname“, – sakė kardinolas Ž.Rikaras, pastebėjęs, jog jo vadovaujamoje Bordo arkivyskupijoje daugėja kunigystės pašaukimų, daugiau yra sąmoningų pasauliečių, kurie aktyviai veikia vietinėse bendruomenėse. Taip pat nauji bažnytiniai sąjūdžiai „yra didelio dinamiškumo versmė“, aiškino ganytojas, kuris praėjusiais metais Kelne vykusiose Pasaulio jaunimo dienose buvo tarp tų hierarchų, kurie celebravo šv. Mišias jauniesiems piligrimams iš „Juventutem“ organizacijos, kuri teikia pirmenybę tradicinėms liturginėms apeigoms, galiojusioms iki II Vatikano Susirinkimo.

Kita vertus, kardinolas Ž.Rikaras pripažįsta, kad Bažnyčia dabar turi konfrontuoti su paplitusiu abejingumu religijai bei atsinaujinančiu antikrikščionišku sąjūdžiu, pastebimu tam tikruose intelektualų, muzikų, artistų, mąstytojų sluoksniuose. „Mes jaučiame išpuolius ne tik prieš Bažnyčią, bet ir pačius krikščioniškojo tikėjimo pagrindus. Todėl dar didesnę prasmę įgyja paskata padaryti regimą mūsų tikėjimo liudijimą, kaip ragina apaštalas šv. Petras savo laiškuose“, – tvirtina Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Žinoma, pliuralistinėje visuomenėje gali būti įvairios apraiškos, kaip naujasis dvasingumas, taip ir agresyvus antireligingumas, ir tarp šių apraiškų kardinolas Ž.Rikaras atkreipia ypatingą dėmesį į islamo iššūkį Vakarų Europoje.

„Šiandien mes konfrontuojame su religija, kurios tikintieji didžiuojasi savo tikėjimu ir misionieriais, kurie nori skleisti islamą, – sakė jis. – Mes negalime kaltinti tikinčiųjų, kad jie nori skleisti tikėjimą, tačiau tai grąžina mus prie klausimo, ar mes, krikščionys, katalikai, vis dar didžiuojamės savo tikėjimu ir norime juo dalytis?“ Taigi dabartinė islamo plėtra turi pozityviai provokuoti ir krikščionis giliau pažinti savo tikėjimą, grįžti prie jo ištakų, tapti aktyvesniais jo skleidėjais. Interviu KNA žinių tarnybai kardinolas Ž.Rikaras priminė bendrąją Bažnyčios nuostatą dėl dialogo su islamu, taip pat reikalavimą, jog musulmonų daugumos šalyse krikščionių bendruomenės turėtų tokias pat teises išpažinti savo tikėjimą, kokias turi musulmonai Europos valstybėse.

Kalbėdamas apie aktualų ir plačiai diskutuojamą 1905 metų radikalų valstybės ir Bažnyčios atskyrimo Prancūzijoje klausimą kardinolas pripažino, kad dabar jo keisti nebereikia, nes po vėlesnių jo pagerinimų ir pasirengimo dialogui iš esmės nusistovėjo tam tikra pusiausvyra. Kita vertus, jis pripažino, jog reikalinga Prancūzijos tradicinio sekuliarizmo „nauja koncepcija“, kuri leistų Bažnyčiai ir tikyboms vaidinti reikšmingesnį vaidmenį viešajame gyvenime. „Prieš šimtą metų politikai, užsidegę respublikoniškais idealais, formulavo uždavinį išvaduoti visuomenę iš neva Katalikų Bažnyčios pančių, – kalbėjo kardinolas Ž.Rikaras lapkričio mėnesį vykusioje Prancūzijos vyskupų konferencijos plenarinėje sesijoje. – Šiandien ta pati visuomenė yra susiskaldžiusi ir respublikoniškos vertybės susilpnėjusios. Skirtingų gyventojų sluoksnių sambūvis Prancūzijos žemėje nebėra akivaizdus“. Todėl reikalingos visų šalies dedamųjų dalių platesnis ir aktyvesnis dalyvavimas formuojant šalies ateitį, ir čia Bažnyčia turi teisę užimti reikšmingą vietą.

