Pasaulinė
gyvybės diena
Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Medicinos
skyriaus pirmininkas,
Pasaulio gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų valdybos
narys
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet paskutinį
balandžio sekmadienį minime Pasaulinę gyvybės dieną. Ją minėdami
visų pirma visuomet atsigręžiame į save savo gyvybę, prisimindami
savo tėvus, suteikusius mums šią gyvybę, gerbdami juos ir būdami
jiems dėkingi, kad jie sugebėjo mus išsaugoti, užauginti, subrandinti,
ir dabar mes galime džiaugtis savo gyvenimu, džiaugtis, jog gyvename.
Antra vertus, po to tuoj mūsų žvilgsnis nukrypsta į Kūrėją, sukūrusį
gyvybę, o tėvus paskyrusį būti tik Jo tarpininkais. Šią dieną prisimename
ir tuos žmones, kurių gyvybė yra nuolatiniame pavojuje: karius ir
visus tuos, kurie mus saugo nuo nenaudėlių, prisimename jų aukas
gelbstinčius gydytojus, visus medicinos darbuotpjus medicinos
seseris, slaugytojus. Prisimename ir dar negimusią gyvybę, kurios
taip pat tyko daugelis pavojų, kylančių iš ją suteikusių tėvų, iš
įstatymų, kuriamų valdžioje esančių politikų, ir net gydytojų, naikinančių
ją.
|
Jėzuje
neprilygstama atrama
Prieš dvidešimt metų pasaulį sudrebinusi Černobylio
atominės elektrinės katastrofa į Amžinybę pašaukė tūkstančius žmonių
ir dar didesnius jų pulkus suluošino bei sutrumpino jų gyvenimo
laiką Žemėje.
Iš kai kurių šioje nelaimėje nukentėjusiųjų širdžių
ir dabar dar gali kilti nebylus vidinis klyksmas: Kodėl tai atsitiko
mums? Kur buvo Dievas, kai mus ištiko toji mirtinai pavojinga radiacija?
|