|
Pasaulinė gyvybės diena
Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Medicinos
skyriaus pirmininkas,
Pasaulio gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų valdybos
narys
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet paskutinį balandžio sekmadienį minime Pasaulinę gyvybės dieną. Ją minėdami visų pirma visuomet atsigręžiame į save savo gyvybę, prisimindami savo tėvus, suteikusius mums šią gyvybę, gerbdami juos ir būdami jiems dėkingi, kad jie sugebėjo mus išsaugoti, užauginti, subrandinti, ir dabar mes galime džiaugtis savo gyvenimu, džiaugtis, jog gyvename. Antra vertus, po to tuoj mūsų žvilgsnis nukrypsta į Kūrėją, sukūrusį gyvybę, o tėvus paskyrusį būti tik Jo tarpininkais. Šią dieną prisimename ir tuos žmones, kurių gyvybė yra nuolatiniame pavojuje: karius ir visus tuos, kurie mus saugo nuo nenaudėlių, prisimename jų aukas gelbstinčius gydytojus, visus medicinos darbuotpjus medicinos seseris, slaugytojus. Prisimename ir dar negimusią gyvybę, kurios taip pat tyko daugelis pavojų, kylančių iš ją suteikusių tėvų, iš įstatymų, kuriamų valdžioje esančių politikų, ir net gydytojų, naikinančių ją.
Šią dieną prisimename ir visus tuos, kurie kovoja už žmogaus gyvybę gyvybės kultūros šalininkus, kurių lyderis buvo popiežius Jonas Paulius II. Šią dieną prisimename ir tuos, kurie propaguoja mirties kultūrą, populiarindami ar leisdami įstatymus, nukreiptus prieš žmogaus orumą, jo gyvybės neliečiamumą. Mąstydami apie gyvybės fenomeną, žvelgdami į savo tėvus ir suprasdami, kad kiekvienas iš mūsų esame jų meilės kūdikiai, niekaip negalime suprasti, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija: kodėl ji griaunama, niekinama, kodėl iš jos tyčiojamasi? Šiuo metu Lietuvoje išsiskyrusių yra apie 66 proc. šeimų, tuo tarpu prieš karą jų buvo apie 0,5 proc. Visi gerai suvokiame, kad ji yra naujos gyvybės nešėja, naujos kartos mūsų tautai ugdytoja, mus pakeisiančių žmonių puoselėtoja. Natūrali šeimos užduotis, paremta vyro ir moters meile ir glaudžiu jų dvasiniu ryšiu, siekiančiu kurti naują gyvybę, keičiama į draugystę, siekiančią ir grindžiamą malonumų ieškojimu, jų fetišizavimu, įteisinant ją partnerystės santuokomis, kada moteriai nuolat gresia bet kuriuo momentu likti vienai ir spręsti pradėtos gyvybės likimą. Teisiniai klausimai šiuo požiūriu lieka jos nenaudai.
Neretai šeimoje, nenorint savęs sunkinti, apriboti savo veiklą, asmeninę laisvę, auginamas tik vienas vaikas. Dažnai tai aiškinama šiuo metu esančia sunkia ekonomine padėtimi, lėšų stoka, nors žinoma, kad ir ekonomiškai gerai išsivysčiusiose šalyse yra panaši padėtis. Visos žiniasklaidos priemonės, pateikdamos įvairiausių pavyzdžių, propaguoja šeimoje gyvenančiųjų neištikimybę, demonstruoja moterų laimę, patiriamą jau pakartotinai ištekėjus už turtuolio, dažnai svetimtaučio. Tačiau vėliau dažnai tokia santuoka nusiviliama, moteriai tenka grįžti tėvynėn, ieškoti paramos teisinėse Lietuvos institucijose, kai sutuoktinis, likęs gyventi užsienyje, nori pasiimti globoti savo vaiką. Tai rodo, kad šeima pasmerkta pražūčiai, jei jos egzistavimas neremiamas dvasinėmis vertybėmis, o tik išskaičiavimu, pinigais ar turtu.