„Kultūrinės revoliucijos“ pavojai

Bet tam katalikai ir ypač dvasininkai turi teisę laisvai išreikšti tikėjimu grindžiamas nuostatas dėl padėties visuomenėje, nesibijant net ir politinio diskriminavimo. „Negali būti religijos laisvės, jeigu nėra jos išraiškos laisvės, taip pat savo nuomonės pateikimo galimybės ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir socialinėje terpėje“, – kalbėjo kardinolas Ž.Rikaras prancūzų episkopato 2004 metų plenariniame susitikime. Tuomet jis apgailestavo, kad Prancūzija yra tapusi „perdėtai sekuliarizuota visuomene“, kurioje žmonės ne visada gali reikšti savo religinį nusistatymą viešumoje.

Jeigu prancūzai dabar aktyviai svarsto ir vertina jau prieš visą šimtmetį prasidėjusio ir besitęsiančio valstybės ir visuomenės gyvenimo radikalaus supasaulėjimo rezultatus, tai kaimyninėje Ispanijoje šis procesas įgavo platų ir pavojingą mastą tik pastaraisiais dešimtmečiais, pasibaigus Franko totalitariniam režimui. Ispanijos Bažnyčia, sveikindama demokratijos atgavimą, iki šiol stengėsi prisitaikyti prie tos palaipsnės gyvenimo kaitos, keldama naujosios evangelizacijos uždavinius dvasiniam atgimimui pasiekti. Tačiau prieš metus į valdžią atėjusi Chozė Luiso Rodrigeso Sapatero vadovaujama socialistų vyriausybė ėmėsi tokių sparčių antiklerikalizmu grindžiamų reformų šeimos gyvenimo ir švietimo srityse, kad susilaukė teisėtai griežtos bažnytinės vadovybės kritikos.

Tiesiog kelių mėnesių laikotarpiu socialistų ir jų rėmėjų daugumą turintis Ispanijos parlamentas sugebėjo priimti įstatyminius aktus, kurie liberalizavo skyrybas, įteisino homoseksualų „santuoką“, leido eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis tam tikslui „gaminant“ ir naikinant žmogaus embrionus, apribojo religijos dėstymą mokyklose. Šį antikrikščioniškos politikos proveržį naujasis ir jauniausias Ispanijos 60 metų kardinolas A.Kanisarezas pavadino „nihilistiniu, laicistiniu, neomarksistiniu ir reliatyvistiniu“ veikimu, palygindamas jį su praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje maoistų Kinijoje vykdyta „kultūrine revoliucija“. Iš tikrųjų čia jau kalbama ne tiek apie Bažnyčios ir valstybės santykių blogėjimą, kiek apie „fundamentalių teisių į gyvybę, santuoką ir šeimą“ paneigimą.

Dabartinės socialistų vyriausybės veiksmai liudija apie „požiūrio į istoriją kaitą, gilų mūsų visuomenės šaknų užmaršumą ir atsisakymą vertybių, kuriomis remiasi mūsų visuomenės gyvenimas“, pabrėžė kardinolas A.Kanisarezas, kuris kartu su kitais Ispanijos ganytojais pernai vasarą dalyvavo šalies sostinėje Madride surengtoje milijoninėje demonstracijoje protestuojant prieš socialistų vyriausybės patvirtintos homoseksualų „santuokos“ įteisinimą.

Kardinolas A.Kanisarezas gimė 1945 m. spalio 15 d. Utielo vietoje, netoli Valensijos. Po studijų vietinėje kunigų seminarijoje, Salamankos popiežiškajame universitete ir Madrido pastoraciniame institute, 1970 m. birželio 10 d. gavo kunigystės šventimus. Apgynęs teologijos daktaro disertaciją, du dešimtmečius dirbo profesoriumi minėtose mokslo įstaigose, kartu vadovaudamas Madrido San Gerardo parapijai. 1992 m. balandžio 25 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas vadovauti Avilos diecezijai. 1996-ųjų gruodį paskirtas Granados arkivyskupu ir po šešerių metų perkeltas vadovauti Toledo arkivyskupijai, kurios ganytojas taip pat turi tradicinį Ispanijos primo titulą.