Ką jau kalbėti apie gėjų ar lesbiečių santuokas. Keista girdėti aiškinimus, kad tai įgimtas siekis tokios santuokos, kad tai yra normalus reiškinys ir todėl, manipuliuojant tolerancija, būtina jas įteisinti, leidžiant net įsivaikinti tokiai šeimai kūdikius ar paaugusius vaikus (neseniai Belgijos parlamentas vieno balso persvara priėmė tokį įstatymą). Reikia manyti, kad tokio vaiko dvasinis pasaulis bus sugriautas, kada jis matys draugus, turinčius ir tėvą, ir motiną, o jis pats negalės tuo pasidžiaugti, pasididžiuoti. O kai jis suaugs, subręs ir viską supras, bet nežinos, kas jo tikri tėvai? Nuostabu, kad mūsų valdžia net finansiškai remia tokias santuokas, nors Konstitucijoje įrašyta, kad valstybė remia tik vyro ir moters santuoką. Visi dori Lietuvos žmonės džiaugiasi Juodkrantės kultūros namų katalikės kuratorės K.Danilevičienės valstybiniu požiūriu į šeimos instituciją, kai ji neleido atidaryti parodos, ignoruojančios tradicinės normalios šeimos vertybių. Džiugu, kad jos elgesį parėmė ne tik daugelis piliečių, bet ir Katalikų Bažnyčia, daugelis organizacijų, jau suprantančių ir įvertinančių tradicinės bei tvirtos šeimos vertybes.
Minėdami Pasaulinę gyvybės dieną, atsigręžiame į pradėtą, dar negimusią, gal ir nebegimsiančią gyvybę, kurios likimas priklauso ne tik nuo motinos, bet ir nuo tėvo sąžinės. Dažniausiai tik moteris kaltinama dėl atliekamo aborto, o vyras lieka nuošalyje. Pradėtas kūdikis yra jau teisinis subjektas ir todėl jo likimas turi būti sprendžiamas abiejų tėvų. Šio klausimo sprendimas visada būna sudėtingas, kai vyro ir moters sąjunga nėra remiama tvirtų moralinių įsitikinimų, kurie paprastai lengvai įteisinami civiline santuoka, o tikinčiųjų Bažnyčioje. Negimusia gyvybe dažnai manipuliuojama, ji paverčiama eksperimentų ar prekybos objektu.
Vis dažniau kalbama apie surogatinę motinystę, kai vienų tėvų lytinės ląstelės (embrionas) įsodinamos kitai moteriai, o gimęs kūdikis atiduodamas tikriesiems tėvams. Nepagalvojama, koks likimas laukia būsimo vaiko, jei surogatinė motina nėštumo metu nesilaikys sveiko gyvenimo būdo (rūkys, vartos alkoholį, bus ligota ir kt.), jei ji nenorės atiduoti kūdikio, jei žus tikrieji tėvai ir t.t. Be to, surogatinė motinystė aiškiai parodo, kad laukiamas kūdikis nėra moters kūnas, apie kurį aborto šalininkai kalba teigdami, kad vaisius yra moters dalis, su kuria ji galinti elgtis kaip nori. Apvaisinimai mėgintuvėlyje ne tik pažeidžia žmogaus prigimtinį orumą, jo asmenį, bet jie veda prie eksperimentų su pradėta gyvybe (keletas embrionų įsodinami moteriai, norinčiai sulaukti kūdikio, arba atliekami eksperimentai su kamieninėmis ląstelėmis). Vis daugiau ir dažniau kalbama apie biznį su nepanaudotomis kiaušialąstelėmis ar jau pradėta gyvybe, kuri užšaldyta lieka nepanaudota po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje.