Kardinoliška ištikimybė Bažnyčiai ir Popiežiui

Ispanijos vyskupų konferencijoje kardinolas A.Kanisarezas svariai prisidėjo rengiant įvairius dokumentus – nuo ekleziologinių ir sakramentų klausimų nagrinėjimo iki seksualinės ir medicininės etikos. 2005 metų kovą buvo išrinktas nacionalinės vyskupų konferencijos vicepirmininku, kartu vadovavo Katechezės komisijai. Tarptautinėje plotmėje jis taip pat žinomas bendradarbiavimu Europos katechetų asociacijoje. Plačiai buvo nušviestas kardinolo A.Kanisarezo vadovavimas Vatikano delegacijai Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos praėjusių metų vasarą surengtoje konferencijoje religinės netolerancijos klausimu. Jis pripažino, jog teisėtai yra kritikuojamos padažnėjusios antisemitizmo apraiškos, tačiau vienodai reikia smerkti kiekvienos religijos niekinimą bei užgauliojimą žiniasklaidoje ar politikoje, ir čia negali būti kokios nors „hierarchinės tvarkos“.

(Iš tikrųjų kartais susidaro įspūdis apie tam tikrą „laipsniavimą“, kad pasityčiojimas iš judaizmo ar semitizmo tuoj pat užgniaužiamas net iki teismo bausmės; žymiai nuolaidžiau žiūrima į šaipymąsi iš islamo, nors tai irgi kritikuojama; tuo tarpu krikščionybė laicistinėje aplinkoje yra tapusi tikru viešos paniekos objektu be jokių pasekmių, ir tai vadinama „tolerancija“. Skaudu, kai taip vyksta būtent Europoje, kuri istoriškai yra tikrasis krikščioniškos civilizacijos židinys – M.B.)

Kovo mėnesį duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ apie savo, kaip naujojo Kardinolų kolegijos nario ir Ispanijos primo, uždavinius Toledo arkivyskupas kardinolas A.Kanisarezas pirmiausia atkreipė dėmesį į kardinoliškų liturginių drabužių skaisčiai raudoną spalvą, kuri reiškia visišką ištikimybę Bažnyčiai ir Popiežiui, jeigu būtina, ir iki gyvybės atidavimo. „Tai tarnavimas bendrystėje, neatskiriamoje vienybėje su Petro įpėdiniu ginant pažeisto ir kenčiančio žmogaus orumą, atiduodant jį Jėzui Kristui, kuris yra vienintelis Išganytojas, vienintelė viltis visai žmonijai, – kalbėjo ganytojas. – Tai nuostabi misija ir malonė būti susietam su Šventuoju Tėvu jo tarnystėje stiprinant tikėjimą, rūpinantis visa Bažnyčia ir mylint visus ta meile, apie kurią Benediktas XVI rašė savo puikioje enciklikoje („Deus Caritas est“)“.

Kardinolas A.Kanisarezas gražiai prisiminė savo bendradarbiavimą su popiežiumi Benediktu XVI, tuomet kardinolu J.Ratcingeriu, kai jis vadovavo Tikėjimo doktrinos kongregacijai, kuriai nuo 1995 metų priklauso Toledo arkivyskupas. Jam didelį įspūdį paliko tuometinio kardinolo J.Ratcingerio rūpestis žmogumi, „kuriam, jeigu trūksta Dievo, trūksta visko“. Jo meilė Bažnyčiai ir paieška tiesos, „kuri mus daro laisvus“, pirmiausia sekė iš ištikimybės Tradicijai, leidžiančios atsiverti ateičiai per Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimą.

Kardinolas A.Kanisarezas sakė, kad šis popiežiaus Benedikto XVI mokymas turi padėti gaivinti ir Ispanijos katalikybę, turinčią seną paveldą ir žymius pasiekimus: „Amerikos evangelizaciją, kultūrinę veiklą, didžiuosius praeities šventųjų liudijimus ir naujų charizmų pasirodymą, tokių kaip „Opus Dei“ ir Neokatechumenų kelias“. Jis ypač atkreipė dėmesį, kad naujosios evangelizacijos uždavinių vykdymas „neįmanomas be šeimos evangelizacijos“. Todėl didelę reikšmę turės kardinolo A.Kanisarezo gimtojoje Valensijos žemėje liepos mėnesį įvyksiantis Pasaulio šeimų susitikimas, kuriam vadovaus atvykęs popiežius Benediktas XVI ir kuriam rengiasi visa Ispanijos Bažnyčia.

© 2006 „XXI amžius“