Minėdami Gyvybės dieną, skatinkime gyvybės kultūros šalininkų veiklą, kurie, remdamiesi Dekalogu, krikščionybės mokymu apie gyvybę, bioetikos mokslo laimėjimais, siekia, kad abortas vaisiaus žudymas, kontracepcija ir abortoceptikų naudojimas, prenatalinė kūdikio diagnostika siekiant abortuoti defektyvų vaisių, surogatinė motinystė, apvaisinimas mėgintuvelyjs, embrionų tyrimai, eksperimentai su jais ir su psichikos bei neįgaliais ligoniais, žmogaus klonavimas, eutanazija, testamentu įteisinta savižudybė padedant gydytojui, smurtas, žmogžudystė, kankinimas (fizinis ir psichinis), žmogaus orumo niekinimas (taip pat ir prostitucija) nerastų tinkamos terpės visuomenėje. Kovokime su globalizacijos procesų lydimomis liberalizmo, hedonistinės filosofijos, sekuliarizmo, seksualinės revoliucijos, kontracepcinių priemonių reklamos bei industrializacijos idėjomis. Gerbkime ir skatinkime gydytojus, kurie, savo moralinių įsitikinimų vedami, nepakelia rankos prieš pradėtą žmogaus gyvybę, kovoja už ją, laikydamiesi atnaujintos krikščioniškos Hipokrato priesaikos, suprasdami, kad pradėta gyvybė jau yra žmogiška esybė.
Abortus atliekančios gydymo įstaigos, suvokdamos, kad už pradėtą žmogaus gyvybę yra atsakingas ir tėvas, turėtų reikalauti ir jo oficialaus sutikimo prieš šią operaciją, o moteris, siekiančias tos operacijos, burti į vieną ligoninę. Abortas juk nėra gydymas (tai gyvybės žudymas), o tik verslas, todėl juo užsiimti turėtų atskira įstaiga, pati išsilaikanti už lėšas, gaunamas už teikiamas paslaugas. Blogai, kai vienoje palatoje guli moteris, laukianti aborto, o šalia jos kita moteris, siekianti išsaugoti pradėtą gyvybę. Į nepavydėtiną padėtį patenka ir gydytojas katalikas, kuris dėl savo tikėjimo negali žudyti pradėtos žmogiškos esybės. Siekime, kad mediko veiklos principai, išdėstyti Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje ir atnaujintoje lietuviškoje Hipokrato priesaikoje, būtų remiami ir Sveikatos ministerijos.
Kadangi už negimusią žmogaus gyvybę atsakingi yra ir valdžioje esantieji, leidžiantys įstatymus, todėl reikalaukime iš jų, kad būtų priimami tik žmogaus gyvybę ir jos orumą bei neliečiamumą saugantys įstatymai. Ugdykime ir visuomenę, kad vis didesnė jos dalis įsitrauktų į žmogaus gyvybės šalininkų gretas, suvokdama, kad penktasis Dekalogo įsakymas Nežudyk! yra priesakas tiek tikinčiajam, tiek ir netikinčiam žmogui.
Skatinkime žiniasklaidą, ypač televiziją ir radiją, kad ji savo priemonėmis skleistų dvasingas programas ir propaguotų žinias, atspindinčias žmogaus gyvybės grožį, sugebėjimus, išmintį, meilę, kurią popiežius Benediktas XVI neseniai paskelbė savo enciklikoje Deus est Caritas.
Taigi gerbkime gyvybę visi, nes jos atgimstančiai Lietuvai labai reikia!
Gyvybės diena mums visiems primena, kad esame gimę iš mūsų tėvų meilės. Nepaisant kiekvieno mūsų pasaulėžiūros, moralinių įsitikinimų, elgesio visuomenėje, užimamų pareigų, visi esame tėvų meilės liudininkai. Todėl dažniausiai kiekvienas iš mūsų gerbiame savo tėvus, juos mylime, džiaugiamės jų gera valia ir pasiaukojimu mus auginant, puoselėjant mūsų dvasines vertybes. Tačiau apgailestaujame dėl tų tėvų, kurie savo vaikų likimais žaidė ar žaidžia, jais nesirūpina, nekreipia į juos tinkamo dėmesio juos auklėdami, augindami. Tai rodo, kad tokius tėvus bendram gyvenimui suvedė ne meilė, o turtas ar kiti išskaičiavimai.
© 2006 XXI amžius
|